Paskaičius pirmąją šio straipsnio dalį, gali susidaryti įspūdis, kad tvičingavime nieko nėra pastovaus. Tačiau tokia nuomonė klaidinga, nes, jei įdėmiai skaitėte, ką anksčiau rašiau, veikiausiai pastebėjote kai kuriuos dalykus, kurių tenka paisyti visada. Galimai tai pasakiau netiesiogiai, bet kas skaito tekstus įdėmiai ir daro išvadas, šie niuansai pro jų akis nepraslydo. Kita vertus, tvičingaujant, kaip ir džigaujant, džerkaujant, netgi tolygiai traukiant masalus kartais pravartu „įjungti“ fantaziją ir elgtis ne pagal nustatytas tam spiningavimo būdui taisykles. 

Beje, atvejai, kuomet atėjęs prie vandens naujokas staiga „nušluosto nosis“ patyrusiems spiningavimo vilkams, nėra labai jau reti. Paprastai šiuos įvykius žvejai linkę priskirti atsitiktinumams arba tiesiog Fortūnai, nes posakis „naujokams sekasi“ yra toks pats senas, kaip ir pati mėgėjų žvejyba. 

Išties tai buvo būtent tas variantas, kada pradedantysis meškeriotojas, nė pats to neįtardamas, savo netipiniais veiksmais išprovokavo plėšrūnes, nes tądien joms reikėjo kažkokio neįprasto masalo pravedimo, kitų žvejų akimis, visiškai „netinkamos“ spalvos ar modelio voblerio, kas tokiomis žūklės sąlygomis dažniausiai ligi tol visiškai nepasiteisindavo. 

Tačiau išimtys ir lieka išimtimis, jos yra tarsi razina ant torto, kurį vadiname žvejyba. Todėl dabar atsipjaukime jo gabalėlį, įsidėkime į lėkštutę, ragaukime neskubėdami ir bandykime susigaudyti kai kuriuose techniniuose tvičingavimo elementuose.

 


Trys sudedamosios dalys     

Tvičingavimas visada atliekamas pagal tą pačią schemą: vobleris yra patraukiamas ir daroma pauzė. Patraukimas atliekamas vienos rankos riešo judesiu (riešas palenkiamas ir grąžinamas į pradinę padėtį), o pauzės metu suvyniojamas valas. Ir štai jau čia prasideda įvairūs niuansai, tarkim, kaip smarkiai ir staigiai palenksime riešą, kaip greitai jį grąžinsime į ankstesnę padėtį, kokio ilgio bus pauzė ir panašiai. Nuo viso to priklausys voblerio dinamika arba, kaip mes įpratę vadinti, animacija, kuri susideda iš trijų dalių. 

Pirmoji dalis yra vadinamieji rolling judesiai, kada masalas juda tiese ir vartosi nuo šono ant šono. Taip nutinka, kai valą susukame ir traukiame voblerį, ir tada, kuomet riešu darome ilgą akcentuotą judesį. 

Antroji dalis – glide judėjimo maniera, kada vobleris (o tai priklauso nuo konkretaus modelio) pauzės metu pasisuko šonu, nulenkė priekinę kūno dalį žemyn ar pakėlė aukštyn, o trūktelint riešu grįžo į tiesiąją. Galimai jis buvo pakilęs aukštyn (jei tai plaukiantysis) ar paniręs giliau (jei skęstantysis, o neretai ir neutralaus plūdrumo modelis), nes atlikome ir trečiąją animacijos dalį – pauzę. 

 


Jeigu atlenkdami riešą atgal po trūktelėjimo labai greitai tuo pat metu susukome valą, mūsų vobleris negavo pakankamo laisvumo ir glide judesio neatliks – jis skęs, kils toje pat tiesėje, tačiau savo kūnelio nepasuks į šoną, nenulenks žemyn ar aukštyn. Kaip ir sakiau, kartais tokie dalykai irgi pasiteisina, bet taip nutinka labai retai, nes tvičingavimas būna faktiškai nepilnavertis. 

Tiesa, glide galima atlikti netgi pabrėžtinai, nors vėlgi, tai labai priklauso nuo konkretaus voblerio. Tai daroma elementariai – stiprus, akcentuotas trūktelėjimas ir ilgesnė pauzė, kuomet valas lieka laisvas. Tokiu atveju kai kurie modeliai gali net kelis sykius pasisukti į šonus ar sulinguoti aukštyn-žemyn, kol šie judesiai užges savaime.

Sujungę visas šias dalis į vienumą, jūs susikursite savitą voblerio pravedimo stilių, pavyzdžiui, du trumpi truktelėjimai, poros sekundžių pauzė, vienas stipresnis timptelėjimas ir ilga pauzė ar kažkas panašaus. Vėlgi, kaip jau aiškinau praeitoje rašinio dalyje, atskiri modeliai tinkamai dirba tik, tarkim, kuomet juos tvičinguoji agresyviau arba priešingai – sąlyginai „švelniai“. Todėl tenka taikytis ir prie šių faktų. 

 


Kartais masalų aprašuose gamintojai arba pardavėjai (tai pastaruoju metu populiaru internetinėse parduotuvėse) netgi nurodo, kaip vienas ar kitas vobleris tvičinguojant dirba. Visgi geriausias patarėjas būna vanduo – atsistoji prie ežero ar upės ir įvairiai trūkčiodamas, darydamas pauzes stebi, kaip vienas ar kitas modelis dirba. Šįsyk to vonioje nepadarysi – erdvė per maža. 

Nors ir kartosiuosi, bet darsyk pasakysiu, jog nesiūlau aklai pasitikėti reklamomis ir netgi kitų žvejų rekomendacijomis, nes galbūt tame vandens telkinyje, kur spiningausite, „topiniai“ vobleriai bus visiškai neefektyvūs arba jų buvęs kibumas jau praeity. Taip nutiko ir pernai, kuomet du metus iš eilės Nevėžio ešeriai (o kokio dydžio!) net išsižioję gaudė lengvu spiningėliu tvičinguojamus 7 cm dydžio ilgaliežuvius ZipBait Rigge, tačiau praeitą sezoną jų praktiškai jau nebenorėjo. 

Galiausiai – juk ir jūsų susikurtas tvičingavimo braižas arba įranga netiks tiems rekomenduojamiems masalams. Nesu matęs, kad koks nors žvejys pirmiau pirktų masalus, o tik po to specialiai prie jų derintų spiningą. Kadangi kalbėjau ir apie išimtis, tai nebūsiu ir šiuo atveju labai kategoriškas.

Visgi išsyk įsigyti visą krūvą vienodų modelių bus paprasčiausiai neekonomiška. Ir dėl ką tik minėtų priežasčių, nes po to juos gali tekti pardavinėti už pusę kainos – kitaip kas pirks „iš rankų“, jei galima gauti parduotuvėje. Pradžiai pakanka keleto skirtingų modelių vienetų (na, gerai – po du, tam atvejui, jei netyčia nutrauksite), kuriuos išsibandysite realiomis žūklės sąlygomis.

 


Kodėl lydekos kaso pilvą

Sakysite, kad vienas ar du to paties modelio vobleriai gali pilnai neparodyti savo galimybių, nes bus menkas spalvų pasirinkimas. Manyčiau, jog būsite teisūs, nes spalvoms, bent jau aš, skiriu gana didelį dėmesį. Todėl vėl patarimas – agresyvesniems modeliams (juk dar prieš įsigydami veikiausiai pasidomėsite koks tai masalas) pradžioje rinkitės ir pačius ryškiausius spalvinius variantus, o „lėtaeigiams“ – kuo labiau natūralesnius. 

Mano supratimas būtų toks – tarpiniai piešiniai gal iš pirmo žvilgsnio ir atrodo universalūs, bet jie ne visai atitinka konkretaus modelio animavimo ir spalvų pasirinkimo, atsižvelgiant į metų laiką, logiką, todėl skirti labiau išskirtiniams atvejams. 

Kiti spiningautojai, o tokių teko sutikti ne vieną, voblerių spalviniams variantams skiria mažiausią dėmesį, nes jų nuomone, viską lemia traukimo technika, atsižvelgiant į to masalo charakteristikas. Nesiginčysiu, nes esu priešingos „stovyklos“ atstovas, juolab, žinant mano nežvejybinę veiklą, galimai šiuos dalykus pervertinu. 

Visgi aš labai, labai atsargiai, „neprikišamai“ bandysiu pagrįsti savo nuomonę, o jūs patys nuspręsite, ar tai turi racijos. 

 


Veikiausiai pastebėjote, kad vobleriai dažomi daugmaž vienodu principu, kuomet būna tamsi nugara, šviesesni šonai ir tos pačios spalvos arba rausva, raudona, oranžinė papilvė. Kuomet vobleris atlieka rolling judesius, t. y. plaukia tiesiai ir vartosi nuo šono ant šono, plėšrūnė, kuri žiūri į jį iš šono, mato besikeičiančias spalvas – savotišką mirgėjimą, kuomet šviesus masalo siluetas akimirkai virsta tamsiu, faktiškai kontrastingu ir tai žuvį sudomina.

Šiuo atveju gal ir nebūtų didelio skirtumo, šonai yra geltoni, šviesiai rudi, balti ar metalo tviskesio, o nugara ar papilvė irgi galėtų būti bet kokios kontrastuojančios tamsios spalvos, jei ne tas faktas, jog vandens spalva, skaidrumas būna nevienodi, o už voblerio esantis fonas taip pat skirsis – galbūt masalas plauks prieš žolių sieną, dugno, kuris gali būti šviesus ar tamsus, iškilumus, tiesiog vandens storymėje. Kis ir apšvietimas, kuris priklauso nuo paros meto, saulės padėties, debesuotumo ir panašiai.

Pauzių metu vobleris mažai juda, o jei ir taip, jo judėjimas lėtas, visiškai kitokio pobūdžio, tad žuvys esant geram apšvietimui ir vandens skaidrumui, nedideliam nuotoliu gali visai neprastai matyti net ir smulkesnes ant masalo korpuso (tvičinginiai modeliai dažnai būna gana dideli) nupieštas detales. Bet esmė ne vien tame. 

Lydekos, dažniausiai tvičinginius voblerius atakuoja iš apačios į viršų arba iš šono. Pastarieji, vėlgi dažniausiai, yra nelabai giliai neriantys, kas kartais net glumina žvejus – kaip lydeka galėjo pakilti vėlų rudenį iš 5 ar 7 metrų gylio iki vos pusantro metro, kodėl ji susigundė taip aukštai virš jos esančiu netgi nejudančiu masalu?  Todėl, kad aštriadantes labiausiai ir suviliojo tos raudonos, rausvos ar oranžinės papilvės. Kaip žinia, raudoni atspalviai yra mažiausiai matomi vandenyje, tad čia jau gaunasi kažkoks paradoksas...

 


Jokio paradokso nėra, nes situacija keičiasi, kuomet žvelgiama iš apačios į viršų per sąlyginai nedidelį, iki maždaug 3 metrų vandens sluoksnį, arba ir didesnį, jei vanduo, kas nutinka rudenį jam atvėsus, yra labai skaidrus. Tuomet raudona, rausva ir oranžinė spalvos dažniausiai nepraranda savo atspalvių, o saulėtą dieną rausva ir oranžinė spalva netgi įgauna didesnį kontrastą šviesaus vandens paviršiaus ir dangaus fone. Todėl negiliuose vandens telkiniuose, kaip ir nedideliame gylyje, raudona, rausva ir oranžinė spalvos dažniausiai išlieka gerai matomos. 

Jei vanduo drumstas, dangų dengia debesys arba žvejojama anksti ryte bei vėlai vakare, spalvų skirtumai pradeda mažėti. Tokiomis sąlygomis žuvims vis svarbiau tampa ne konkretus atspalvis, o bendras spalvų derinys. Kitaip tariant, jos lengviau atskiria šviesią ar tamsią spalvas, kontrastą, bet ne subtilius spalvinius niuansus. 

Kas liečia voblerių nugaras, čia bus vėlgi savos priežastys. Dabar daugiausiai reikšmės turi fonas, kuris yra už masalo arba po juo, taip pat vandens skaidrumas, atspalvis, ir suprantama, telkinio apšvietimas. Veikiausiai reikėtų apie voblerių nugarėles pakalbėti detaliau, nes tai pakankamai svarbus akcentas. Tačiau jau pavargau, o ir jums skaityti nusibodo, paliksiu tai kitam kartui...

Romualdas Žilinskas