Analizuojant pirmoje šio straipsnio dalyje aprašytas ir panašias situacijas, galima padaryti kai kurias išvadas. Be jokios abejonės, salačiai gerai mato ir yra gana baikštūs, tačiau vietose, kur būna daug žmonių (upių atkarpose mieste, dažnai lankomose žūklavietėse), jie prie triukšmo įpranta ir meškeriotoją gali prisileisti visai arti. Taip pat plėšrūnai nebūna tokie atsargūs per patį aktyvumo piką, ypač esant drumstam vandeniui bei vėjuotą dieną. 

Tuo ne kartą įsitikinau, nes, kiek teko stebėti salačių medžioklę po liūčių ar Nemune pakilus vandens lygiui, grobuonys ima medžioti arčiau krantų. Ypač aktyviai plėšrūnai maitinasi pirmomis valandomis pakilus vandeniui, nes tuomet arčiau apsemtų krantų suguža mailius. Dabar, kaip ir šapalai, jie nevengia ramaus vandens ruožų, kur vasarą, esant įprastoms sąlygoms, būna reti svečiai. 

Beje, kuomet po pavasarinio polaidžio vanduo būna aukštas, aš kasmet pagaunu po kelis atsitiktinius salačius. Sakau „atsitiktinius“, kadangi jų tuo metu specialiai nežvejoju, nes kažkaip priešnerštiniu ar juo labiau neršto laikotarpiu nelabai kyla rankos. Tačiau žuviai juk neįsakysi, kad nekibtų. Ir susigundo salačiai, kaip taisyklė ant mažų ilgaliežuvių, kartais netgi ryškiau dažytų crank modelių, kurie skirti šapalams arba ešeriams. Čiumpa tada jie tuos masalus arčiau dugno.

 


Nukritus vandens lygiui, bedančiai plėšrūnai paprastai pasitraukia link vagos ir tik anksti rytais bei vakarop priplaukia arčiau krantų. Tiesa, dabar sumažėja ir palankių medžioklės vietų, todėl, gerai žinant upės ruožus ir daugmaž nuspėjant salačių maitinimosi grafiką (jis tikslus bus tik esant vienodoms meteorologinėms sąlygoms), galima ateiti tiksliai ten ir tada, kuomet bus didžiausia galimybė pajausti tą nenusakomą jausmą „O kaip jau liuobė!“...

Visgi nereikia manyti, jog salačiai laikosi bet kurioje upės atkarpoje ir bet kokioje vagos vietoje. Jie labiau linkę būti ne ties pačiu vagos viduriu, bet jos pakraščiuose, tai yra arčiau kurio nors kranto. Tai gali būti ir upės vidurys (kas sako, kad giliausioji vagos vieta būtinai yra ties pačiu viduriu?), svarbiausia, kad srovė toje vietoje būtų nevienalytė. Po vandeniu esantys stambesni akmenys, staigus dugno reljefo pokyčiai išskaido upės tėkmę, priverčia vandenį sūkuriuoti ir nevėjuotą dieną tai galima puikiai matyti upės paviršiuje. 

Įdomu tai, kad gylis toje vietoje gali būti ir labai didelis, bet salačiams tai neturi jokios reikšmės, nes jie vis tiek maitinasi paviršiniuose vandens sluoksniuose. Tiesa, taip nutinka irgi ne visada. Kuomet šie plėšrūnai medžioja paviršiuje, juos mes galime stebėti arba išgirsti. Tačiau kitąsyk jie puola žuveles giliau, nei įprasta, ir pastebėti tai sunku arba visiškai neįmanoma. Tokie salačių puolimai veikiau primena lydekų, ešerių ar sterkų medžioklę, ir dauguma žvejų netgi nesupranta, kokios plėšrūnės tuo metu maitinasi. 

 


Panašiai nutinka stiprioje srovėje, kada šniokščiančio vandens triukšmas slopina visus garsus, o tėkmė smarkiau verčiasi per akmenis, dėl ko salačių išpuoliai būna ne tokie sėkmingi, nes „verdantis“ vanduo suteikia daugiau galimybių pasprukti jų aukoms. Nepaisant sunkių mitybos sąlygų, salačių čia apstu, nes yra ir daug įvairių smulkių žuvų. Tai būdinga visoms didesnėms rėvoms, o ypač – karštymečiu. 

Taip pat puikių vietų salačiams yra už tiltų polių, nes tėkmė čia greita ir suskaidyta. Prieš upės posūkį ar už didesnio kranto iškyšulio irgi susidaro palankios sąlygos maitintis šiems plėšrūnams. Nereikėtų ignoruoti ir upės tiesiosios, kur vanduo, regis, teka monotoniškai ir liūdnai. Ir vien todėl, kad tokias žūklavietes dauguma žvejų paprasčiausiai praeina, tad galimai čia žuvys „nenugaudytos“ ir salatis įsigudrino tuo pasinaudoti. Paprastai ten plėšikauja koks nors vienišius, tačiau gudriausi, kaip žinia, yra patys stambiausi.

Beje, apie rėvas. Jei sakyčiau, kad rėvos salačiams – kaip musėms medus, gal ir ne visai perlenkčiau lazdą. Vasarą tai yra vietos, kur šių plėšrūnų galima rasti beveik visada, ir jie čia kartais medžioja gana arti kranto. Ir kuo didesnė, kuo labiau į upės vidurį įsiterpusi rėva, tuo didesnė tikimybė, jog bedančių plėšrūnų čia yra ne vienas, o visas būrys. 

Rėvose salačiai mažiau baikštūs, nes, kaip sakiau, upės paviršiuje putojanti srovė menkina matomumą, todėl nieko nuostabaus, jei braidai ir plėšrūnas „smeigia“ į vilioklį visai šalia kojų. Kita vertus, įsibridusio žvejo žuvys apskritai mažiau baidosi dėl elementarios priežasties – stovintis vandenyje meškeriotojas tampa „mažesnis“, todėl žvynuotosios ir tampa drąsesnės. Kodėl salačiai mėgsta tokias vietas? 

 


Reikalas tas, kad netolygi tėkmė, kuri labiausiai išryškėja vandens paviršiuje ir viduriniuose upės sluoksniuose, yra nelabai patogi plaukioti smulkioms žuvims, nes čia jos išeikvoja daugiau jėgų. Visgi aukšlės, strepečiai, gružliai, šapaliukai ir kitų sraunesnį vandenį mėgstančių karpinių žuvų mailius čia renkasi, nes randa daugiau maisto bei deguonies. Stambiai žvynuotajai srovės netolygumas yra lengviau įveikiamas, o salačiai apskritai prisitaikę medžioti tokiomis sąlygomis. 

Todėl jie greitą srovę puikiai išnaudoja – staigiai iš apačios puola žuvelių būrį ir stengiasi jas pakelti į nepatogų plaukti smulkmei sūkuriuotą bei sraunų vandens paviršių. Negana to, stambūs plėšrūnai, visu kūnu darydami staigų posūkį, netgi sugeba savotiškai įsukti vandenį ir akimirkai dezorientuoja mailių. 

Tačiau netvoja jie uodega kaip kokių vėzdu žuvims per galvas ar šonus – tai dar vienas mitas. O garsas išties kartais būna nemenkas, kadangi staigiai sukdamiesi ir kabindami savo raumeningu uodegos strampu ir plačiu uodeginiu peleku vandens paviršių, šie plėšrūnai išgauna savotišką pokštelėjimą. Ir aukšlės ar kitos smulkios žuvelės tuomet žyra į šonus net iššokdamos iš vandens. Pasitaiko, kad kokia aukšlikė „skrenda“ oru gelbėdamasi plačios pražiotos bedančio plėšrūno gerklės. Beje, panašiai gali nutikti medžiojant lydekoms, ešeriams, tik tai rečiau pastebime, nes salatis atkreipia mūsų dėmesį dar ir garsiniu „signalu“.

 


Kalbant apie rėvas, reikėtų pasakyti, jog salačiai dažniausiai laikosi žemiau slenksčių. Priešrėviuose karaliauja šapalai, o už akmenų juostos – salačiai. Tiesa, vieni ir kiti gali pasikeisti vietomis (na, ne tiesiogine prasme), nors tai dažniau bus išimtys, nei įprastas dalykas. Žemiau rėvos galima rasti smulkių šapaliukų, bet tai jau veikiau maistas dideliems salačiams. 

Kartais šie plėšrūnai mėgsta glaustis prieš pat virstantį per akmenis vandenį. Tokių dalykų esu regėjęs ne kartą, ypač dažnai šias vietas salačiai (kartais netgi labai įspūdingo dydžio) pasirenka labai anksti ryte, prieš sutemas ar net visai sutemus. Tačiau tokiu atveju virš akmenų juostos turi būti tam tikro aukščio vandens sluoksnis (kad plėšrūnas lengvai galėtų bet kuriuo momentu perplaukti tą kliūtį) arba tarp riedulių būtinas bent vienas platesnis tarpas. 

Kodėl jie taip priglunda prie rėvos viršūnės, sunku pasakyti, bet salačiai tuomet medžioja labai arti prieš pat rėvą arba daro staigius išpuolius pasroviui. Blogiausia, kad tada pateikti masalo plėšrūnui tiesiog neįmanoma, nes tėkmė šioje vietoje yra pati stipriausia, be to, vilioklis gali įkliūti tarp akmenų. O ir išlaikyti masalą įstengsime ten labai trumpai, nes, numestą skersai stiprios srovės, vanduo bematant nuneš toliau.

 


Taip pat pastebėjau vieną dėsningumą – rėvose salačiai maitinasi ilgesnį paros laiką, nei kur nors upės viduryje. Nežinau, kodėl taip yra. Galimas dalykas, jog čia nebūna nuolat ar ilgesnį laiką besimaitinančių plėšrūnų, jie tiesiog atplaukia iš kitur ir vienas kitą keičia. Apskritai salačiai nemėgsta ilgai užsibūti vienoje vietoje. 

Be abejonės, yra tam tikros upės ploto ribos, bet jos tokios plačios, kad vaikytis bedantį plėšrūną – bergždžias reikalas. Lydekos, ypač šapalai, labiau prisirišę prie nedidelio upės ploto, ir jei iš esmės nepakinta aplinkos sąlygos (nusenka, pakyla vanduo, užželia dugnas ir panašiai), šie plėšrūnai labai toli iš savo mėgstamų vietų nesitraukia. O salačiai migruoja toliau. Iš dalies jie irgi yra plėšrūnai-pasalūnai, bet mėgsta aukų ieškoti. Vėl pasikartosiu – rėvose vasarą jie visada randa maisto. 

Tiesa, reikia dar pasakyti, jog patys stambiausi (4–5 kg) individai visgi medžioja gilesnėse vietose ir daug rečiau tai daro paviršiniuose vandens sluoksniuose. Todėl pagauti rėvoje rekordinį salačių reta, nebent tai tikrai įspūdingo dydžio rėva ir netoliese yra gilesnių dugno įdubų. Tačiau vidutiniokai, kurie sveria po 2–3 kg, čia yra gana dažni.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas