Skaitant tokius straipsnius, gali susidaryti įspūdis, kad aš neretai pernelyg išsiplečiu, nukrypstu nuo tiesioginės temos, neišvengiu pasikartojimų. Tačiau kitaip rašyti neįmanoma, jeigu norima paaiškinti viską išsamiai – suvesti į „vieną tašką“ tiek skirtingų sistemėlių, tiek įvairaus plūdrumo voblerių savybes, panaudojimo galimybes įvairiomis žūklės sąlygomis. 

Techninius rašinius reikia skaityti neskubant, bandant įsivaizduoti, kaip vienu ar kitu atveju veikia aprašinėjama konstrukcija, kaip tuo metu po vandeniu juda masalas – tai nėra laisvalaikio skaitiniai, o pradedančiajam žvejui jie gali atrodyti pernelyg sudėtingi. 

Nemanau, kad vizualizacija čia įneštų daugiau aiškumo, na, nebent būtų nufilmuota, jei turėsime omenyje šį konkretų straipsnį, kaip juda įvairaus plūdrumo vobleriai po vandeniu upėje ir ramiame vandenyje, traukiant juos sekliau ar giliau, darant pauzes, metant toli arba visai šalia įvairiomis kryptimis iš valties ar nuo kranto su klasikine šoninio pavadėlio ir laisvai slankiojančio svarelio paternoster sistemėlėmis. Deja, tai padaryti praktiškai neįmanoma, todėl belieka įdėmiau skaityti, gilintis ir išsibandyti visa tai praktiškai.

 


Viskas ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio

Žvejojant su paternoster sistemėlėmis derėtų atskirti du momentus: kada masalas yra traukiamas ir kuomet daroma pauzė. Būtent šių dviejų situacijų painiojimas dažniausiai ir sukuria klaidingą įspūdį, kad suspending tipo modeliai netinka spiningauti su šoniniu pavadėliu, nes nuolat kabina dugną, o vieninteliai nepamainomi viliokliai bus tik plaukiantieji vobleriai.

Traukimo metu masalas juda todėl, kad yra tempiamas. Gal pasirodys keista, bet tuo metu vobleris (turiu omenyje bet kokio plūdrumo modelius) neneria į dugną, nors, regis, tarsi privalėtų taip daryti, kadangi jo pradinis panirimo taškas, žvejo akimis, yra pavadėlio tiesioji ir ją spiningautojai neteisingai interpretuoja kaip vandens paviršių. 

Tačiau, kaip minėjau, taip nenutinka – vobleris plaukia beveik vienoje plokštumoje su pavadėliu. Dėl to net ir modeliai, kurių deklaruojamas panirimas didesnis už atstumą tarp pavadėlio tiesės ir svarelio, dažniausiai dugno nekabina, jei sistemėlė „sustyguota“ tinkamai pagal esamas žūklės sąlygas.

Situacija pasikeičia tada, kai naudojame pernelyg giliai neriančius ilgaliežuvius voblerius, trumpus pavadėlius arba kada būna labai mažas kampas tarp spiningo viršūnės ir svarelio (per daug toli užmetėme, gaudome mažame gylyje ir panašiai).

 


Tiesa, yra ir dar vienas niuansas. Net ir negiliai neriantys modeliai gali pradėti graibyti dugną, jei jie dėl liežuvėlio formos ir jo įstatymo kampo savo maksimalų darbinį gylį pasiekia labai greitai. Taip dažniau nutiks traukiant juos prieš stiprią srovę. Visgi „seklūs“ vobleriai, kuriuos naudosime šioms sistemėlėms, paprastai yra minnow tipo, o jie kaip taisyklė turi gerai „įsibėgėti“, kol panyra maksimaliai – tai reiškia, kad masalus turime vesti praktiškai be pauzių ir gana greitai sukdami ritę.

Neutralaus plūdrumo vobleris, nustojus vynioti valą, paprasčiausiai pakibs tame vandens lygyje, kuriame buvo sustabdytas. Visgi dėl pavadėlio svorio, segtuko masės suspendingas gali tapti ir lėtai skęstančiu. Todėl labai ilgoje pauzėje šis masalas gali pasiekti dugną. 

