Būna atvejų, kada nesiseka apčiuopti dugno, tada laimę bandykime salatininkų mėgstamomis pjautinėmis blizgėmis. Tik jas verta šiek tiek patobulinti: kabliuką papuošti įvairiais blizgučiais (tinka ir kalėdinių girliandų) ar net mažą tvisteriuką užverti. Gaudymo principas išlieka panašus: tie patys trūktelėjimai, tik pauzės jau trumpesnės.

Kaip jau minėjau anksčiau, sterkų žūklei (būtent tikslinei) nebūtina rinktis tik Nemuno dambų rajonus. Šių plėšrūnų aptinkama ir kitose upėse, tvenkiniuose ir, žinoma, ežeruose. Visgi pastaruosiuose ganėtinai sunku rasti zonas, kurių sterkai metai iš metų neapleidžia. Pagelbėti gali tik didelė kantrybė, užsispyrimas ir, aišku, sėkmė. Kur kas lengviau šį prietemos pasalūną surasti upėse.

Kaip pavyzdį galime aptarti Nerį. Rodos, čia sąlygos šiems plėšrūnams ir ne pačios geriausios (mažas gylis), tačiau situaciją pagerina akmenys, kurie sukuria įvairius verpetus bei srovės pagreitėjimą, taip patinkantį vasaros karščių išvargintoms žuvims. Čia pakliūva iš tiesų svarių egzempliorių, kurie išgaudytuose ruožuose tapo retenybių retenybe. 

Kalbant apie vartikles, tai šiose vietelėse tinkamesnės lengvos blizgės (7–12 g), kurias puikiai valdysite ir seklumose (vėlyvais vasaros vakarais, kada sterkai traukia link krantų pasmaguriauti mažomis žuvelėmis), ir negiliose parandėse (rudens laikotarpiu už rėvų).

 


Pati spiningavimo technika nėra sudėtinga ir lengvai įsisavinama. Pasalūnas paprastai lindi prigludęs prie akmenų, nedideliame dugno įdubime ir pan. Štai čia ir būtina pasiekti, kad vilioklis kuo ilgiau išbūtų sterko pašonėje. Matydamas, jog masalas artėja prie įdomesnės vietos, kelis kartus greičiau sukteliu ritės rankenėlę ir leidžiu vartiklei skęsti. Viena dvi sekundės, ir vėl greitesnis trūktelėjimas. 

Dažniausiai plėšrūnas ir atakuoja per pauzę, todėl labai svarbu sukoncentruoti dėmesį į spiningo galiuką. Būtų kvaila nepasinaudoti ir srove: kartais masalą pritraukiu kuo arčiau kliūties ir leidžiu upės tėkmei vilioklį pakišti po viliojančia kerplėša ar akmeniu. Žinoma, tai atlieku itin greitai, nes menkesnis uždelsimas – ir gera žuvų viliotoja atsidurs povandeninėse masalų kapinėse.

Rodos, vartiklės ir nepasižymi spalvų įvairove, bet pasitaiko tokių dienų, kada esi priverstas išbandyti pusę turimo arsenalo, kol galiausiai pataikai į tos dienos tinkamiausią. Visų pirma tiesiog būtinos pagrindinės trys spalvos: sidabro (tiek matinė, tiek ir blizgi), vario bei žalvario. Drumstame arba priešingai – itin skaidriame vandens telkinyje verta turėti ir keletą ištisai spalvota emale nudažytų masalų. 

Visų kitų įmantraus marginimo vilioklių nesitampau, tačiau pasiimu nemažą kiekį spiritinių rašiklių, kuriais ir spalvinu vartikles atsižvelgdamas į tos dienos žuvų įgeidžius. Fantazijai ribų čia nėra, nors visgi nepatariu nudažyti visos blizgės: palikite nors nedidelį nenuspalvintą plotelį, kuris retsykiais sublizgės palei pat alkano sterko nasrus.

 


Spiningavimas sukriuke

Šį vilioklį pastaruoju metu ypač pamėgau, nes puikiai tinka tose pačiose žūklavietėse kaip ir guminiai masalai, tik tam tikrais atvejais būna žuvims dar gardesni. Be jokios abejonės, paprastos besisukančios blizgutės vargu ar tiks, nes jų masė nėra itin didelė, o naudoti Nr. 6–7 sukrės, manau, nėra tinkamas pasirinkimas. Dėl šios priežasties mūsų žvilgsnis turėtų nukrypti link tų besisukančių blizgių, kurių priekyje yra švino galvutė.

Kitas ne mažiau svarbus akcentas yra masalo kūnelio svoris. Jei kūnelis svers daug, tai nesistebėkite, kad besileidžiančio vilioklio lapelis tik vos vos vartysis. Gera sterkinė sukriukė, tiek traukiama, tiek paleista laisvai leistis į dugną, privalo nepriekaištingai suktis. Vienos tinkamiausių, mano nuomone, kadaise buvusių mūsų rinkoje – Master SP besisukančios blizgės. 

Jos mano simpatijas pelnė dėl itin didelės lapelių formų įvairovės (platesni tinkami vietose su grįžtamąja srove, pailgi – stiprioje srovėje), matinių spalvų (idealus variantas skaidriame vandenyje ar šviečiant saulei) ir išties nepriekaištingo darbo. Visgi tai gana brangūs viliokliai, ir kai didesniuose šiekštynuose prarandi keliolika šių masalų, nejučia žvilgsnį kreipi į pigesnius. O jų irgi yra, ir visai nemažai.

 


Galima perkonstruoti klasikines sukriukes, pakeitus metalinį kūnelį spalvotu kembriku. Tada belieka priekyje uždėti atitinkamo svorio švininę galvutę, ir sterkų žudikas gatavas. Lusox lapelius turinčios sukrės – puikios pagalbininkės norint pergudrauti šiurkščiažvynius. Truputį keista, kad net ir pigiausi modeliai šauniai sukasi ir puikiai masina įvairius plėšrūnus, tik reikia juos kiek patobulinti. 

Nusipirkęs nemažą kiekį šių vilioklių, suskirsčiau juos į dvi dalis: vieni bus naudojami itin nepalankiomis sąlygomis (masalą trauksiu nepatogiose vietose), kitais spiningausiu kaip visada.

Pirmiesiems vietoje tradicinio trišakio pritaisau ofsetinį kabliuką. Galima be galo, be krašto diskutuoti apie veiksmingiausias sistemėles, kurios saugo, kad neprarastume masalų, tačiau kiekvieno iš mūsų skirtingas gaudymo stilius, netgi pats požiūris į žūklę, todėl vieningą nuomonę surasti be galo sunku. Man šis patobulinimas atrodo vienas patikimiausių, kitiems galbūt ne. Tačiau visuomet reikia kreipti dėmesį ne tik į tai, kad masalas neužsikabina už kliuvinių, bet ir kaip efektyviai juo užkertama žuvis. Kas iš to, jei kimbančios žuvies niekaip nepavyks pakirsti...

 


Todėl grįžkime prie paties „tobulinimo“ proceso. Ant kabliuko paprastai veriu nedidelį tvisteriuką, kuris sukelia papildomas, žuvį viliojančias hidroakustines bangas. Spalvas stengiuosi bent šiek tiek derinti (pvz., varinis lapelis – tepalo spalvos guminukas, žalvarinė sukriukė – permatomas su gelsvu brokatu tvisteris). 

Kalbant apie galvutes, pasirinkti yra iš ko. Tinka ir tų pačių „masterių“, ir apvalios pirktinės, ir savadarbės. Svoriai naudojami, savaime suprantama, atsižvelgiant į gaudymo vietos gylį ir srovės stiprumą (10–28 g).

Jeigu žūklavietėje yra nedaug kliuvinių, tada net negalvodamas spiningauju sukriukėmis iš antrosios grupės. Tai tokie patys masalai, kaip jau aptarėme, tik turi paprastą trišakį, papuoštą gana puria, įvairiaspalve plunksna. Ji reikalinga masalo stabilizavimui bei, siekiant maksimaliai pakelti kabliuką į viršų, viliokliui grimztant į dugną.

Spiningauju šiomis sukriukėmis panašiai kaip ir džigaudamas minkštaisiais masalais, tačiau keletą smulkmenų, manau, vertėtų aptarti. 

 


Pirma, traukdamas besisukančias blizgutes, nenaudoju jokių staigių trūktelėjimų, kuriuos kaipmat besisukantis lapelis savo pasipriešinimu „užgesina“. Antra, ritės rankenėlę suku daugiau kartų (6–10) priklausomai nuo dugno struktūros ir konfigūracijos. Tai darau neatsitiktinai, nes praktika rodo, jog gana daug plėšrūnų mėgsta tolygiai velkamus vilioklius. 

Visgi kontaktas su dugnu būtinas, todėl trumpos pauzės neišvengiamos. Kartais, dar masalui grimztant, jaučiamas atsargus prisilietimas prie „žuvelės“. Tada nėra reikalo skubėti: viską darykite įprastai, nesikarščiuodami. Dažniausiai po pertraukos vos trūktelėtas vilioklis iškart būna nuožmiai atakuojamas. 

Trečia, turi būti kuo lengvesnė galvutė, kad masalas tarsi pleventų vandens storymėje. Rezultatas, ypač prasto kibimo dienomis, daugiau negu akivaizdus lengvesnio vilioklio naudai. Žinoma, persistengti irgi nereikia. Žodžiu, sterkui turi atrodyti, kad į jo valdas atklydo sužeistas žuveliokas, kuris turi būti kuo greičiau nubaustas.

Kaip supratote, straipsnyje norėjau papasakoti, kad ne tik guminukas ar vobleris gali būti veiksmingi gaudant sterkus. Juk viskas priklauso nuo konkrečios vietos, žvejo įsitikinimų, sėkmės ir geros nuojautos. Ne kažkoks ypatingas masalas, o spiningautojas vilioja žuvį.

Nerijus Rimkūnas