Stoviu įsibridęs iki kelių ir „taškau“ vandenį. Ilgai su vienu vobleriu neužtrunku – daugiau dešimt kartų nemetu į upę – ieškau geriausio varianto. Žodžiu, vargstu... O aname krante, kur žvejoja tiedu spiningautojai, situacija ta pati – juos gerai matau net specialiai nežiūrėdamas, tačiau kad trauktų bent kokią žuvį, nepastebiu. 

Virš Neries nuo pietvakarių pusės atslenka vis daugiau debesų, jie tamsėja, tamsėja... Nors jau vėlokas vakaras, bet oro temperatūra nekrenta, o tai ženklas, kad galimai čia arba kažkur netoliese anksčiau ar vėliau lis, kaip ir buvo išpranašauta. Tai patvirtina ir sukilę mašalai, laimei, kad uodų nėra. Nors tie mikroskopinio dydžio sparnuoti padarėliai irgi turi geluonis, tačiau per tiek žūklės metų mano organizmas į jų įkandimus nereaguoja. 

Tiesa, reikia uždėti dar vieną pliusą neseniai aprašytiems Norfin Thermo Line 2 marškinėliams, pro kuriuos mašalai nepajėgia pasiekti odos.

Pastebiu, kaip šen bei ten šalia kranto vandenyje atsiranda ratiliukų – ligi tol rami Neris atgyja – mailius kyla į paviršių „lesti“ neatsargių į vandenį pakliuvusių smulkių muselių. Matau, kaip atsiranda ir mailiuko gaudytojų. Sprendžiu, kad tai turėtų būti ešeriai. 

 


Kadangi nekibos metu ir vėžys yra žuvis, nutariu mėginti pagauti bent dryžuotų plėšrūnų. Kabinu ant karabino Pontoon21 5,5 cm dydžio Gaga Goon modelį. Ešeriai jį labai mėgsta Nemune, bet gal paragaus ir Neryje, juolab mažesnių voblerių neturiu? 

Tokie sąlyginai sunkūs ir nedideli modeliai net ramiame vandenyje tvičinguojami agresyviai, o čia dar ir tėkmė, tad masalą trūkčioju labai tankia amplitude. Beje, šitiems masalams srovės nepakanka – vandens srauto veikiami dirba gana statiškai. Metu arčiau kranto, kur mažesnis gylis, yra vandenžolių, todėl ne tik trūkčioju, tačiau dar ir stengiuosi tai daryti pakeltu dvimetriniu spiningu, kad masalai labiau laikytųsi aukščiau virš dugno. Trumpiau tariant, juos tiesiogine ta žodžio prasme vedžioju – animuoju tarsi kokius beliežuvius voblerius.

Bet tai galiu daryti tik nedideliu atstumu. Tokiu atveju labiau praverstų ilgesnis spiningas, kas vėlgi nelabai atitinka klasikinius tvičingavimo dėsnius. Nors man jie nesvarbūs, juk esmė yra teisingai, kaip man tuo metu atrodo, priversti dirbti masalus. 

 


Mano pastangas netrunka įvertinti pirmasis ešerys. Toks jau tinkamas katei ne pusryčiams, o pietums, tad tiek laiko neturėjęs nė kibimo, lieku visai patenkintas. Po maždaug penkių minučių susigundo ir dar vienas. Kol dar šviesu, juos įamžinu. Galėčiau to nedaryti – turiu ankstesnių nuotraukų su šiais masalais iš žūklavimo Nemune. Bet geriau lai būna originalai, nes kartais skaitytojai nesuvokia, jog nuotraukos prie straipsnių gali būti ir senos, svarbu, kad jos atitinka rašinio kontekstą. 

Nukrypsiu – ir dar nesupranta, kad žvejybos taisyklės, požiūris į žūklę per daug metų keitėsi, o nuotraukų pas mane yra net iš praeito amžiaus, kuomet, norint nufotografuoti žuvis su juostiniu fotoaparatu, kurio objektyvai ne visada turėjo antivibracinę sistemą, tekdavo nemažai pavargti.

Kadangi įsidėjęs ir porą 6 cm dydžio Gaga Goon, tai išbandau didesniuosius modelius. Kaip ir tikėjausi – didesnę „žuvį“ čiumpa stambesni ešeriai. Pagaunu dar du, bet ne jų gaudyti čia išsiruošiau.

 


Jau pusiau prietema, tad bandau „naktinius“ voblerius. Jie dažyti kitaip – dominuoja pieno baltumo, salotinės, citrininės spalvos. Ypač ryškiai tamsoje matosi pastaroji, bet gal apie spalvinius variantus nesiplėsiu, juos derėtų aptarti atskirame rašinyje.  

Kadangi įsibridęs negiliai ir stoviu ant šviesiai gelsvo smėliuko su nedidele žvyro priemaiša, net esant prastam apšvietimui galiu įžiūrėti dugną. Traukiu 7 cm baltai perdažytą minnow modelį (kokį – lai būna paslaptis). Staiga – šast – maždaug kilograminio salačiuko šešėlis... Sekė paskui masalą iki pat mano kojų, bet paskutiniu momentu nepagriebė – apsisuko ir dingo. Galiu tik įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtų... Dar mėtau, mėtau, mėtau... Nieko.

Jau normali prietema, aš mėginu įvairius voblerius, bet nesulaukiu nė kibimo. Nusistatau sau laiką – dar pažuvausiu penkiolika minučių. Beje, priešais krante stovintys žvejai irgi neskuba, galiu įžiūrėti jų siluetus.

 


Vėl bandau laimę tuo pačiu perdažytu modeliu, kurio vos nepagriebė salatis. Pirmas metimas – bum! – aš net nesureagavau. Tai buvo toks žaibiškas ir stiprus smūgis, kuomet traukiamam masalui iki manęs liko gal penki metrai, kad net per daug metų atidirbtas „automatinis“ pakirtimas nesuveikė. Žiebė žuvis ir valas atlaisvėjo. Pirma mintis: „Stambi lydeka, veikiausiai nukando 0,40 mm fluorokarbono pavadėlį. Arba čiupo taip, kad dantimis užkabino pintą valą...“

Susivynioju giją. Nagi, karabinas ištiesintas – liko kone tiesi viela. Suprasčiau, kad atlenkė, bet šitaip „išsityčioti“ iš 10,8 kg atlaikančio round snap tipo segtuko... Mano praktikoje panašiai yra nutikę, tačiau ne iki tokio lygmens. 

Taip žaibiškai galėjo smogti tik šapalas, salatis arba šamas. Pirmasis aiškiai „atkrenta“, nes jam tiesiog neužtektų jėgos atlenkti karabiną. Šapalai nors kala be jokių „palauk“, tačiau tokia jėga smogti sugebėtų nebent visų šapalų šapalas. Salatis irgi turėtų būti nerealiai didelis. Todėl, mano galva, čia šamo darbas. Juolab, jei skaitėte pirmą šio straipsnio dalį, tiek oras, tiek ir ankstesni įvykiai krypsta pastarojo naudai.

 


Dabar pertrauksiu pasakojimą ir kartu bandysime susigaudyti situacijoje. 

Tvičingavimas turi vieną niuansą, apie kurį garsiai nekalbama. Norint, jog vobleris laisvai, be jokių trikdžių darytų pasisukimus trūktelėjimo metu, taip vadinamuosius rolling judesius, jam reikia platesnio apvalaus linkio segtuko. Aišku, dalis voblerių, sakyčiau netgi dauguma, yra su žiedeliais kilpelėje, tad iš principo jiems tinka bet koks karabinas. Tačiau aš turiu tvičinginių voblerių, kurie be žiedelių. Todėl ir naudojau platų segtuką. 

Tačiau tokio tipo karabinai turi vieną esminį trūkumą – daugiau kartų juos atsegus ir užsegus, „nusilanksto“, deformuojasi viela – praranda buvusį tvirtumą. Pirmas požymis – kuomet „užlenkiamasis“ galas ne visai tinkamai užkabina pagrindo vielą ir lieka šiek tiek laisvumo. Tai toks mažas tarpelis, kad neįžiūrėsi, tik gali pajausti. Ar aš jutau? 

Atvirai pasakysiu, kad taip. Tačiau tas mano apsisprendimas: „Na, dar penkiolika minučių...“ ir buvo lemiamas, nes kas ims keisti karabiną, kada praktiškai jau viena koja lipi iš vandens. 

 


Tai, kad ant karabino užrašyta 10, 15 ar 50 kg atlaikymo svoris, irgi nieko nereiškia. Jis rodo statinę apkrovą, bet ne smūginę. 

Patys geriausi, t. y. realiai tvirčiausi, yra cross lock arba double lock snaps karabinai su dvigubu užsegimu. Bet tokius kartais tenka atsegti ir užsegti replėmis, jie nepatogūs, kada reikia dažnai keisti masalus. Iš mano naudojamų standartinių segtukų patys tvirčiausi (su jais bent kol kas neturėjau problemų), kurie tarsi perskirti į dvi dalis – ta dalis, prie kurios rišamas valas, atrodo kaip savotiška auselė. Tačiau šių karabinų apačia, tai yra ta vieta, kurioje „slankioja“ voblerio kilpelė, pati siauriausia iš visų segtukų, kas tvičingavime nėra pliusas. 

Beje, kaip vadinasi minėti karabinai, ligi šiol nežinau. Jie lyg ir duo lock snap tipo, bet smarkiai modifikuoti. Ir apskritai – segtukų tipų identifikacija, dydžiai priklauso nuo firmų – kaip užrašys, taip ir vadinsis, nes čia dažnokai nesilaikoma vieningo standarto nei pavadinimuose, nei dydžiuose. Mano aprašyti karabinai apskritai neįvardijami...

Aišku, voblerių darbas labai priklauso nuo konkrečių modelių ir nuo animavimo technikos. Nes galimai kai kurie vobleriai į šalis sukinėjasi mažiau arba žvejys nori masalus traukti agresyviai, nedaro ilgesnių pauzių, jo dėmesys labiau sutelktas į wobbling judesius, ir panašiai. 

 


Sunkūs karabinai gali keisti voblerio darbą, todėl mažesniems modeliams reikėtų rinktis kuo smulkesnius, bet kartu ir „laisvumą“ užtikrinančius segtukus. Karabinų tvirtumo vielos storis neužtikrina, nes gera spyruokliuojanti viela gali būti ir palyginti plona. Tačiau storavieliai segtukai kaip taisyklė yra sunkesni. Žodžiu, čia nemaža problema, kurios pasekmes (be abejo, pridėjus ir mano atsainumą) pajutau savo kailiu.

O kuo baigėsi toji žvejyba? Daugiau nespiningavau. Išlipau į krantą, susidėjau spiningą ir nukulniavau namo. Atstumas nemenkas, tad kelyje turėjau apie ką pamąstyti – viską ir dar daugiau dabar surašiau šiame straipsnyje. 

Grįžęs pamačiau bičiulio bute įžiebtą šviesą. Kadangi jis dar nemiegojo, parodžiau iki šiol kabantį ant pavadėlio ištiesintą segtuką. Draugo komentaras, kokį ir aš būčiau pasakęs: „Didžiausios žuvys visada pabėga.“ 

Faktas kaip blynas. 

Romualdas Žilinskas