Spiningautojai vobleriams sistemėles riša retai, daug dažniau įvairius gudrius ar mažiau gudrius patobulinimus taiko guminukams. Visgi tokių atvejų pasitaiko. Kai kurios sistemėlės ypač praverčia šaltame vandenyje, kuomet įvairių rūšių žuvys koncentruojasi arčiau dugno, nes tuomet žemiausiuose vandens sluoksniuose medžioja ir plėšrūnės. Beje, jos tinkamos gaudant ne tik nuo kranto – kaip pamatysite skaitydami šį straipsnį, bus geros ir spiningaujant iš valties bei velkiaujant.

Kam išradinėti dviratį, sakysite, jeigu vobleriai gali būti įvairaus panirimo gylio ir pasirinkus, tarkim, deep modelius galime pasiekti sterkus, lydekas, šamus ar ešerius didelėse gelmėse? Tačiau čia yra tik pusė tiesos, nes netgi naudojant velkę retas kuris vobleris be papildomų užgilintojų nyra giliau nei septynis ar dešimt metrų, o jei tokie ir yra, jie paprastai būna labai dideli, su ilgais ir plačiais liežuviais, juda agresyviai, ir tokia animacija kai kurioms plėšrūnėms neatrodo labai patraukliai. 

Čia derėtų išskirti būtent ešerius ir sterkus, kadangi šių rūšių plėšrūnai labiau linkę atakuoti mažesnius masalus net ir vėlų rudenį ar žiemą, kuomet pagal visas teorijas grobuonys taupo energiją ir mieliau renkasi stambesnes aukas. 

Įdomu dar ir tai, jog esant tokioms žūklės sąlygoms būtent sterkai ir ešeriai įvairiuose tvenkiniuose, ežeruose prisilaiko didesnių gelmių nei, tarkim, lydekos. Upėse padėtis kitokia jau vien dėl to, kad jos pas mus nėra labai gilios ir čia atsirinkti iki dugno neriančius blausiaakių ar dryžašvarkių norus tenkinančius šios rūšies masalus yra lengviau. 

 


Tačiau „lengviau“, dar nereiškia, kad vobleris atitiks absoliučiai visus reikalavimus, nes, kaip jau minėjau, ilgaliežuviai deep paprastai yra agresyvūs, o žvejams (veikiau žuvims) norėtųsi mažiau judrių vilioklių. Ir tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl šaltame vandenyje spiningautojai sterkus ir ešerius mieliau žvejoja guminukais, bet ne vobleriais. 

Ir dar – vėsiame vandenyje dažniau nei bet kada reikalingi tolimi masalo užmetimai, nes gelmės, kur tūno potencialūs laimikiai, paprastai būna toliau nuo kranto. Žuvaujant iš valties tai nesudarys problemų, tačiau spiningaujantiems nuo kranto, braidantiems žvejams tolimi voblerio užmetimai bus tikrai rimta kliūtis, nes vėlgi – giliai neriantys deep nepasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis.

Tokie yra mano pamąstymai, o dabar bandom paanalizuoti sistemėles, kurių pagalba galima bet kokius voblerius plėšrūnėms siūlyti pačiuose įvairiausiuose gyliuose tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje.

Viena jų – visiems žinoma paternoster, kuri turi dar ir kitą privalumą – leidžia nusviesti voblerį toliau nei bet kada, kas puikiai pasitarnauja gaudant, pavyzdžiui, sterkus ant Kauno marių priekrantės skardžių ar Nemuno vagoje. Ir čia galimos dvi paternoster variacijos – klasikinė šoninio pavadėlio sistema ir su slankiojančiu svareliu.

 


Šioje vietoje norėčiau akcentuoti svarbų faktą – žuvaudami su paternoster sistemėlėmis žvejai paprastai visą dėmesį sutelkia į voblerį: modelio tipą, panirimo gylį, plūdrumą. Tuo tarpu pati sistemėlė, jos geometrija, pavadėlių ilgiai, kampai ir svarelio padėtis ir panašūs dalykai paliekami tarsi antrame plane. Būtent čia ir slypi esminė klaida – šiuo atveju masalo elgseną dažnai lemia ne tiek pats vobleris, bet labiau tai, kaip jis dera su sistemėlės konstrukcija.

Dėl šių priežasčių naudojant paternoster paprastai siūloma spiningauti vien su plūdriais F tipo vobleriais (nesiginčysiu, jie bus daugeliu atveju tinkamiausi), o neutralaus plūdrumo vobleriai neretai „apkaltinami“ tuo, ko jie iš tikrųjų nedaro: vieniems spiningautojams šie modeliai gulasi ant dugno, kitiems – nesustingsta pauzėje, tretiems žvejams atrodo netinkamai sukonstruotos sistemėlės ir panašiai. 

Suspending tipo vobleriai jau seniai nėra naujiena, regis, žvejai turėtų būti šiuos masalus išsianalizavę nuo A iki Z, tačiau būtent jie dažniausiai tampa nesusipratimų objektu. Apie juos kalbama daug, bet neretai – paviršutiniškai, remiantis teorinėmis prielaidomis ar tuo, ką rašo gamintojai, o ne realiu jų elgesiu vandenyje. Dėl to susiformuoja klaidingi įsitikinimai, kurie vėliau „patvirtinami“ netinkamomis išvadomis.

 



Nepainiokime dviejų skirtingų sąvokų

Painiava visų pirma atsiranda todėl, kad neutralaus plūdrumo vobleris dažnai suvokiamas kaip turintis konkretų darbinį gylį. Jei ant pakuotės parašyta, kad toks ar anoks modelis neria, pavyzdžiui, iki 1,5 metro, dalis žvejų linkę manyti, jog jis visada ir bet kokiomis sąlygomis bus būtent tokioje gelmėje. Žodžiu, įsivaizduojama, kad pakanka užmesti ar vos patraukti tokio tipo voblerį ir jis anksčiau ar vėliau pats nuskęs bei „sustings“ ten, kur jam priklauso. Praktika rodo, kad taip nėra.

Dar kitaip vobleriai elgsis naudojant sistemėles, ir net nesvarbu, kokio plūdrumo tipo jie bebūtų. Todėl šiame rašinyje daugiausiai dėmesio skirsiu būtent suspendingams, nes pagal konstrukciją jie yra sudėtingiausi, o pagal savo savybes – sunkiausiai perprantami žvejų.                             

Norint suprasti, kaip suspending tipo vobleriai elgiasi įvairiose sistemėlėse, pirmiausia būtina aiškiai atskirti dvi sąvokas, kurios dažniausiai suplakamos į vieną: panirimo gylį ir plūdrumą. 

Panirimo gylis nusako, kiek giliai vobleris gali nerti jį traukiant. Tačiau tai nėra absoliutus dydis. Jis priklauso nuo traukimo greičio, valo storio, valo ilgio (užmetimo nuotolio), kampo tarp valo ir vandens paviršiaus, srovės bei paties voblerio konstrukcijos, tarkim, liežuvėlio formos ir pasvirimo kampo, kūnelio formos ir panašiai. Kitaip tariant, panirimo gylis visada priklauso nuo konkrečios situacijos. Ant pakuotės nurodytas skaičius tėra orientyras, o ne garantija, kad vobleris bet kokiomis žūklės sąlygomis pasieks būtent tokį gylį.

 


Plūdrumas apibūdina visai kitą dalyką – kaip masalas elgiasi nustojus jį traukti. Plaukiantis (F) vobleris kyla į viršų, skęstantis (S) leidžiasi žemyn, o suspending tipo (SP) modelis nei kyla, nei grimzta, kol jo neveikia papildomos jėgos. Plūdrumas nėra susijęs su tuo, kiek giliai vobleris gali nerti traukimo metu – tai atskiras, nuo panirimo gylio nepriklausomas parametras.

Būtent čia dažniausiai ir atsiranda klaida. Neutralaus plūdrumo modelis dažnai suvokiamas kaip masalas, kuris turi savo nekintamą gylį ir į jį kažkokiu būdu visada pasiekia. Iš tiesų yra kitaip. Jei traukimo metu jis buvo panardintas iki tam tikro gylio, tai pauzės metu suspendingas tiesiog lieka ten, kur tuo momentu yra, arba juda taip, kaip leidžia aplinkybės: sistemėlė, valas, srovė, papildomas svoris. 

Jei sąlygos pasikeičia, keičiasi ir masalo padėtis. Paaiškinsiu paprasčiau: jei, tarkim, iki poros metrų neriantį neutralaus plūdrumo modelį neužnardinsime iki maksimalaus gylio, o iki vieno metro, darysime pauzę, tame vandens sluoksnyje masalas ir liks, bet ne leisis žemyn iki dviejų metrų gelmės. Tačiau taip bus daugiau ar mažiau idealiomis sąlygomis, kadangi galimai masalą veiks srovė, pavadėlio masė, sistemėlės svarelis (apie tai pasakosiu vėliau) ir panašiai.

 

Klasikinė paternoster ir paternoster su slankiojančiu svareliu



Kadangi kalbėjau apie šoninio pavadėlio sistemėlę ir išskyriau du jos variantus, svarbu suvokti vieną esminį skirtumą tarp abiejų sistemėlių – kaip svarelis yra prie jų prijungtas. Gramzdo svoris čia neturės lemiamos reikšmės, esminis dalykas: ar vobleris yra kartu su svareliu, ar vobleris atskirtas nuo svarelio.              

Klasikiniame paternosteryje svarelis pritvirtintas atskiroje atšakoje (galima pavadėlius su masalu ir svareliu jungti trišakiu suktuku, galima rišti kilpą prie pagrindinio valo ir panašiai), todėl turi gana tvirtą, pastovų ryšį su sistemėle. Gramzdas čia sudaro stabilų atramos tašką dugne, o masalas, esantis ant šoninio pavadėlio, įgyja tam tikrą „autonomiją“. Jei pavadėlis pakankamai ilgas, vobleris gali judėti aukštyn ir žemyn ribotame diapazone, reaguodamas į traukimą, pauzes ir srovę. Galima sakyti, kad tai yra pakankamai stabili sistemėlė, kuri mažiau priklauso nuo aplinkos veiksnių ir įvairių spiningautojo manevrų.

Paternosteris su slankiojančiu svareliu, tai sistemėlė, kada ant pagrindinio valo užneriamas suktukas (gija praveriama pro suktuko auselę), o prie jo rišamas trumpas pavadėlis su svareliu. Prie pagrindinės gijos irgi rišamas suktukas su pavadėliu iš fluorokarbono. 

Šito pavadėlio gale – segtukas (karabinas), prie kurio prisegamas masalas. Svarelis su pavadėliu gali laisvai slankioti pagrindine gija, tačiau tik iki suktuko, kuris jungia pagrindinę giją su „masaliniu“ pavadėliu. Galimos ir tarpinės detalės, tarkim, plastikinis rutuliukas tarp dviejų suktukų, stop mazgas.

 


Atstumas nuo svarelio iki pagrindinio valo gali varijuoti nuo 20 iki 40 cm (paprastai apatinį pavadėlį aš rišu neilgesnį nei 30 cm), šoninio pavadėlio ilgis – 1,0–1,5 m, universaliausiais variantas – 1,2–1,3 m. Tokie ilgiai galioja abiejų tipų paternoster sistemėlėms, kuomet gaudoma nuo kranto, mėtomi masalai iš valties, tačiau velkiaujant itin dideliuose gyliuose jie gali ir didesni.

Sistemėlė su slankiojančiu svareliu nuo klasikinės skiriasi tuo, kad svarelis tampa mobilesnis visos sistemos atžvilgiu. Nors traukimo metu jis veiks kaip klasikiniame paternoster arba netgi stipriau temps pagrindinį valą, tačiau darant pauzę ir atleidžiant tuo metu valą, leis vobleriui netgi tolti nuo gramzdo ir spiningautojo. Tokia sistema jautriau reaguoja į masalo traukimo greičio pokyčius ir kampą tarp spiningo galo ir dugno, tačiau kartu gali labiau „pririšti“ voblerį prie dugno, ypač jei pavadėlis bus trumpas.

Nepaisant šių skirtumų, abiejose sistemėlėse vobleris dirba panašiai, kuomet pavadėliai yra pakankamo ilgio, o kampas tarp valo ir dugno nėra pernelyg mažas (žvejojama didesniame gylyje, bet ne seklumoje, masalą užmetame ne itin toli). Tokiu atveju svarelis atlieka inkaro funkciją, o masalas turi daugiau erdvės judėti neprarasdamas savo animacinių savybių ir plūdrumo. 

Esminiai skirtumai išryškėja tada, kai pavadėliai trumpinami. Ypač akcentuočiau pavadėlį, prie kurio tvirtinamas vobleris. Tada masalas praranda tą minėtą „autonomiją“ ir labiau priklauso nuo svarelio judėjimo (traukimo metu) ir kampo tarp svarelio ir spiningo viršūnės, elgiasi ne pagal savo plūdrumo tipą. Tokiu atveju skirtumas tarp F, SP ir S modelių pradeda nykti, nes voblerio padėtį virš dugno labiau lemia ne jo plūdrumas, o mechaninis ryšys su sistemėlės inkaru.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas