Šįmet, kaip niekada daug, rašau apie smarkiai apaugusius augalais vandens telkinius. Gal kad gyvenu didžiausių mūsų upių santakoje ir didesnę laiko dalį žvejoju plačiuose ir giliuose tekančiuose vandenyse. Todėl kartais norisi viską pakeisti kardinaliai – pamėtyti spiningą mažesniuose ar vidutinio dydžio ežeruose, kurių paviršius dažniausiai būna kaip stiklas, ant to stiklo savo lapus priklijavusios arba kuokštais guli įvairiausios vandenžolės, priekrantes bado švendrų stiebai, o gylis per visą telkinių plotį ir ilgį dažnai neviršija nė poros metrų.

Tai ne pačios populiariausios žūklavietės, nes daugumos spiningautojų nuomone, čia perspektyvų sugundyti kokią nors „rimtesnę“ žuvį (suprantama, tik iš valties) galimybių mažai, pati žūklė sudėtinga, žodžiu, laimikis nevertas įdėtų pastangų. Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra, kadangi ne visi tokio tipo telkiniai pakankamai žuvingi, o plėšrūnių įvairovė menka – rastume tik ešerių ir lydekų. 

Kita vertus, rainuotųjų tokiuose ežeruose galima pagauti klumpės dydžio, nors lydekos paprastai būna smulkios – retai kada pasitaiko didesnės nei poros kilogramų. Aišku, visada bus malonių išimčių – galima suvilioti penkių kilogramų ar didesnę aštriadantę. Nors nenuostabu, jei nutiks priešingai, nes jei tokiame ežere šių plėšrūnių apskritai nėra, karpinių žuvų irgi vos viena kita plaukioja, tuomet vietiniai ešeriai vargiai ar sieks vyrišką sprindį. Tačiau pabūkime optimistai ir įsivaizduokime, kad čia yra ir ešerių, ir lydekų, o jų dydį pamatysime, kuomet pagausim...

 


Kadangi jau pats straipsnio pavadinimas sako, kad tokie ežerai turi nemažai bendro su pievomis, rasti tinkamą vietą, kur spininginį masalą įmanoma be kliuvinių traukti dvidešimt ar daugiau metrų, keblu. Ir tai yra tokių žūklaviečių specifika – tenka apsiriboti netolimais, bet taikliais vilioklių užmetimais. Kita apsunkinanti padėtį detalė yra mažas telkinių gylis, todėl bet kokio masalo čia nepasirinksi. Tačiau apie vilioklius kalbėsiu vėliau.

Tokio tipo ežerai dažniausiai yra skaidrūs, o jų priekrantėse tankiai želia švendrai. Šiedu akcentai labai svarbūs renkantis tinkamą vietą žvejybai. 

Tankiai apaugusiame vandenžolėmis ežere vanduo išskaidrėja labai greitai, tačiau jis lygiai taip pat greitai gali susidrumsti, nes čia negilu, o dugne yra didelis dumblo sluoksnis. Visgi taip nutinka nedažnai, nes, ką jau sakiau, telkinį juosia aukštų švendrų siena, o krantai, nors ir lėkšti, bet gali būti apaugę medžiais. Kita vertus, įsibanguoti vandeniui neleidžia ir antvandeninė augalija. 

Tačiau laisvesniuose nuo vandenžolių plotuose, esant stipresniam vėjui, ežero paviršius gali gerokai susivelti ir tose vietose vanduo susidrums. Nežinau, kiek tai palanku karpinėms žuvims, tačiau lydekos tokia situacija dažnai pasinaudoja – jos lindi ten, kur vanduo drumstesnis, ir stebi skaidresnio vandens zoną. 

 


Dar vienas šių telkinių ypatumas – ežero dugnas yra gana lėkštas. Todėl kiekvienas menkiausias pagilėjimas ar grunto pakilimas jau gali būti perspektyvi vieta užmesti masalą. Aišku, jei tai įmanoma per augalijos raizgalynę. 

Tokie ežerai nebūtinai gilėja tolyn nuo kranto, jų viduryje ar arčiau vidurio gali būti kaip tik sekliau ir tai galima matyti pagal suvešėjusių vandenžolių kiekį. Kita vertus, čia išryškėja ir viena tendencija – šalia švendrų labai dažnai būna keliolikos metrų pločio mažiau augalija apžėlęs takas, čia paprastai būna ir šiek tiek giliau. Galimai augs lūgnės ar panašūs plačialapiai augalai, bet tai ženklas, jog šalia švendrų sienos yra netgi (lyginant su bendra ežero gelme) labai solidus gylis. 

Dar daugiau – kadangi dabar pats vidurvasaris, o tokiuose telkiniuose vanduo pasidaro kaip arbata, šalia švendrų jis bus vėsesnis. Turėkite omenyje, kad nuo jų aukštų stiebų krenta šešėlis ir tai vėlgi puiki vieta slėptis lydekoms bei ešeriams. 

Aštriadantės kartais netgi sugeba įsigrūsti tarp švendrų, jos įlenda į nedidelius tarpus ir, atsisukusios į ežero vidurį, tyko praplaukiančių raudžių, kuojų ar karosų. Norint plėšrūnes suvilioti, tenka spiningauti labai delikačiai, nes reikia masalą traukti kuo arčiau tvirtastiebių augalų juostos. Neapskaičiuosi užmetimo, vesi vilioklį per arti – įsegsi į švendrus. Aišku, nuplaukęs atkabinsi, tačiau potencialus laimikis bus išbaidytas.

 


Mėtyti masalą į kranto pusę neverta, valtį reikia pastatyti taip, kad galėtum vilioklį vesti išilgai švendrų sienos. Nepradėsiu braižyti brėžinių, nes čia ir vaikui aišku, jog toji siena nebus lyg nukirsta, ji su savotiškomis didesnėmis ar mažesnėmis įlankomis, iškyšuliais, todėl teks orientuotis pagal situaciją. 

Kita vertus, jei žiūrėtume į ežerą plačiau, t. y. bendrąja prasme, esant giedram orui, svarbu prie kurios priekrantės tam tikru paros metu glausitės. Turiu omenyje, kad ryte geriausiai pasirinkti rytinę ežero pusę, o vakare – vakarinę. Apie pietinę nekalbu, nes vidurvasarį popietė yra tas metas, kuomet geriau suvalgyti sumuštinį ir pagulėti kur nors pavėsyje ant kranto. 

Panašiai būna ir spiningaujant toliau nuo kranto, kada mėtai masalus į tarpus tarp vandenžolių. Kuomet tarpai platūs, plėšrūnės glausis prie pat augalų juostos toje pusėje, iš kurios šviečia saulė. Galimai laisvas nuo augalijos takas nutįsęs iš rytų į vakarus (ar iš vakarų į rytus, čia jau kaip pasakysi), o spiningausite pirmoje dienos pusėje. 

 


Tokiu atveju valtį derėtų pastatyti taip, kad masalą užmestumėte priešais saulę, o trauktumėte nuo jos. Kodėl? Nes nedideliame gylyje, ypač, kada skaidrus vanduo, tas skaistus dangaus šviesulys apžlibins žuvis. Nesakau, kad jos nečiups vilioklio, nes, tarkim, lydekos galimai sureaguos šonine linija ir bandys atakuoti, bet turėsite gana daug „tuščių“ kibimų, kadangi plėšrūnės paprasčiausiai reikiamai nesugriebs vilioklio. 

Kita vertus, nepamirškite, kad jūsų šešėlis irgi krenta į vandenį ir baido žuvis. Ypač tuose sekliuose ežeruose. Jei saulė švies į nugarą, o juolab bus ankstyvas rytas ar vėlyvas vakaras, juoda judanti dėmė nutįs nemažu atstumu nuo valties. Kuomet pučia vėjas ir vandens paviršius šiaušiasi, žuvys mažiau baidosi valties, meškeriotojo, čiumpa masalus iš arčiau, kartais net nereaguoja į jų šešėlius. 

Spiningaujant tokiuose telkiniuose nevykusių pakirtimų būna dažniau nei kitur, gana daug žuvų atsikabinimų ir atvejų, kada plėšrūnės akivaizdžiai atakuoja, bet prašauna, arba vejasi, tačiau pusiaukelėje apsigalvoja. Bandoma dar sykį. Ir vėl įvyksta panašus nutikimas. Arba ne, nes lydeka bandė čiupti masalą tik vieną kartą. Plaukti į kitą vietą, nes jau keliolika minučių tuščiai mojuojate spiningu? 

 


Taip, tai vienas iš variantų. Vėliau sugrįšite ir išmėginsite laimę, nes lydekos pasalos vietą keičia nenoriai. Galima bandyti pasiūlyti tą patį masalą, bet traukti jį iš kito taško, kitu kampu – tai irgi kitąsyk padeda. Arba siūlyti kitokį vilioklį. Jis gali būti visiškai nepanašus, tarkim, vietoje blizgės užmesti guminuką arba priešingai. 

Kadangi jau užsiminiau apie masalus, jų derėtų turėti kuo įvairesnių. Jau minėjau, kad dėl vietinės specifikos tiks toli gražu ne visi, bet jų vis tiek yra pakankamai. Tai gali būti lengvos vartiklės (geriausiai „neužsikabinančios“ – su apsaugomis ant kabliukų), klasikinės sukriukės, plaukiantieji ir neutralaus plūdrumo vobleriai (skęstantieji čia tiks mažiausiai), įvairių tipų plaukiantys volkeriai, poperiai ir panašūs viliokliai. 

Beje, guminukai irgi bus puikūs masalai, tačiau juos teks mauti ant ofsetinių kabliukų ir naudoti itin lengvas galvutes arba žvejoti visai be jų. Todėl bet koks silikoninis masalas čia netiks, nes galbūt jis plauks pernelyg statiškai. Tvisteriai, kurie tokiuose ežeruose paprastai turi didesnę „paklausą“ nei riperiai, manau, dirbs visi, tačiau žuvelės formos guminukus teks atsirinkti. Čia turbūt mano patarimų nereikia, nes patys žinote savo naudojamų masalų galimybes.

 


Tokiuose vandenyse geri viliokliai būna įvairios vabzdžių lervų imitacijos arba visokie „fantasy“ stiliaus guminukai, vėžiukai, varliukai ir panašūs silikoniniai masalai. Tačiau reikia atminti vieną dalyką – jie privalo turėti lanksčias galūnes, uodegas, ataugas, geriausiai, kuomet pagaminti iš minkštesnio silikono. 

Tarkim, kai kurios vabzdžių lervos labai natūraliai atrodo, bet jos „atsiskleidžia“ tik tada, kuomet naudojam masyvias galvutes, guldom ant dugno ir trūkčiojam. Čia tokių sąlygų nėra. Tinkamų šio tipo masalų atrinkau visą šūsnį, juos galite matyti po straipsniu. Beje, nereikia manyti, kad pastarieji viliokliai skirti tik ešeriams – lydekos juos „kramto“ irgi be problemų. Tai vėlgi yra apaugusių vandenžolėmis telkinių specifika.

Išvardyti įvairių rūšių masalai veikiausiai kai kuriems žvejams pasirodys kaip abstrakcija – surašė autorius visus, kuriuos žinojo, ir tiek. Bet jei įdėmiau skaitėte straipsnį, suprasite, kad čia spiningaujant derėtų kuo labiau varijuoti masalais. Kita vertus, faktas, kad viename ežere bus geresni vieni viliokliai, o kitame – kiti. 

Bet esminis niuansas – plėšrūnių, o ypač lydekų, norai per dieną gali keistis kelis sykius. Tai vėstant vandeniui aštriadantės taps konservatyvesnės, o vidurvasarį jų pageidavimus labai sunku atspėti. Be to, juk nesiūlau krautis į valtį visų rūšių vilioklių po dėžę, pakaks kelių skirtingų modelių. 

 


Reikėtų tarti kelis žodžius ir apie įrangą. Nors nuolat kritikuoju žvejus, kurie nori įsigyti spiningą „visiems gyvenimo atvejams“, tačiau, kaip nekeista, būtent toks dabar ir pravers, nes masalus naudosime labai įvairius. Geriausias variantas – maždaug 2,20–2,40 m ilgio ir iki 18–21 g užmetimo svorio fast kotas. 

Veikiausiai tai ir bus tas paprastas bei pigus „biudžetinis“ spiningas. Aišku, žuvausite iš valties, tad galima pasiimti nors ir penkis kotus, tačiau ne visi žvejai tiek turi.

Valą rekomenduočiau rinktis storesnį negu įprastai. Vėlgi, nereikia perlenkt lazdos, bet iki 0,06 mm nusiploninti nederėtų, nes galimai teks lupti lydeką iš žolynų tankmės. 

Tačiau renkantis pavadėlius, iškils problemų. Šiuose telkiniuose vanduo dažniausiai skaidrus, daug ešerių, o tada pageidautinas nestoras fluorokarboninis pasaitėlis. Bet lydekos tokį labai mikliai nukanda. Jei gaudytume tik jas, tuomet rištume titaninį ar pintą metalinį pavadėlį ir nesuktume galvos. Todėl nieko kito nelieka, kaip bandyti rizikuoti ir tvirtinti prie suktuko maždaug 0,40 mm diametro fluorokarbono atkarpą...

Romualdas Žilinskas