Nors aš neretai pasišaipau iš kai kurių žvejų (tikiuosi, labai nepykstat?), kad jiems svarbiausia yra kibi vieta, antroje vietoje būtų masalas ir tik trečia šioje rikiuotėje liktų to masalo pravedimo technika. Galimai šiek tiek perdedu, nes tenka pripažinti, kad spiningautojas nusipirkęs, tarkim, įrangą tvičingui, netrauks voblerių bet kaip ir bent jau minimaliai stengsis juos vesti juos pagal tam tikrą schemą, kuri būdinga šiam spiningavimo būdui. Ir štai tada prasideda labai įdomūs dalykai...

Prie jų dar būtinai grįšiu, tačiau prieš tai tarsiu kelis žodžius apie tvičinginę įrangą, nes tai tiesiogiai susiję su tolimesniu pasakojimu. Kaip žinia, tvičingavimui, kaip ir žūklei tradiciniu džigavimo metodu ar kitais specifiniais spiningavimo būdais, gaminami specialūs spiningai. Juos paprastai ir perka pradedantieji tvičingautojai, ir, reikia pasakyti, kad tikrai nedaro klaidos – specializuota įranga visada bus geresnė už universalią, jei jau pasiryžote žuvis gaudyti konkrečiu spiningavimo stiliumi. 

 


Šis bei tas apie spiningą

Faktas, jog bet kokie spiningai turi tam tikras užmetimo svorio ribas, t. y. testą. Tvičinginiai kotai šiame kontekste irgi nebus išimtis, nes tokiam žūklės būdui pritaikyti vobleriai skirsis dydžiais, kas tiesiogiai įtakoja jų masę, o ir šiaip skirtingi įvairių firmų modeliai svers nevienodai. Čia visiems viskas lyg ir aišku, nes vargu ar net ir visai „žalias“ žvejys su, pavyzdžiui, nuo 5 g iki 20 g testo kotu bandys mėtyti, o mūsų atveju dar ir trūkčioti, 30 g voblerį. 

Bet priešingas variantas įmanomas, nes paprastai spiningavime geriausi rezultatai pasiekiami žvejojant masalais, kurių masė yra maždaug ties viduriu minimalaus ir maksimalaus koto užmetimo svorio. Tai reiškia, jog spiningu, ant kurio nurodyta, kad jo galingumas, tarkim, nuo 5 g iki 30 g, vobleriai, kurie sveria 10–25 g, bus pats tas „aukso vidurys“. 

Visgi tvičingaujant, mano nuomone, masalo svorį renkamės truputį kitaip. Čia pageidautina, jog ši riba pasislinktų arčiau maksimumo, ji netgi šiek tiek „susitrauktų“. Todėl tokiam spiningui aš rinkčiausi ne lengvesnius nei 15 g modelius ir rizikuočiau gaudyti iki 28 g vobleriais, nes tokius masalus bus galima geriausiai jausti ir kontroliuoti. Sakau „rizikuočiau“, kadangi yra vienas niuansas, į kurį mažai kas kreipia dėmesį – tos pačios masės vobleriui su ilgu liežuvėliu prireiks stipresnio mosto, didesnės jėgos, kad tas masalas tinkamai judėtų jį trūkčiojant. Jei tai daroma tėkmėje – juo labiau. Mažesnės nei 15 g masės modelius tokiu spiningu sudėtinga tinkamai animuoti, nebent smarkiai „nusiploninsite“ valą. 

 


Aišku, apie tuos dalykus kalbu labiau bendrine prasme, nes spiningas spiningui nelygus. Turiu omenyje ir koto ilgį, ir jo akciją, ir apskritai konkretų modelį padarytą konkretaus gamintojo. Net jei spiningas yra pernelyg „trapus“ (kai kurių kotų aprašymuose galima rasti gana griežtą įspėjimą, kad negalima viršyti maksimalaus užmetimo svorio), ilgesnis to paties testo jo modelis atlaikys didesnę apkrovą, kokios akcijos tas spiningas bebūtų. Kita vertus, ilgesnis kotas mažiau jautrus, tad toji mano užbrėžta riba bus arčiau maksimumo ir toliau nuo minimumo. 

Kadangi kalbėsiu ir apie tvičinginių voblerių pravedimo techniką, išsyk pasakysiu, jog norint tą patį masalą priversti žaisti tik taip, o ne kitaip, trumpu spiningu teks daryti platesnį ir stipresnį riešo mostą, nei gaudant ilgesniu spiningu. Ir vėlgi tai nepriklauso nuo koto akcijos.

Kas liečia akciją, sakyčiau, kad ji yra sąlyginis dalykas. Juk jei ilgis yra tarsi kokia konstanta (bet kurios firmos, pavyzdžiui, dviejų metrų kotas turės du metrus), tai akcijos mes pamatuoti negalime – ją įvertiname pagal savo supratimą. 

 


Paprastai tvičingavimui naudojami extra fast, fast, rečiau fast/moderate akcijų spiningai. Visgi jei vienai firmai gamintojai extra fast yra tik tokio linkio kotas, tai kitos firmos extra fast gali būti labiau panašus į fast, t. y. ne toks jau „kietas“, koks turėtų būti. Žinoma, yra ir čia yra tam tikri reikalavimai, kadaise rašiau šia tema straipsnį, kur buvo nupieštas pavyzdys su atitinkamais linkiais, tačiau tokių dalykų firmos gamintojos ne visada paiso. 

Kita vertus, ilgėjant spiningui didėja jo linkis, kinta blanko geometrija, todėl galimai, to paties modelio 1,80 m ilgio kotas bus garantuotas „extra“, tačiau jam pailgėjus iki 2,20 m ar daugiau, tuo suabejotume. Arba gamintojų užrašyta fast akcija labiau primins moderate ir panašiai. Ir čia yra viena įdomi detalė, į kurią mažai kas atkreipia dėmesį – kuo daugiau vienos serijos spiningų yra su skirtingais užmetimo svoriais ir (ar) ilgiais, tuo daugiau galimybių, kad tik kai kurie jų realiai atitiks nurodytą gamintojo akciją. Tokiu atveju deklaruojamą akciją įvardyčiau veikiau ne kaip faktą, bet orientyrą.

 


Stilius, braižas ir maniera

Straipsnio įžangoje išvardijau daugumos žvejų prioritetus, tačiau tos tvarkos nesilaikysiu ir dabar pakalbėsiu apie tvičingavimui skirtus voblerius. Faktas, kad yra kibesni ir mažiau kibus modeliai. Tačiau tikrai ne faktas, kad jie tokie bus bet kurioje žūklavietėje. Sakysim, ežere N yra beveik toks pats gylis, panašus gruntas, augalija, vandens skaidrumas ir kitos aplinkos sąlygos, kaip M ežere. 

Bet tai visai nereiškia, jog vienoks ar kitoks modelis, kuris iš proto varo N telkinio lydekas, pasiteisins ir kitame kone identiškame telkinyje, nes galimai kokia nors viena mano nepaminėta detalė iš esmės keičia antrojo ežero ekosistemą ir ten aštriadantės kimba visiškai ant kitokių voblerių. Upėse situacija irgi tokia pati, nes skirtingose Nemuno, Neries, Nevėžio ar kitų upių atkarpose gali būti skirtingos sąlygos, nors iš pirmo žvilgsnio tie ruožai ir labai panašūs. 

Aišku, aš čia galbūt perlenkiu lazdą, nes labai dažnai būna kibūs „sezoniniai“ modeliai, kurie upėse ir nemažoje dalyje ežerų, tvenkinių tais metais iš tiesų sulaukia daugiausiai plėšrūnių dėmesio. Tai liečia tvičingavimą, stop&go ar tiesiog paprastą voblerių traukimą. Tačiau kitais arba dar kitais metais jie tampa grobuonėms nebeįdomūs ir atsiranda nauji favoritai. Šia tema esu daug kalbėjęs, tad jos neplėtosiu.

 


Kur kas svarbiau man atrodo kitas reiškinys, kuris susijęs su vobleriu pravedimu. Niekam ne paslaptis, jog tam tikriems tvičinginiams modeliams reikia ir atitinkamo traukimo, kada jie dirba maksimaliu režimu. Iš to seka, kad norint sėkmingai gaudyti visais ar dauguma voblerių, teks išmokti kiekvieną modelį trūkčioti atitinkamu ritmu, tam tikra jėga, išlaikant vieną, dvi ar tris panašias patrūkčiojimų ir pauzių schemas. 

Tačiau to praktiškai nė vienas spiningautojas nedaro (bent aš tokių nepažįstu), nes dauguma patyrusių tvičingautojų turi savitą masalų vedimo manierą, kurią išsiugdė per ilgalaikę praktiką. Nors gal tiksliau pagrindinius tik tam žvejui būdingus masalo vedimo bruožus: vienas mėgsta animuoti agresyviau, kitas – daryti ilgesnes pauzes, trečias – švelnius patrūkčiojimus ir panašiai. 

Suprantama, kad patyręs žvejys jau po kelių valandų supras, kaip reikėtų traukti konkretų voblerį ir taip bandys daryti, visgi, pats to nejausdamas, bent dalinai išlaikys ir sau būdingą pravedimo braižą. Panašiai nutiks ir skirtingais metų laikais, nes spiningautojai puikiai žino, jog šaltame vandenyje reikia daryti ilgesnes pauzes, vengti staigių voblerio trūktelėjimų, o šiltame geriau elgtis priešingai. Kas tai lemia?

 


Išties į tokį klausimą sunku atsakyti, galiu tik spėlioti. Visgi, mano nuomone, yra keli pagrindiniai dalykai: žvejo įpročiai, įsitikinimai, jo charakteris (na, melancholikas juk skiriasi nuo choleriko ar sangviniko) ir naudojama įranga. 

Štai čia reikėtų grįžti į straipsnio pradžioje išdėstytas mintis apie spiningus ir dar pridėti vieną faktorių – valą. Nes yra žvejų, kurie priklauso tam tikrai „rizikos grupei“, nes mėgsta žuvauti kiek įmanoma plonesnėmis gijomis, kiti priešingai – pernelyg apsidraudžia. Be abejo, daugumą veikiausiai sudaro besilaikantys vidurio. Plonesnis valas tvičingaujant leidžia voblerius trūkčioti ne taip smarkiai, kaip žuvaujant stora gija, norint išgauti tokio pat staigumo ir stiprumo masalo judesius. 

Tai gali turėti reikšmės net ir pauzių trukmei, nors pastarasis faktas skamba keistokai. Išties nieko keisto, nes plonas valas leis vobleriams greičiau skęsti, jei gaudysim S ir SP modeliais (neutralaus plūdrumo vobleriai tvičinguojant neretai virsta lėtai skęstančiais) arba kilti, kada žuvausim F modeliais. Trumpiau tariant, spiningas ir valas smarkiai įtakos tvičinginę pravedimo techniką.

 


Dabar priartėjome prie to momento, kada facebook nuotraukose ar vaizdo įrašuose išsišifravome gerą žūklavietę („Ooo, tas elektros stulpas pakrantėje man puikiai pažįstamas...“, „Žinau, žinau tą įlanką, kur stovi sena sodyba...“), be abejo, lydekos nasruose pamatėme ir modelį, net spalvinį variantą, beliko nuvažiuoti, užmesti masalą ir išsitraukti žuvį. Deja, kad ir kiek stengėmės, buvome nuvykę net tris sykius, oras nesikeitė, vėjo kryptis išliko irgi pastovi, bet tuščiai. Sakyčiau, jog esame naujokai. Na, ne – mūsų patirtis irgi jau nemenka.

Nieko nepagavome, nes mes tvičingavome taip, kaip įpratę, o tas žmogelis, kuris iš didelio džiaugsmo „apsišvietė“ su nerealaus dydžio lydžiais, žuvavo savaip. Galimai labai panašiai, tačiau vis tiek buvo kažkokios esminės detalės, kurios nulėmė rezultatą.

Tačiau čia dar ne blogiausias variantas. Blogiau būna, kada stovi šalimais ar net vienoje valtyje ir mėtai tokį patį masalą, regis, iki smulkmenų kartoji kolegos judesius (Jėzau, juk matau aiškiai: ė-jo bo-ba kar-vių-melžt – ilgesnis, trumpas, pauzė, ilgesnis, trumpas, pauzė, ilgesnis, du trumpi, pauzė), tačiau nepagauni nieko, o bičiulis įkerta jau trečią lydeką. Ir viskas, mielieji mano, susideda iš smulkmenų, mozaika susilipdo iš visų detalių, kurias čia suminėjau.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas