Salačio jėga iš dalies yra perdėta. Taip, tai stipri žuvis, bet ji turi vieną silpnybę – ši žvynuotoji beveik visą savo energiją išnaudoja per pirmąsias kelias ar keliolika minučių. Salatis kimba labai efektingai, todėl, jei pas spiningautoją bus labai plonas valas ir prastai sureguliuota ritė, jau po pirmo smūgio meškeriotojas gali netekti masalo. Tačiau šiais laikais taip nutinka nebent žvejojant mikromasalais, kuomet naudojamas kelių gramų užmetimo jautrus, tačiau pernelyg kietas tokiais žūklei kotas, ir voratinklio storio gija, nes normalaus dydžio bedantis plėšrūnas kartais čiumpa net visai smulkius vilioklius. 

Tęsiant praeitoje straipsnio dalyje nagrinėtą temą, pasakysiu, kad salatis veikiau susigundys mažesniu, nei didesniu masalu. Tai ypač liečia guminukus bei voblerius, tad ešeriaujant ar šapalaujant upėse panašūs atvejai nėra išimtiniai.

Be abejonės, karščiuotis tuomet nereikia, nes vis tiek salatis galiausiai išsikvėps, o vėliau teks kovoti ne su jo jėga, bet su svoriu ir srovės stiprumu. Šis plėšrūnas neretai išgąsdina nepatyrusį žvejį savo maniera čiupti masalą. Pasitaiko, kad jis tai daro „šapaliniu“ stiliumi – pusiau iššokdamas iš vandens ir staiga neria į šoną. Visa tai įvyksta akimirksniu, žvejys nespėja susiorientuoti, laimei, gana dažnai laimikis pasikerta pats. Daug rečiau nutinka, jog salatis vilioklį griebia vos juntamai, visgi jėgos demonstravimo pirmomis minutėmis niekada neišsižada. Bet pavargęs priešinasi silpniau ir tampa valdomas. 

Kita vertus, jo energijos ištekliai labai priklauso nuo metų laiko ir vandens temperatūros – tai šiltamėgis grobuonis ir vasarą salačio aktyvumas pasiekia piką. Todėl nuo vertinimų ir lyginimų su kitomis žuvimis susilaikysiu, nes yra buvę situacijų, kuomet su užkibusiu plėšrūnu susitvarkydavau be problemų, tačiau kartais tekdavo gerokai paprakaituoti.

 


Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad kuo ilgiau masalas būna salačio (ar bet kurio kito plėšrūno) regėjimo zonoje, tuo daugiau galimybių, jog jis tą dirbtinį vilioklį puls. Esu suviliojęs ne vieną bedantį grobuonį, tiesiog laikydamas voblerį ant įtempto valo ir leisdamas juo žaisti upės tėkmei. Arba darydamas negreitus pravedimus su ilgomis pauzėmis – kažkas panašaus į stop&go traukimo stilių. Padėdavo ir tvičingavimo elementai, kuomet vedamą masalą pristabdydavau, sukdamas ritę imdavau trūkčioti. 

Suprantama, čia bet kokie vobleriai netiks, nes kai kurie skęstantieji, nepaisant jų nedidelio darbinio gylio, yra pernelyg sunkūs ir stiprioje srovėje, tad pauzių metų labai „sėkmingai“ atsitupia tarp akmenų. Geriausiai bus suspending tipo arba lėtai skęstantys ir lėtai kylantys modeliai. 

Beje, jei jau pradėjau tą kalbą, tai trumpas intarpas – spiningautojai neretai nutraukia voblerius ne todėl, kad jie įstrigo dugne už kerplėšų, o dėl to, kad valą tėkmė pagrūdo už stambesnio akmens. Faktas, kad tada traukiamas masalas palįs po rieduliu. Ir taip kalbu ne „iš lemputės“, kadangi yra buvę gal kelios dešimtys atvejų per ilgą žvejybinę karjerą, kuomet... išsitraukdavau savus voblerius. Taip nutikdavo tą ar kitą dieną. Kodėl? O todėl, kad vėliau juos užkabindavau iš kito šono, šiek tiek paneštus srovės į šalį ir panašiai. „Susižvejodavau“ ir svetimų masalų. Be abejo, tai būdavo skęstantieji arba neutralaus plūdrumo modeliai, įvairios blizgės, guminukai.

 


Gaudymas vobleriais rėvose turi vieną labai nesmagų niuansą – žvejui tai gerokai atsiliepia finansiškai. Tokiose žūklavietėse labai didelis vandens judėjimas ir gana seklu, tad aplinka greitai keičiasi. Dar vakar buvęs sąlyginai švarus dugnas šiandien gali pateikti nemalonų siurprizą – per naktį upė atplukdė ir ant akmenų paguldė kokį nors įmirkusį rąstą ar vėjo nulaužtą medžio šaką, kurių mirguliuojančioje srovėje gali net neįžiūrėti. 

Įdomu dar ir tai, jog stambesni akmenys ir ką tik minėti kliuviniai, esant vienokiam vandens lygiui, visiškai netrukdys žvejoti, tačiau nors truputį pakitus sąlygoms (nebūtinai nusekus vandeniui, pakaks kitaip papūsti vėjui), taps tikra rykšte žvejui. Tuomet rėvoje persiskirsto srovės, ir kartais to pakanka, kad traukiamas vobleris plauktų jau kita trajektorija, nors tu stovi toje pat vietoje ir mėtai tą patį masalą tiksliai į tą patį tašką. Dar anądien žūklavietėje jis be jokių kliūčių pasiekdavo krantą, o dabar jau pirmu metimu įstrigo tarp dugno akmenų. Ir tai tikrai ne mano fantazijos, o daug kartų patikrinti faktai. 

Visgi gaudant vobleriais yra būdų, kaip bent jau šiek tiek sumažinti prarastų masalų skaičių. Įsivaizduokime, kad radom labai viliojančią rėvą, tačiau neaišku, koks čia gylis ir ar labai užšnerkštas šioje vietoje dugnas. Iš pradžių reikėtų pabandyti užmesti ir pratraukti mažiausiai neriančius modelius, po to – truputį giliau, o galiausiai – dar giliau neriančius masalus. Orientuotis vertėtų maždaug į tokius gylius: 0,3–0,5, 0,5–1,0, 1,0–1,5 m ir t. t.

 


Žinoma, jei salačiai akivaizdžiai puotauja pačiame vandens paviršiuje, nėra prasmės gaudyti padugne traukiamais vobleriais. Bet aš jau minėjau, kad kartais pilkanugariai plėšrūnai visai noriai kimba rėvose arčiau dugno, nors apie jų aktyvumą vizualiai neįmanoma spręsti. 

Taip ir yra atsitikę ne kartą, nors, vadovaujantis visomis teorijomis, man net nevertėjo pradėti spiningauti. Kita vertus, laikantis tokios taktikos, galima ateičiai nustatyti rėvos gylį, dugno reljefą ir, jei tąsyk žuvys nekibo, nereikės gaišti laiko tuomet, kai jos bus aktyvios. Tačiau tada iškyla viena problema – reikia turėti daug masalų, kurie kainuoja nepigiai, ir tampytis nemenka jų kiekį į žūklę. Gerai bent tiek, kad dažniausiai renkuosi sąlyginai „stacionarią“ gaudymo taktiką, kuomet, atėjęs į žūklavietę, jos ilgai (arba visai) nekeičiu, tad, jei nereikia giliai bristi, visą savo vilioklių arsenalą galiu pasidėti ant kranto.

Spiningaujant salačius rėvose, dažnai pasitaiko vadinamoji priegauda – voblerį griebia kiti plėšrūnai. Įdomu tai, jog šalia salačių dažniausiai sukinėjasi šapalai, tačiau jie labai retai papuola ant tipinių salatinių 6–9 cm dydžio minnow masalų – taip dažniau nutinka sezono pradžioje arba rudeniop. Atvirkštinis variantas pasitaiko gerokai dažniau – tikiesi plačiaburnio, o mažą crank vobleriuką griebia salatis. 

 


Turbūt dažniausiai salačiams skirtus masalus atakuoja nedideli sterkiukai bei stambesni ešeriai, kurie vasarą taip pat mėgsta užkandžiauti rėvose. Prasčiau, jei pasitaiko lydeka. Aštriadantės srovėje labai agresyvios ir godžios, tad voblerį ryja giliai, ir dažnai šitaip prarandamas masalas, nes pavadėlius rišu ne iš paties storiausio fluorokarbono. 

Labai storas varžo voblerių judesius, keičia jų plūdrumą, nes yra sąlyginai sunkus – tada jau geriau plonas pintas metalinis pasaitėlis. Bet čia iškyla kita dilema. Salačiai netgi labiau nei šapalai įtariai žiūri į metalinius pavadėlius, nors drumstame vandenyje plonytis volframinis gal ir nelabai įtakoja kibimą. Tačiau skaidrioje upėje ir nedideliame gylyje metalinių pavadėlių nenaudoju.

Prieš baigdamas straipsnį, dar norėčiau sugrįžti į jo pradžioje išsakytas mintis. Kalbu apie tuos spiningautojus, kurie visą dieną žvejoja vienoje rėvoje. Reikalas tas, jog salačiai, kaip ir ešeriai, kartais tartum nei iš šio, nei iš to sukyla maitintis, ir tas jų aktyvumas tęsiasi nuo pusvalandžio iki poros valandų. Mano manymu, toks aktyvumo protrūkis (o jis gali būti net ir vidurdienį) susijęs su orų kaita, vandens lygio kitimu, kas verčia plėšrūnus aktyviau maitintis, arba jie keičia medžioklės vietas ir laikinai susiburia nedideliame upės plote, konkrečioje rėvoje. 

 


Beje, reikėtų akcentuoti, kad salačiai, kaip ir sterkai, orų kaitą jaučia prieš kelias dienas. Reaguoja į teigiamą ar neigiamą pusę – čia jau kitas klausimas. Todėl neretas atvejis, kuomet šiandien oras toks pats kaip vakar, tačiau neblogai kibę bedančiai grobuonys tarsi kažkur išnyko, arba priešingai – savaitę nekibę puolė labai aktyviai griebti masalus.

Didesnėse rėvose ir šiaip retai kada puotauja vienas salatis, paprastai ten jų būna keletas ir maitinasi plėšrūnai vienu metu. Pasistiprinę jie kažkur dingsta arba paprasčiausiai ignoruoja vilioklius, nes virškina maistą – apie tai galiu tik spėlioti. Kuomet bedančiai plėšrūnai užkandžiauja, parinkus jiems patinkantį masalą bei jo traukimo gylį, galima per valandą sužvejoti kelis salačius. Spiningautojai laukia to momento ir kantriai mėto savo vilioklius. Manding, tokia taktika yra geresnė, nei lakstyti krantais arba bristi upe, ypač kada gerai žinai salačių pamėgtas rėvas. 

 


Štai netoli Kauno aukščiau tilto per autostradą Vilnius-Klaipėda yra (ar bent buvo anksčiau, senokai ten nesilankiau – nemėgstu „grupinės“ žvejybos) miesto spiningautojams gerai žinoma rėva, kur pagaunama daug šių grobuonių. Važiuojant automobiliu, pakakdavo pasukti galvą į Kleboniškio pusę ir galėdavai suprasti, tinkama diena salačių žūklei ar ne. 

Jei prie rėvos stovėdavo vienas ar du žvejai – veikiausiai nieko gero. Bet kada petys petin, o ypač darbo dieną, spiningauja penki ar daugiau vyrų – žuvys tikrai gerai kimba. Reikia turėti omenyje, kad salačiai gali masalus griebti daug nesireklamuodami, todėl tie žvejai būdavo geresnis kibimo indikatorius nei tas, kada nuėjęs prie upės stebėsi vandens paviršių.

O juk gali būti netgi atvirkščiai – plėšrūnai taškysis be atvangos, tačiau masalo negriebs. Tokių atvejų yra pasitaikę ne kartą ir ne man vienam, tačiau paaiškinti nekibos priežasties niekaip negaliu. Suprantama, jei žvejys nori, jis gali lakstyti paskui bemušančius salačius – gal pasiseks... Tik ar verta? 

Laikantis klasikinių rašymo apie žuvų gaudymą tradicijų, dabar derėtų kalbėti apie sezono ir paros laiką, kada geriausiai žvejoti salačius. Tačiau to nedarysiu. Apie paros laikotarpius šiame straipsnyje jau buvau užsiminęs kelis sykius, o kas liečia rėvas, žvejai veikiausiai patys susipras, kad srauniausiose upių vietose plėšrūnai būna tada, kai upėse vandens temperatūra pasiekia vasarinį režimą. Faktas, jog kuo bus šiltesnis vanduo, tuo sėkmingiau ir ilgiau galima spiningauti sekliose sraunumose. Todėl pernykštė lietinga ir vėsi vasara nebuvo palanki tokiai žūklei. O kaip nutiks šįmet – pamatysime.

Romualdas Žilinskas