Smagu pagauti salatį – tą stiprų bedantį plėšrūną, kuris savo išvaizda primena didžiulę aukšlę, nors iš tiesų yra pats tikriausias šių smulkių žuvelių siaubas. Arba „žuvį žaibą“, kaip dažnai mėgsta jį vadinti straipsnių apie spiningavimą autoriai. Iš tiesų retas kuris spiningautojas, mėgstantis žvejoti upėse, nėra susikovęs su salačiu. Tačiau dažniau taip nutinka gaudant lydekas, šapalus ar ešerius, kada užkimba toks atsitiktinis laimikis, nes tikrų salačiautojų pas mus nėra tiek jau daug. Kaip, beje, ir pačių šios rūšies žuvų. 

Manding, tik kas dešimtas (geriausiu atveju) upes pamėgęs spiningautojas ryžtasi nuolat ir tikslingai žvejoti šiuos plėšrūnus – specializuojasi jų gaudyme. Priežastį ką tik paminėjau – ešerių, lydekų, šapalų, veikiausiai net sterkų turime daugiau. Turbūt ir šamų, na, bent jau tokių, kurie šamais vadinami, nes išties tai yra tik ilgaūsių jaunikliai.

Tikrai nepriskiriu savęs prie minėtų meistrų, sugebančių net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis suvilioti salatį. Visgi šių žuvų per savo gyvenimą esu pagavęs ne vieną, ne dešimt ir net ne šimtą, o pati jų žūklė man kaskart kelia vis didesnį susidomėjimą. Ji labai specifinė, nors kas paneigs, jog bet kurių plėšrūnų gaudymas neturi savų niuansų. Visgi čia jų tikriausiai rastume daugiausiai. 

 


Atvirai pasakius, anksčiau man apskritai buvo sunkiai suvokiamas šios žūklės žavesys. Taip, laimikis tikrai puikus, tačiau labai jau nepatogu juos gaudyti. Spiningaujant lydekas ar šapalus, dažniausiai tenka vaikščioti paupiais, eiti iš vietos į vietą ir mėtyti masalus vis naujuose upės ruožuose. O ką jau kalbėti apie upėtakiavimą. Salačių žūklė – visiškai kitokia: stovi žvejys įsibridęs kur nors netoli upės vagos, atsistojęs ant kranto iškyšulio ir valandų valandas, kojų nepakeldamas, „žegnoja“ upę. 

Žinoma, šitoks bedančių grobuonių viliojimas irgi įmanomas, netgi neretai naudojamas, bet yra ir kitokia taktika, kaip įsiūlyti salačiui masalą. Tiesiog mes dažniausiai atkreipiame dėmesį į tuos meškeriotojus, kurie vos ne kasdien stovi tose pačiose vietose ir taip susidarome stereotipinį salačiautojo paveikslą.

Kita kraštutinybė, kuri irgi turi gilias šaknis mūsų sąmonėje, yra visai priešingas salačius gaudančio spiningautojo vaizdas. Beje, šį stereotipą sukūrė kai kurie kadais rašytų straipsnių autoriai, veikiausiai patys menkai įsivaizduojantys bedančių plėšrūnų žūklės ypatumus arba dėl menkos jų žūklės patirties besielgiantys taip, kaip elgiasi pradedantieji spiningautojai.

Vėlgi, neneigsiu, ir pats esu pakliuvęs ant šio kabliuko. Kalbu apie lakstymą upės krantais besivaikant medžiojantį grobuonį. Salatis – pūkšt, meškeriotojas – paskui: bėga krantu, kad suspėtų į medžiojančio plėšrūno zoną užmesti masalą. Kol atlekia sukaitęs, salatis jau kitoje vietoje puotauja. Jis vėl – pūkšt, pūkšt, ir vėl – paskui... Atsisuki, o žuvis tartum tyčiojasi iš tavęs, nes jau į ankstesnę vietą sugrįžusi aukšles vaiko.

 


Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip salatis maitinasi vasarą. Salatis – akyla žuvis, kuri visų pirma pasitiki savo regėjimu ir kažkiek – šoninės linijos sensoriais, sugebančiais reaguoti į praplaukiančios aukos vandenyje sukeltus virpesius. Jis yra atsargus, puikiai viską mato ir meškeriotojo arti neprisileidžia. 

Kita vertus, šis dalykas kartais pernelyg sureikšminamas, tiksliau, ne visuomet salatis plauko toli nuo spiningautojo tik todėl, kad jį mato. Apstu pavyzdžių, kuomet pilkanugaris plėšrūnas medžioja visai šalia žvejo, kur buvo priberta jauko, nors pagal visas teorijas turėtų mauti kuo toliau nuo žmogaus. 