Trumpiau tariant, pauzė tampa kritiniu laiko tarpu, nes nebesukant ritės dingsta hidrodinaminė pusiausvyra: vobleris nebedirba, o sistemėlė atsipalaiduoja. Tuomet masalo padėtį lemia ne judėjimas, o sistemėlės konstrukcija. Jei prieš sustojant buvo pakankamai didelis atstumas nuo dugno, net ir SP tipo vobleris nenugrims, tiek, kad kabintų gruntą, o jei masalas buvo arčiau dugno – faktas, kad jis gali įstrigti tarp akmenų arba atsigulti į dumblą.

  


Kaip jau supratote, įtakos turės pauzės ilgis, o jei gaudome tėkmėje, ir srovės stiprumas. Jei sistemėlė masalą laiko aukščiau – nieko blogo nenutinka, jei laiko žemai – pauzės metu jis galbūt palies dugną. Tokiu atveju visos problemos priskiriamos vobleriui, nors tikroji priežastis slypi pačioje sistemėlėje.

Įdomi situacija susidaro spiningaujant su paternoster sistemėlėmis skirtingo tipo vandens telkiniuose, jei naudojant plaukiančiuosius nedidelio panirimo voblerius. Kuomet pauzę darysime labai ilgą, tarkim, žvejodami ežere ar tvenkinyje, toks modelis gali pakilti gana aukštai, praktiškai kone tiek, koks yra pavadėlio ilgis. Kada jį vėl pradėsime traukti, masalas nirs, tačiau jeigu patraukimai bus lėti, trumpi, vobleris galimai net nepasieks pradinio taško, t. y. jis visada plauks aukščiau pavadėlio ir pagrindinio valo sujungimo taško. 

Upėse, kur yra tėkmė, taip veikiausiai nenutiks, nes netgi plūdrus vobleris pauzėje laikomas prieš tėkmę judės, žais, kils į viršų lėtai ir įtemptas pavadėlis neleis jam pakilti labai aukštai. Pradėjus traukti dėl stipraus priešpriešinio vandens srauto toks masalas ners gana greitai ir laikysis vienoje tiesėje su pavadėliu arba animuos šiek tiek žemiau pavadėlio tiesės. 

Neutralaus plūdrumo vobleris upės tėkmėje yra netgi stabilesnis už plaukiantįjį ir savo padėties pauzės metu beveik nekeičia. Suprantama, tai priklausys kokioje pozicijoje stovės krante ar sėdės valtyje spiningautojas – tėkmė labiausiai judins, kels voblerį tada, kai jis bus užmestas pasroviui ar nedideliu kampu tėkmei. Teisingai sukonstravus sistemėlę, pasirinkus atitinkamą padėtį ir traukiant masalą be pauzių arba jas trumpinant iki minimumo, upėje galima spiningauti net ir su negiliai neriančiais skęstančiaisiais modeliais. 

 


Žvejojant su paternoster tipo sistemėlėmis, gana greitai paaiškėja, kad skirtingo panirimo gylio vobleriai jose veikia nevienodai. Praktika leidžia išskirti kelias aiškias ribas. Tiesa, tos ribos labiausiai priklausys nuo sistemėlės konstrukcijos, o jei dar tiksliau – nuo atstumo tarp pavadėlio „išsišakojimo“ ir svarelio. Mūsų atveju, priminsiu, tai bus 20–40 cm.

Šiuo atveju sekliai neriantys vobleriai, kurių panirimas siekia apie 20–40 cm, laikomi „saugiais“, kad nekabintų dugno netgi spiningaujant ne idealiomis sąlygomis. 50–70 cm panirimo gylio vobleriai jau balansuoja ties kritine riba, tačiau esant pakankamiems pavadėlių ilgiams, žvejojant giliai, masalus sviedžiant ne maksimaliai toli, paternoster sistemėlėms bus tinkami. Ir kalbu apie abiejų tipų paternoster sistemas.

Jei žūklės sąlygos leidžia, ypač kada gaudoma su klasikine paternoster, kuri turi ilgesnį nei 1,2 m pavadėlį, galima bandyti ir kai kuriuos modelius neriančius iki 1 m ar net daugiau. Tačiau visumoje giliau neriantys nei 1,5 m vobleriai tokiai žvejybai netiks. 

Reikia akcentuoti, kad voblerio plūdrumas šiuo atveju reikšmės beveik neturi. Tačiau tik teoriškai, nes viskas priklausys nuo masalo animacijos (trauksime su pauzėmis ar be jų, ar pauzės bus ilgos) ir nuo vandens telkinio tipo bei dar kai kurių veiksnių.

 


Pavadėlio reikšmė

Šoninio pavadėlio sistemėlėse pavadėlių ilgiai daro kur kas didesnę įtaką masalo elgsenai, nei dažnai manoma. Neretai jie traktuojami tik kaip techninė smulkmena, tačiau būtent čia slypi riba tarp to, ar vobleris išties vilioja plėšrūnę, ar tampa tik pasyvia paternoster dalimi.

Būdamas ant trumpo pavadėlio, vobleris neturi erdvės reaguoti į pauzes, srovę ar spiningautojo suteikiamus traukimo pokyčius, nors pastaruoju atveju viskas atrodo priešingai. 

Ilgesnis pavadėlis iš esmės pakeičia situaciją. Tada vobleris gali animuoti platesne amplitude, lengviau keičia padėtį vandens storymėje, jautriau reaguoja į žvejo patrūkčiojimus ir srovę. Tokiu atveju vobleris pradeda dirbti taip, kaip „užkoduota“ jo tipui. Neutralaus plūdrumo modelis šioje situacijoje vėl tampa tuo tikruoju suspendingu – jis netgi gali pakibti vandenyje pauzės metu.

Šie skirtumai dažnai pasijunta iš karto, net jei kiti parametrai nekinta. Dėl to žvejai neretai nustemba, kad ta pati sistemėlė, tik su ilgesniu pavadėliau, staiga pradeda veikti stabiliai ir anksčiau kliuvęs dugne vobleris animuoja be kliūčių. Būtent pavadėlių ilgiai dažniausiai lemia, ar neutralaus plūdrumo vobleris sistemėlėje dirbs ne ką prasčiau nei plaukiantysis.

 


Yra dar vienas su pavadėliu susijęs niuansas, apie kurį žvejai gana dažnai pagalvoja, tačiau ne visada teisingai įvertina. Apsaugai nuo lydekų dantų jie riša ne plonesnį nei 0,40 mm fluorokarboninį pavadėlį, kas yra gana logiška – tokio diametro fluorokarboną perkanda tik labai stambios lydekos, ir tai ne visada, o smulkesnės – išskirtinais atvejais, galimybė itin menka. 

Paėmę 1,2–1,5 m ilgio atkarpą, spiningautojai ima įtarti, jog tokio ilgio pasaitėlis skandins voblerį, keis jo plūdrumą, nes visgi pusantro metro atkarpa (priklausomai nuo gamintojo) svers apie 0,3 g, pridėjus dar ir karabiną, tai gali juntamai įtakoti šią masalo savybę. 

Tačiau, atkreipkite dėmesį, jog vandenyje fluorokarbonas tampa beveik neutralaus plūdrumo, t. y. tik vos sunkesnis už vandenį (juk jį veikia Archimedo jėga), todėl vobleriui jis turės labai menką įtaką, na, galbūt kokį nors smulkesnį suspendingą savo svoriu veiks, tačiau labai minimaliai. Kas kita yra tokio diametro fluorokarbono standumas, nes kuo storesnis bus pavadėlis, tuo jis „kietesnis“, o tai jau gali gerokai trukdyti masalo animaciją. Ką daryti?

Jei tokio ilgio fluorokarboninį pavadėlį pakeistume metaliniu (titaniniu, plieniniu, volframiniu), tuomet jo svoris išties būtų labai juntamas ir garantuotai tokia pavadėlinė atkarpa temptų masalą žemyn. Patys sunkiausi yra volframiniai, o lengviausi – titaniniai pavadėliai, nors kai kurie kokybiški plonesni pinti plieniniai praktiškai bus panašios masės. 

Mano siūlymas – pakanka 0,30–0,33 mm ilgesnės fluorakarboninės atkarpos (geriausiai soft kategorijos), kurios gale tvirtinamas maždaug 15–25 cm ilgio pintas plieninis arba lankstus titaninis pavadėlis. Visas šitas kombinuotas pavadėlis bus pakankamai lankstus, tvirtas, lengvas ir praktiškai neįkandamas lydekai.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas