Atskirtose paternoster sistemėlėse labai daug kas priklauso ne vien nuo masalo ar nuo sistemėlių konstrukcijos, o nuo paprastos geometrijos. Turiu omenyje žūklavietės gylį, užmetimo nuotolį, net ir spiningo ilgį ar meškeriotojo ūgį, nes kampas, kuriuo valas eina į vandenį, dažnai tampa lemiamu veiksniu, galinčiu „suardyti“ net ir gerai apgalvotą sistemėlę.

Kol kampas tarp valo ir vandens paviršiaus yra pakankamas, sistema turi vertikalią dedamąją, t. y. pavadėlis nuo pagrindinio valo tįsta tolyn 45° ar panašiu kampu. Tokiu atveju vobleriui pakanka erdvės (nors gal derėtų sakyti aukščio) judėti virš dugno, pavadėlis atlieka savo funkciją, o pauzės metu masalas mechaniškai nespaudžiamas žemyn. Net jei panirimo gylis ar voblerio plūdrumas nėra idealūs, sistemėlė vis dar išlieka valdoma, masalas nekabina grunto.

Situacija pasikeičia, kuomet minėtas kampas tampa per mažas. Tai dažniausiai nutinka labai toli užmetant masalą, naudojant trumpą spiningą arba žvejojant seklumoje. Valas nutįsta beveik horizontaliai, o visa sistemėlė tarsi „išsitiesia“, nes pavadėlis glunda prie pagrindinės gijos. Tokiu atveju vobleris praranda vertikalią judėjimo laisvę ir pradeda gremžti dugną, nepriklausomai nuo savo tipo ar panirimo gylio. Tada net ir sekliai neriantis modelis gali strigti tarp akmenų, kabintis į įvairius šiekštus ir panašiai.

Šis skirtumas ypač gerai matomas lyginant upę ir gilius stovinčius vandens telkinius, pavyzdžiui, Kauno marias. Dideliame gylyje net ir tolimas voblerio užmetimas dažniausiai išlaiko pakankamą kampą, kad bet kuri (su slankiojančiu svareliu ar klasikinė) paternoster sistemėlė funkcionuotų. Seklioje upės atkarpoje tas pats užmetimo nuotolis elementariai „paguldys“ voblerį ant dugno. 

Todėl labai tolimi voblerio užmetimai, kurie dažnai suvokiami kaip privalumas, tokio tipo sistemėlėse gali tapti trūkumu. Svarbu įsidėmėti, jog atstumas nuo žvejo iki masalo ir žūklavietės gylis visada turi būti vertinami kartu. 

 


Kodėl velkiaujant galima klysti

Paternoster sistemėlės masalui naudojant voblerius savo laiku buvo labai populiarios tarp Kauno marių velkiautojų, jas žvejai paprastai įvardija kaip „šrato“ sistemas. Gaudau jomis ir dabar, apie tai yra parašytas išsamus straipsnis. Velkiavimas su šoninio pavadėlio sistemėlėmis iš esmės skiriasi nuo tokios pačios žūklės užmetant masalus, todėl daugelis problemų, kurios pasireiškia spiningaujant nuo kranto, velkiaujant tiesiog išnyksta, ir tam yra kelios priežastys.

Pirmoji jų – pastovi trauka. Velkant voblerį paskui valtį, masalas visą laiką juda. Net tada, kai valtis lėtina greitį ar keičia kryptį, vobleris retai kada atsiduria visiškoje ramybės būsenoje. Dėl nuolatinio judėjimo hidrodinaminės jėgos dominuoja prieš plūdrumą, t. y. sukuriamas stabilus režimas masalui laikytis aukščiau dugno ir visiškai nesvarbu kokio plūdrumo bus vobleris – jis visada dirbs be didesnių problemų ir, jei yra tinkamo panirimo gylio, nesikabins už grunto.

Antras svarbus veiksnys – inercija. Net trumpas valties stabtelėjimas, krypties pakeitimas, daug mažiau įtakos, kad skęstantis vobleris iš karto pradės grimzti ar plūdrus modelis kilti. Inercija leidžia masalui dar kurį laiką išlaikyti padėtį vandens storymėje. Spiningaujant taip nutinka retai, kadangi per mažas nuotolis, kad masalas įgautų inerciją. Kita vertus, pastaruoju atveju jis dažniausiai ir vedamas kitaip: kelios ritės apsukos ir pauzė, vėl kelios apsukos, pauzė – kas labiau primena džigavimą, bet ne tolygų masalo traukimą.

 


Didelę reikšmę turi ir zigzagų efektas, kadangi retai kada velkiaujant plaukiama tik tiesia linija. Galima pagalvoti, jog staigiau pasisukus valčiai masalas sustos, bet taip nenutinka. Posūkiuose viena valties pusė sistemėlei suteikia didesnę trauką, kita – mažesnę. Dėl to masalas nors ir dirba skirtingais režimais, tačiau valas dažniausiai vis tiek išlieka įtemptas. Tai reiškia, kad net pauzės šiuo atveju dažniausiai nėra visiškos pauzės – tai tik laikinas traukos sumažėjimas arba padidėjimas.

Dėl šių priežasčių velkiaujant net skęstantys vobleriai dažniausiai nekabina dugno, kas reiškia, jog modelių pasirinkimas būna didesnis. Nors teoriškai skęstantieji vobleriai turėtų grimzti, praktiškai jiems tiesiog nesuteikiama tam pakankamai laiko ir sąlygų, nebent tokie masalai bus pritvirtinti prie labai trumpų šoninių pavadėlių. Ir tada nesvarbu, gaudysime klasikine šoninio pavadėlio sistemėle ar paternoster su slankiojančiu svareliu.

Tai nereiškia, kad velkiavime nereikia paisyti anksčiau aprašytos sistemėlių konstravimo ar gaudymo su jomis logikos, tačiau dabar galima be jokios baimės išbandyti tai, kas būtų pernelyg rizikinga spiningaujant nuo kranto ar mėtant voblerius iš valties.

 


Spiningas, ritė, valas ir dar šis bei tas

Paternoster sistemėlėse spiningas nėra tik masalo užmetimo įrankis. Jis tampa visos sistemos dalimi, darančia tiesioginę įtaką traukimo kampui ir voblerio kontrolei.

Trumpi velkiavimo kotai dažniausiai gaminami konkrečiam tikslui – tiesioginiam masalo tempimui paskui valtį. Dažniausiai jie yra galingesni, skirti atlaikyti didelę apkrovą. Tokie spiningai puikiai tinka traukiant voblerius įprastai. Tačiau naudojant paternoster sistemėles su gana ilgais pavadėliais, jie nepatogūs dėl vienos elementarios priežasties – tokiais spiningais sudėtinga prisitraukti ir varginti arti valties laimikį arba netgi ištraukti pačią sistemėlę, kuomet nori pasikeisti masalą. 

Kita vertus, jei velkiaujama palyginti sekliose upėse su šoninio pavadėlio sistema, trumpu kotu nebus galima bent kiek toliau atleisti nuo valties masalo, nes smarkiai sumažės nuolydžio kampas, kas gali turėti neigiamų pasekmių, apie tai jau kalbėjau ankstesnėse šio straipsnio dalyse. Spiningo ilgis dėl tų pačių priežasčių bus svarbus ir žvejojant nuo kranto, įsibridus, mėtant masalą iš užinkaruotos valties. Suprantama, kad tokiais atvejais reikės dar ilgesnių kotų.

 


Kiek rodo mano patirtis, velkiaujant su paternoster geriausi nuo 2,40 iki 2,75 m ilgio spiningai, tiks jie ir mėtant voblerius iš valties ar gaudant nuo kranto. Atrodytų, kad spiningavimui (ne velkiavimui) iš valties kaip tik reikėtų kuo ilgesnio koto, nes juk dažnai (arba visada, priklauso nuo valties) žvejoji atsisėdęs. 

Visgi nepamirškite vieno svarbaus veiksnio, kuris įtakoja ir įrankio ilgį. Kalbu apie žūklavietės gylį, kuris šiuo atveju praktiškai visada bus nemenkas. Atkreipkite dėmesį, apie ką kalbėjau anksčiau – sistemėlių pavadėliai siekia iki pusantro metro (velkiaudamas kartais rišdavau net 1,80 m!), tad labai „nusitrumpinti“, įsigyjant kotus, nederėtų, nes bus problemų ir traukiant laimikį, ir netgi tiesiog išsitraukiant masalą. Esmė tame, kad koto ilgis skaičiuojamas nuo jo rankenos galo iki pačios viršūnės, o juk spiningą laikome ties ritės kojele. Šią „smulkmeną“ daugelis žvejų tiesiog pamiršta.

Tačiau ir pernelyg ilgi spiningai nėra gerai. Esmė tame, kad, kuo ilgesnis spiningas, tuo mažesnis šio įrankio jautrumas. Tai galima pasakyti apie bet kokį meškerykotį, tačiau kuo didesnis yra spiningo testas, kuo prastesnės kokybės anglies pluoštas, tuo labiau išryškės šis faktas. Regis, to nereikėtų labai sureikšminti, nes gaudant su tokiomis sistemėlėmis (ypač su slankiojančio svarelio paternoster modifikacija) kibimas bus juntamas pakankamai gerai. 

Bet reikia jausti dar ir voblerio darbą, kibimą, o ne tik kada svarelis atsimuš į dugną. Todėl vidutinio ilgio, gana greitas (fast), tačiau ne perdėtai standus kotas bus geras kompromisas tarp užmetimo, masalo kontrolės ir jautrumo. 

Nors aš visgi rinkčiausi ilgesnius iš minėtų modelių. Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – įskaičiuokime ir tai, jog kartais tenka braidyti, o giliai įsibridus kampas tarp spiningo viršūnės ir toliau užmesto masalo gerokai sumažės. Antroji – apskritai esu ilgesnių spiningų šalininkas, kodėl – minėjau ne sykį, nesikartosiu.

 


Labai standūs spiningai yra veikiau minusas nei pliusas, nes tuomet tenka rinktis labai didelio užmetimo svorio kotus – itin kietas blankas (extra fast, o kartais ir fast) gali lūžti kritinėse situacijose, kuomet esi priverstas naudoti svarelius, kurių masė priartėja prie maksimalios spiningo testo ribos. Turėkite omenyje, kad paprastai lengvesnių nei 30 g svarelių čia nenaudosime (juk gaudome ne mažesniais nei 7 cm vobleriais), dažnas variantas žvejojant nuo kranto upėje yra 40–50 g svareliai, o velkiaujant, tarkim, Kauno mariose, kur juntama gana stipri srovė, kartais reikia net ir 100 g gramzdų. 

Veikiausiai nustebinsiu pasakęs, kad velkei galima rinktis spiningus, kurių užmetimo svoris mažesnis nei naudojami svareliai, nes masalo nereikia užmetinėti – pakanka nuleisti per valties bortą. Tačiau, pasikartosiu, yra jau minėta sąlyga – kotas neturėtų būti itin standus. Tiesą sakant, velkei tinka dar „minkštesni“ spiningai. Beje, pigesni, kurie pagaminti iš „prastesnės“ anglies pluošto kaip taisyklė yra... patikimesni. Taip, jie sunkūs, bet velkiaujant juk nereikia koto laikyti rankose.

Kas kita gaudant žuvis nuo kranto ar iš užinkaruotos valties. Įskaičiavus jo ilgį, ne pačios aukščiausios rūšies anglies pluoštą ir testą (viršutinė užmetimo svorio riba 50 g yra minimumas), tai nebus tas „pieštuko“ svorio įrankis, kokie pastaruoju metu dominuoja perkamiausių spiningų topuose. 

 


Panašiai pasakyčiau ir apie ritę. Ji turėtų būti talpi, maždaug 3000–4000 dydžio (aš rinkčiausi didesnę), bet svarbiausia – patikima, nes svaidysite ne šiaip voblerius, tačiau dar ir papildomus sunkius svarelius. O patikima paprastai nėra iš pačių lengviausių kategorijos, jos mechanizme metalo daugiau nei plastiko, nebent ritė kainuotų 300 eurų ir daugiau. Trumpiau tariant, su tokia įranga ilgiau paspiningavęs imi jausti, kad tikrai buvai žūklėje.

Apie pavadėlius jau kalbėjau, ir net labai išsamiai, todėl nesikartosiu. Pagrindinį valą tiek velkiavimui, tiek spiningavimui nuo kranto ar iš valties, paprastai imu 0,16–0,18 mm storio, kas pavertus į japoniškus PE žymenis yra apie #1.0–#1.2. Plonesniu gaudyti galbūt būtų dar patogiau, nes išsiverstume su lengvesniais svareliais, tačiau toks valas veikiausiai bus silpnesnis už 0,35 mm diametro kokybišką fluorokarboninį pavadėlį. 

Kita vertus, juk gaudydami nuo kranto voblerius ir svarelius neretai „pasodiname“ kur nors tarp akmenų, į kerplėšynus, tad gijos tvirtumas čia vaidina ne paskutinį vaidmenį. Deja, storesnės pintos gijos mažina sistemėlės jautrumą, jas labiau veikia tėkmė, tad šitoks diametras, mano supratimu, yra optimaliausias.

Tiesa, nepaminėjau valo atkarpos, prie kurios rišamas svarelis, kuomet konstruojame slankiojančio tipo paternoster sistemėlę. Sakiau, kad ji trumpa, t. y. maždaug 20–40 cm, bet šį pavadį derėtų surišti iš storo, ne plonesnio nei 0,45 mm fluorokarbono – mažiau painiosis, o ir pagrindiniu valu slankios geriau.

 


Apie masalus irgi užsiminiau, tad ta tema labai nesiplėsiu. Pasakysiu tiek, kad kibiausi būna minnow ir minnow-shad modeliai, optimaliausias dydis – 7–9 cm. Tačiau smarkiai atvėsus vandeniui (arba jam dar nesušilus) galima bandyti ir didesnius. O vasarą, kai sterkai ir ešeriai ima skelbti bado „streiką“, verta jiems siūlyti ir iki 5 cm dydžio modelius.

Spiningavimo technika su paternoster sistemėle ir vobleriais nėra sudėtinga. Vėlgi – apie ją kalbėjau, nors ir netiesiogiai. Faktiškai tai yra masalo traukimas su pauzėmis, kai pauzių trukmė priklauso nuo voblerio plūdrumo, telkinio tipo (yra srovė ar ne) ir žuvų aktyvumo. Šaltame vandenyje stabtelėjimas gali tęstis 10 s ir daugiau, ypač gaudant plaukiančiaisiais modeliais ir (ar) tėkmėje, o esant aktyvioms plėšrūnėms, pauzė trunka vos porą sekundžių. 

Nesvarbu, kokios rūšies būtų plėšrūnės, dažniausiai jos voblerius čiumpa pauzių metu, ypač tai būdinga sterkams. Nors kitąsyk ešeriai ir lydekos labiau mėgsta priešingą variantą – staigų voblerio trūktelėjimą. 

Tačiau apie techninius niuansus vėliau ruošiuosi parašyti atskirą išsamų straipsnį, kur pasistengsiu daugiau pakalbėti ir apie konkrečius voblerių modelius...

Romualdas Žilinskas