Aišku, jei žvejys krante sumano, atsistojęs visu ūgiu, pamojuoti rankomis, patrypčioti ar žūklavietėje garsiai pabraidyti, bet kokia stambesnė ir atsargesnė žuvis neria tolyn. Tačiau kai niekas nedrumsčia salačio ramybės, bedantis grobuonis gali valandą ar daugiau tiesiog terorizuoti plūdininką ar dugnininką, nutaręs tądien pasigauti kuojų ar aukšlių. 

Galiu papasakoti vieną įvykį, kuris nutiko vieną sykį žvejojant Neryje. Kelias dienas mudu su bičiuliu jaukinome vienoje vietoje, tikėdamiesi pasigauti stambių kuojų. Beje, ten gaudydavome ne mes vieni, ir toje žūklavietėje jau keletą metų iš eilės žuvys buvo pripratintos prie kviečių, kukurūzų ir, suprantama, žvejų. Neretai čia atplaukdavo paplėšikauti ir salačiai, juolab tai buvo ne ramus užutekis, o besikeičiančios stiprokos srovės upės plotelis. 

 


Vakarop, kai bedančiai plėšrūnai susirinko praretinti jauko suviliotų kuojų būrio, mano draugas nutarė nubausti mums trukdžiusius žvejoti grobuonis. Jau dabar nepamenu, tyčia ar atsitiktinai jis buvo pasiėmęs ir spiningą, kurį laikė pasidėjęs po ranka, kad galėtų, nepakildamas nuo kėdės, užmesti į vandenį. Kai tik pasigirdo pirmieji medžiojančių salačių pliaukšėjimai ir kuojas lyg kas pūste išpūtė iš žūklavietės, kolega švystelėjo srovėn voblerį. Ritės rankenėlę pasuko gal kokius tris kartus, ir spiningas sulinko nuo besipriešinančio salačio svorio... 

Kaip vėliau juokavome, turbūt masalą pataikė salačiai tiesiai į gerklę. Plėšrūnas pasitaikė ne iš mažųjų – svėrė, rodos, tris kilogramus. Įdomu tai, kad voblerį jis čiupo nuo paviršiaus ir tokiu atstumu, jog tiesiog negalėjo nematyti netgi kėdėje įsitaisiusio žvejo (krantas buvo gana status). Beje, mažiausiai baikštūs salačiai būna miesto ribose, kur jie įpratę prie krantais besišlaistančių, netgi besimaudančių žmonių, nuolatinio triukšmo, mašinų važinėjimo paupiais, tiltais ir panašiai. 

Tiesiai ties mano namais Neryje yra nebloga rėva, prie kurios retkarčiais porai valandų nubėgu pamėtyti spiningo. Vasarą kartais net su šlepetėmis. Daug salačių nepagaunu, bet vienas kitas kartais susigundo masalu. Pasitaiko iki 2,5 kg sveriančių egzempliorių. Labai patogu – eiti reikia gal kokį šimtą metrų, tad jei matau, jog tądien neverta gaišti laiko, po penkių minučių jau galiu salačius vilioti kompiuterio monitoriuje.

  


Bėda tik ta, kad abipus rėvos yra geros vietos maudytis. Neretai tenka grįžti net nesuvilgius masalo vien todėl, kad randu vandenyje besiturškiančius vaikus. Šiltais vasaros vakarais, ypač savaitgaliais, į šią vietą eiti beprasmiška, nebent atsikeltum labai anksti ryte. Bet, kaip parodė vėlesnių sezonų įvykiai, be reikalo mintyse keikdavau žūklę vidury miesto. 

Puikus pavyzdys būtų praeita vasara – ne pernelyg karšta, daug lijo, naktys vėsokos, vandens lygis aukštas, tad ir vanduo upėje drumstas ir palyginti šaltas. Man tai tik į naudą – besimaudančiųjų nedaug, tad galiu be baimės eiti prie savo rėvos. Ateinu vieną pavakarę, o šalia jos ant kranto linksma kompanija alutį maukia. 

Nekreipdamas dėmesio įbrendu iki kelių į vandenį ir žvejoju. Matau, kartais srovėje kažkas vis pavaiko mailių, bet nesu tikras, ar tai salačiai – gali būti ir ešeriai ar šapalai. Tačiau mėtau salatinius masalus – šapalai šiose vietose tikrai ne gigantai, o ešerių man nereikia. Taip praėjo gal pusantros valandos, bet niekas nekibo. 

O krante alaus mėgėjų nuotaika ryškiai gerėja, ir vyrai iš neturėjimo ką veikti susiginčija, kuris iš jų geriau nardo. Ginčą nutaria išspręsti tuoj pat. Tiesa, mandagiai – manęs paklausia, ar aš neprieštarausiu, jei jie čia truputį panardys. Turėdamas omenyje apgirtimo laipsnį ir vyrukų raumeningus kūnus puošiančias tatuiruotes, aš tikrai neturiu nieko prieš – maloniai prašom... 

Ligi valios atsinardę ichtiandrai nusprendžia, jog čia pernelyg seklu, sraunu ir savo gebėjimus jie pademonstruos kitą sykį – dabar tebūnie lygiosios. 

 


Po tokių maudynių teoriškai rėvoje žuvų neturėjo likti. Bent jau didesnių. Tad aš, atsisėdęs ant kranto, užsirūkau ir mąstau, kur link eiti – prieš upės srovę ar pasroviui, nes ir ten, ir ten dar žinau keletą neblogų vietų. Kol galvoju, kažkas sraunumoj pliaukšteli, į orą iššoka aukšlė. Kiek tolėliau nuo kranto rėvoje irgi kažkoks plėšrūnas pabaido mailių. Kadangi spiningas paruoštas, nedvejodamas šveičiu masalą į srovę. Trečią kartą užmetus, užkimba salatis. Ir ne visai smulkus, gal kokių 2 kg...

Visiškai priešingai kažkada nutiko ties Nemuno dambomis. Lydekavome, bet dienai įpusėjus užėjo toks šutas, kad pagauti aštriadantę pasidarė nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma. Bet saulė ir karštis nepaveikė vieno ypač alkano salačio. Plėšrūnas ties dambos galu labai garsiai pietums bandė pasigauti kažkokio mailiaus. Kai nekimba lydekos, galima bandyti gaudyti ir kitas žuvis. 

Pasikeičiau ritės būgnelį su plonesniu valu, prisirišau kitą pavadėlį, prisisegiau nedidelį vobleriuką ir per krūmų tankynę nusibroviau prie salačio medžioklės vietos. Įsitaisiau šiek tiek toliau, nes mačiau, kad plėšrūnas puldavo žuveles išnirdamas iš gilumos ir gindavo jas prispausdamas prie pat dambos krašto. 

Ten seklu, kelias dienas nelijo, ir vanduo buvo skaidrus, tad derėjo laikytis padorus atstumo. Kelis kartus mečiau masalą į salačio medžioklės plotą, sviedžiau tikrai taikliai, nes vienu metu netgi pataikiau užmesti per patį puolimo šurmulį ir pratraukti voblerį pro jo nosį. Veltui – plėšrūnas į vilioklį nereagavo. Negana to, nuo dambos dingo. 

 


Jau maniau, kad pasisotino, bet ne, jis paprasčiausiai nuplaukė prie kitos artimiausios dambos ir ten tęsė medžioklę. Toks įspūdis, kad plėšrūnas mane erzino. Per brūzgynus nukulniavau prie kito akmenų iškyšulio. 

Tačiau ten istorija pasikartojo: nekreipdamas dėmesio į mano masalą bei atlikęs kelis išpuolius, salatis paliko tą vietą ir grįžo atgal prie pirmosios dambos. Na, taip – žuvis aiškiai mane kvailino. Dabar tai jau buvo principo reikalas. Braukdamas žliaugiantį prakaitą, aš dar kartą grįžau į ankstesnę vietą, tačiau šįsyk nutariau veikti kitu principu. 

Labai atsargiai prisiartinęs prie pat dambos galo, pasislėpiau už arčiausiai vandens esančio krūmo. Neskubėjau – ramiai pasėdėjau, nekreipdamas dėmesio į vis pasikartojantį salačio pliuškenimą, ir po to, nesikeldamas nuo smėlio, iš už krūmo iškišau savo trimetrinį spiningą. Įdomu tai, jog pilkanugario išpuoliai kartojosi beveik vienodais laiko tarpais. 

Nujausdamas, kad artėja eilinė ataka, kiek galima švelniau vos ne aklai švystelėjau į vandenį nedidelį sekliai neriantį vobleriuką. Vos kelis kartus suktelėjau ritės rankenėlę, ir meškerykotis sulinko nuo žuvies svorio. Yra! Salačiukas nebuvo labai stambus, bet juk svarbiausia, kad jį vis dėlto sugundžiau. 

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas