Salačiai gaudomi įvairiausių rūšių spininginiais masalais. Tačiau vasarą rėvose ne visi viliokliai vienodai tinka. Visų pirma pakalbėkime apie guminukus, nes esu matęs žvejų, kurie spiningaudavo tokiose vietose silikoniniais masalais. Ir kartais pasisekdavo jų nutrauktų (fantastai, nejau tikėjosi, kad bus kitaip?) guminukų išsitraukti. Čia gerasis variantas, nes blogasis – kuomet „įsegi“ brangų voblerį į įstrigusį tarp akmenų silikoninį vilioklį, kuris ten plaunamas vandens jau keli mėnesiai, prie to masalo prisegtas dar ir storiausias vielinis pavadėlis, ir visa ši sistemėlė apnešta smėliu. 

Žodžiu, srovė tokiose vietose pernelyg stipri, kad būtų galima išlaikyti aukštesniuose vandens sluoksniuose riperį ant lengvo galvakablio, o sunki galvutė per daug staigiai grimzta ir norimo efekto nesulauksite. Tačiau negalima teigti, jog čia guminukais spiningauti neįmanoma. Labai nesiplėsiu, nes apie tai esu rašęs atskirą straipsnį, ir ne aš vienas. Visgi silikoniniai masalai bus prasčiausias pasirinkimas tiems, kurių patirtis spiningaujant sraunumose nėra labai didelė.

Sukriukės irgi kažin ar bus labai geras masalas. Toliau nuo rėvos jos gali pasiteisinti, teigiamų rezultatų gal sulauksime kai kuriose rėvose, kuomet vanduo gerokai nuseks, dugnas apaugs vandenžolėmis. Tačiau gaudant stambesnius salačius stiprioje srovėje povandeniniame akmenyne, lengvos sukriukės vargu ar bus naudingos, nes tėkmė šiuos masalus kels per daug aukštai. Juolab, kad ilgai žvejojant besisukančiomis blizgėmis gali susisukti valas. 

 


Žinoma, yra sukriukių su specialiai pasunkintu kūneliu, be to, long tipo lapeliai pritaikyti būtent žūklei stiprioje tėkmėje, tačiau gija vis tiek gali susisukti. Gaudant pintuku šis neigiamas efektas bus mažesnis, prasčiau matysis. Kad vyksta kažkas „ne taip“ parodys suktukas, apie kurį ims mazgytis pinta gija, jis tarsi užsiskersuos. 

Tai reiškia, kad suktukas nepajėgus atlikti savo funkcijos – sukasi lėčiau nei privalo tokioje stiprioje tėkmėje. Paprastai smulkesni, nei derėtų, suktukai neatlaiko „krūvio“. Visgi man taip nutinka retai. Kita vertus, ne taip dažnai ir gaudau salačius sukriukėmis. Arba jas mėtau neilgą laiką, paprastai tada, kai patikimesni masalai negundo laimikio. Mano pastebėjimas – nors long yra tinkamesnės srovei, tačiau kažkodėl didesnę dalį salačių pagaudavau būtent su plačialapėmis aglia.

Galbūt šiek tiek mažiau valą susuka pasunkintos sukriukės. Tačiau prastai pagamintos su kūneliu priekyje tai daro dar „efektyviau“ nei klasikinės. Štai šiuos masalus aš gana dažnai kabinu prie karabino gaudydamas salačius, nors dauguma spiningautojų jų nemėgsta, Mano galva, tai apskritai geri, universalūs viliokliai, užsimeta puikiai. Tačiau labai sekliose rėvose, suprantama, bus per sunkūs, arba juos teks traukti labai greitai. Bet rizikuoti galima, kadangi tokios sukriukės nelabai brangios, nėra ką lyginti su naujausiais japoniškais vobleriais arba vibais.

 


Sukriukes siūlau naudoti išimtiniais atvejais, kai bedančiai plėšrūnai itin aktyviai maitinasi vandens paviršiuje ir į kitokius vilioklius nereaguoja. Kartais valą gali susukti ir paprasčiausios vartiklės, tačiau nebent platesnės, gaubtesnės, negu derėtų gaudant šiuos plėšrūnus. Tipinės salatinės vartiklės yra labiau ištęstos, jų linkis labai menkas, tad stipri srovė jas tik varto, tačiau nesuka apie išilginę ašį. 

Užsiminiau apie vibus... Šiais laikais kiekvieno patyrusio salačiautojo arsenalas praturtintas vibais ir, kas gerai perprato tokių vilioklių galimybes, neretai nušluosto nosį mažiau patyrusiems spiningautojams. Ir būtent gaudant salačius. Man netgi šiek tiek keista, kad vibai taip staigiai išpopuliarėjo žvejojant upėse, nes anksčiau tai buvo tik poledinėje žūklėje naudojami viliokliai. 

Kadangi vis akcentuoju rėvas, reikia išsyk įspėti, kad šie masalai sekliose akmenuotose vietose irgi netiks – užsimeta jie nerealiai gerai, tačiau, uždelsus bet sekundę, užklius už dugno akmenų. Juos siūlyčiau naudoti tada, kai salačiai nutolę ir maitinasi vagoje. Tenai galima pasinaudoti vibų privalumais – galimybe juos traukti praktiškai visuose vandens sluoksniuose ir netgi savotiškai džigauti.

 


Gal pasirodysiu senamadiškas, tačiau vieni geriausių ir masalų gaudant salačius yra sunkios vartiklės ir pjautinės blizgės. Sakoma, kad žuvys įpranta prie masalų, tačiau salačiai šituos vilioklius čiumpa taip pat sėkmingai, kaip ir prieš penkiasdešimt metų. Gal, sakau, jie nespėja įprasti, nes užkimba? Juokauju, suprantama. O jei rimtai, gerų salatinių vartiklių reikia paieškoti. 

Nekalbu apie lietuvių gamintojų blizges, kurie jų formas atidirbę iki smulkmenų. Tačiau gerų užsienietiškų reta. Vėlgi esu rašęs, kad Lucky John Maibe tarp užsieninių man yra vienos patikimiausių, tik nereikia salačiams siūlyti pačių didžiausių modelių, nes šie grobuonys, nors ir turi plačias gerkles, nemėgsta labai stambių masalų.

Betgi vartiklės, o juo labiau pjautinės blizgės skęsta greitai, tad rėvose bus tas pats, kaip ir gaudant vibais ar pasunkintomis sukriukėmis. Sakysit, trauki šį masalą greitai ir nereikia čia išradinėti dviračio, nes salačiai tokį pravedimą labiausiai mėgsta.

Taip, nes šie plėšrūnai itin greiti, atakuoja žaibiškai, įpratę medžioti judrias „srovines“ žuvis, tačiau salačiai nepersekioja savo aukų be galo, jei tik jaučia, kad jiems teks išnaudoti pernelyg daug jėgų. Tai labiau būdinga ešeriams. Todėl tokio masalų pravedimo tikrai negalima laikyti taisykle. Gal net priešingai. Esu šventai įsitikinęs, kad šią nuomonę paskleidė žvejai, spiningaujantys būtent pjautinėmis blizgėmis ir vartiklėmis. 

 


Kita vertus, salatis labiausiai pasitiki akimis, ir jei masalas traukiamas itin greitai, kartais netgi gali nespėti į jį sureaguoti. Kada blizgė atsiduria palei žuvies nosį – to pakanka, kad ją salatis pagriebtų. Bet jei vilioklis prazvimbia didesniu atstumu, labai tikėtina, kad plėšrūnas nesiteiks vilioklio užpulti. Gaudant minėtais masalais, man yra pasitaikę nemažai atvejų, kuomet salatis vydavosi ar puldavo juos, tačiau, padaręs staigų posūkį, nespėdavo blizgių sugriebti. Arba bandydavo čiupti, bet prašaudavo pro šalį. 

Pjautinės blizgės ir vartiklės, mano manymu, labiau tinka tuomet, kai bedančius plėšrūnus tenka žvejoti upės vagoje, ypač Nemuno ar Neries žemupiuose. Ir gerai žinomose vietose (apie tai dar kalbėsiu), kur salačių būna ne vienas ir ne du. Tada – taip – nuolatinis vandens „šukavimas“ nepakeliant kojų iš vietos turi prasmę. Faktiškai tokiais atvejais ne tu ieškai plėšrūno, tačiau jis pats susiranda tavo blizgę – žiūrint iš žuvies pozicijų, ji atsiranda ne ten ir ne tuo laiku, o kalbant populiariai, salatis pats „užsirauna“ ant šio masalo.

Visgi jei man reikėtų rinktis masalus salačiams, pirmenybę nedvejodamas teikčiau vobleriams. Ypač, kuomet tektų spiningauti rėvose. Vobleriai, lyginant su visais ligi tol minėtais viliokliais, dirba daug įvairiau. Galima sakyti, jų veikimas neribotas, tik svarbu teisingai pasirinkti modelį. Tokį masalą galima traukti pačiu paviršiumi ar panardinti norimame vandens sluoksnyje, jį įmanoma plukdyti, pakankamai toli nusviesti ir pradėti traukti tik tam tikroje vietoje, vesti skersai srovės, prieš ją ar pasroviui, žodžiu, tai yra universalūs viliokliai. 

 


Kaip voblerių trūkumą, anksčiau spiningautojai pabrėždavo jų užmetimo nuotolį, kuris, lyginant su pjautinių blizgių ar vartiklių, buvo gerokai mažesnis. Tačiau tai jau praeitis. Nesakau, jog šie masalai skrenda toliausiai. Pasunkinti magnetukais, šrateliais, specialiomis kapsulėmis ir kameromis, vobleriai plonu valu užmetami pakankamai toli, o esant palankiam vėjui, netgi labai dideliu atstumu ir gana taikliai. 

Tam yra ir dar viena priežastis – nedideli voblerių liežuvėliai (kad labai giliai nenertų) ir ištęstos šeivos minnow kūnelis. Tai – tipiniai salatiniai modeliai. Vėlgi, užsiciklinti tik ties tokiais negalima, nes šie plėšrūnai, kaip ir sakiau, gali medžioti nebūtinai vandens paviršiuje. Beje, vieni geresnių gaudant stambesnius pilkanugarius yra lašišoms, o dar geriau – šlakiams pritaikyti vobleriai. Tik, suprantama, teks „išbrokuoti“ dalį spalvinių variantų, nes lašišažuvės dažnai gaudomos ryškiai, provokuojančiai dažytais masalais.

Štai čia vėl grįžtu prie stereotipų. Anksčiau salačiui skirtas vobleris būtinai turėdavo būti blizgus (be abejo balto metalo blizgesio), holograminis, su tamsia kontrastuojančia nugarėle. Kad tai vieni geresnių (arba populiaresnių, čia jau kaip kam labiau patinka) spalvinių derinių – nesiginčysiu. Tačiau nesuskaičiuočiau, kiek kartų tokie modeliai ir nuvildavo. Būdavo, mėtai, mėtai įvairiausius daugsyk patikrintus šitokio spalvinimo voblerius – tuščia. Paimi tokį pat, tačiau blizgantį gelsvai arba „ale natural“ dažytą masalą – bumt – sėdi... 

 


Kartais „iššaudavo“ baltais pieno spalvos šonais modeliai. Vakare, kuomet saulė leidžiasi, arba ryte, kol ji dar nepakilusi, puikiai salačius vilioja įvairūs citrininiai, ryškiai geltoni (netgi fluorescuojantys) vobleriai su oranžinėmis, raudonomis, skaisčiai violetinėmis nugarėlėmis. Naktimis – vėl kitokios spalvos. 

Beje, salačiai kimba ir visiškai sutemus, nors ir prasčiau nei šviesesniu paros metu. Naktinis šių plėšrūnų gaudymas paprastai būna rezultatyvus vasarą po tiltais, šalia apšviestų krantinių, kur žibintų šviesoje virš vandens skraido įvairūs mašalai – vabzdžiai pritraukia žvynuotą smulkmę, o ją „ganyti“ atplaukia ir salačiai.

Aš apskritai labai mėgstu eksperimentuoti su įvairių masalų spalviniais variantais, jų išbandęs daugybę. Galiu pasakyti, kad salačiams tinkamų voblerių parduotuvėse rasti lengviau, nei tinkamai nuspalvintų. Taip, jų yra, bet, kaip ir minėjau, visi tarsi pagaminti pagal tą patį spalvinį šabloną. Ir tai nelabai gerai – jei jau kimba, tada kimba visiems, o jei ne – niekam. Galėčiau ta tema parašyti ilgiausią straipsnį, bet kol kas nenoriu, gal kada vėliau. O dabar paprasčiausiai duodu erdvės paeksperimentuoti patiems. 

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas