Ešerių gaudymo apogėjus pasiekė piką tuo metu, kada į rinką plūstelėjo maži silikoniniai masalai. Iki tol dauguma ešerių buvo sugaunama arba vidutinėmis sukrėmis, arba atsitiktinai vartiklėmis gaudant dantytąsias torpedas. Iš tiesų smulkūs tvisteriai, riperiai, vėžiukai ir kiti „gyvūnėliai“ kaip reikiant apretino smalsių sterkų bei kuprių gretas. Nors minkštauodegiai masalai ir dabar suteikia daug džiaugsmingų akimirkų, tačiau pasitaiko atvejų, kada žvynuotosios ignoruoja sąlyginai ramią žuvelės imitaciją.
Dažniau taip nutinka lietingomis dienomis, kada vandens paviršiuje susidaro bangelės, tada tenka vilioklių dėžutėse ieškoti kur kas agresyviau judančių voblerių arba sukriukių. Paprastai šiais masalais dažnas spiningautojas ir apsiriboja. Ir pamiršta, jog nedidelio kalibro besivartančios blizgutės, paviršiniai vobleriai – poperiai bei spinerbaitai – tam tikromis aplinkybėmis gali tapti pagrindiniu ginklu.
Šis straipsnis apie pastarąjį masalą, kuris mūsų vandenyse labai retai naudojamas. Gal ir be reikalo, nes spinerbeitas gali būti labai kibus.
Tačiau apie viską nuo pradžių – pirmiausiai pasižiūrime, kaip apskritai atsirado šis vilioklis ir kam jis pritaikomas.

Spinerbaitas (angl. spinnerbait) – yra labai savitas dirbtinis masalas, panašių rastume mažai. Jo ištakos siekia XIX a. Šiaurės Ameriką. Nors šiuolaikiniai spinerbaitai dažniausiai siejami su amerikietiška ešerių, t. y. basų žūkle, visgi jų pirmtakai atsirado gerokai anksčiau, nei ši žvejyba tapo atskira sportinės žūklės industrija.
Pirmieji tokio tipo viliokliai buvo gana paprasti: metalinė viela, besisukantis lapelis, kabliukas ir jį puošiantis plunksnų ar kitų medžiagų kuokštas. Ilgainiui atsirado įvairių konstrukcijų, tačiau didžiausią pripažinimą pelnė vadinamieji „neužsikabinantys“ spinerbaitai (safety-pin spinnerbaits), kurių vielinis karkasas primena atsegtą žiogelį. Viename jo gale įtaisytas besisukantis lapelis arba keli lapeliai, kitame – pasunkintas galvakablis, kuris dažniausiai būna pridengtas silikoninių juostelių sijonėliu.
Tokia konstrukcija leidžia šį masalą traukti tarp vandens augalų, šakų ir kitų kliuvinių, nes virš kabliuko esanti vielinė dalis iš dalies saugo vilioklį nuo įvairių šiekštų, vandenžolių ir panašiai. Būtent pastarasis privalumas padėjo spinerbaitams išpopuliarėti gaudant plėšriąsias žuvis sekliose, augalija apaugusiose vandens telkinių vietose.
Žvejybinėje istorijoje minimas vienas svarbus niuansas: pirmuoju spinerbaitų pirmtaku dažnai laikomas apie 1915 m. Jesse Shannono sukurtas vilioklis, kurį pavadino išradėjo vardu – Shannon Twin Spinner arba tiesiog spinner. Jis turėjo dvi besisukančias blizges, tačiau vieną kabliuką ir buvo pritaikytas žvejoti tarp augalų, kur įprasti masalai dažnai kliūdavo. 1917 m. šis masalas jau buvo reklamuojamas JAV žūklės spaudoje, o 1919 m. jo kūrėjui išduotas patentas. Beje, anuomet jį rekomendavo ne tik spiningavimui, bet ir velkiavimui.

Šiuolaikiniam žvejui įprasta spinerbaito konstrukcija susiformavo palaipsniui. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo gaminami panašūs į dabartinius masalai, o penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose paplito modeliai su viena viršutine vieline petimi, prie kurios tvirtinamas besisukantis lapelis, ir pasunkintu galvakabliu apačioje.
Žodžiu, tai buvo patobulinta ankstesnioji šio vilioklio versija, kurios konstrukciją 1964 m. užpatentavo Johnas W. Thomasas. Taigi realiai būtų netikslu sakyti, kad spinerbaitas išrastas būtent tais metais – tuomet buvo patentuotas vienas jo konstrukcijos variantų.
Na, o vėliau viskas vyko taip, kaip vyksta visada – spinerbaitai tiesiog tobulėjo, o ypač dėl to, kad dažnai buvo naudojami JAV basu žūklės varžybose. Gamintojai ėmė keisti vielinio karkaso ilgį ir standumą, galvakablių formas, svorius, kabliukų dydžius, lapelių skaičių ir jų išdėstymą. Atsirado modeliai su vienu, dviem, o kartais ir daugiau besisukančių lapelių.
Pradėti plačiai naudoti Colorado (aglia), Indiana (comet) ir Willow Leaf (long) tipo lapeliai, kurie, kaip žinote, skiriasi forma, sukimosi pobūdžiu, vandens pasipriešinimu, sukuriamais virpesiais ir panašiai. Plunksnas, gyvūnų plaukus bei gumines juosteles palaipsniui papildė, o daugelyje modelių pakeitė silikoniniai sijonėliai.

Spinerbaitų dydžių įvairovė labai didelė. Mažiausi modeliai gali sverti vos apie porą gramų, o stambiausi, skirti didelėms plėšriosioms žuvims, – daugiau kaip 60–70 g. Basų žūklėje ypač paplitę maždaug 7–21 g modeliai, tačiau gilesniems vandens sluoksniams naudojami ir 28 g ar sunkesni.
Stambioms amerikinėms bei europinėms lydekoms gaminami gerokai didesni spinerbaitai, turintys tvirtesnius karkasus, stambesnius kabliukus ir masyvesnius lapelius. Jei kas susidomėtų šiais viliokliais, turėkite omenyje reikia turėti omenyje, kad amerikiečių gamintojai dažnai nurodo galvutės, o ne viso surinkto masalo svorį.
Paprastai klasikiniai spinerbaitai turi vieną vienšakį kabliuką, o dvišakiai ir trišakiai labiau būdingi kai kurioms specializuotoms konstrukcijoms. Pasitaiko, kad prie pagrindinio vienšakio kartais tvirtinamas ir papildomas kabliukas (trailer hook).
Beje, nors spinerbaitai pirmiausia išpopuliarėjo kaip užmetami ir traukiami masalai, jie naudojami ir velkiaujant – taip, kaip numatė ir pirmąsyk tokio tipo masalus sukūręs jau minėtas Jesse Shannonas. Jie nėra skirti ir vien gėlavandenei žūklei. JAV spinerbaitai sėkmingai naudojami ir sūriame vandenyje, ypač žūklaujant sekliose pakrančių įlankose, estuarijose ir tarp vandens augalų. Tokiai žūklei gaminami jūros vandeniui atsparesni modeliai.
Visa ši istorija gal ir nėra kuo nors ypatinga, tačiau kas yra tikrasis spinerbaitų išradėjas, ginčijamasi iki šiol...

Vos tik pirmą kartą išvydau keistą masalą skambiu pavadinimu spinnerbait, iškart mintyse įsivaizdavau besišypsantį amerikietį, rankose laikantį žalsvu apdangalu pasipuošusį tenykštį vandenų gyventoją – basą. Kadangi mūsų ir užatlantės žvynuotųjų tiek įpročiai, tiek ir skonis dažnai skiriasi, keistos išvaizdos vilioklį priskyriau prie beviltiškų kategorijos ir toliau spiningavau mums visiems įprastais masalais.
Visgi po truputį nuomonę apie šį žuvų vilioklį pakeičiau. Iš pradžių laimę bandžiau vidutinio dydžio spinerbaitais, o galiausiai gaudžiau jau visai mažais. Aišku, nesiruošiu teigti, jog didesni šios klasės atstovai mūsų vandenyse visai netinka, tačiau praktika rodo, jog jie kur kas efektyvesni lydekų, o tam tikrais atvejais – ir sterkų žūklėje.
Visgi dideli masalai toli gražu ne kiekvienam mūsiškiui ešeriui įkandami. Žinoma, jeigu jūsų tikslas – tik pagauti itin retą mūsų kraštuose dryžuočių giminės senolį, tada didelis vilioklis daugeliu atvejų yra kur kas pranašesnis.
Svajones palikime nuošalyje ir pasidomėkime, ką gali sumažintos šių daikčiukų kopijos. O gali jos iš kantrybės išvesti net apsnūdusį ešerį. Kiek teko domėtis, net žvejai sportininkai pripažįsta, jog mažyčiai spinerbaitai gali suvilioti begales tiek didesnių, tiek smulkesnių kuprių, kurie suteiks ne tik malonumą, bet ir padės nugalėti įvairiose varžybose.

Kalbant apie pačią masalų rūšį, verta panagrinėti keletą niuansų, kurie šį vilioklį padaro itin efektyvų tam tikromis sąlygomis. Bet visų pirma – apie masalo konstrukciją.
Spinerbaitų korpusas daromas iš nerūdijančio plieno vielos. Apačioje dažniausiai tvirtinami stacionarus kabliukas su švinu, o viršuje – įvairios formos lapeliai ar turbinėlės. Dėl galimos gausios minkštųjų masalų bei lapelių įvairovės puikų vilioklį galima susimontuoti per keletą minučių, kas sutaupo liemenės kišenių turinį, ir leidžia mėgautis komfortiškesne žūkle. Jei masaliukas pagamintas pagal visus reikalavimus, skęsdamas jis žvynuotąsias vilioja ne prasčiau nei traukiamas įprastai.
Visa esmė ta, jog apačioje esantis švino gabalėlis vilioklį skandina vertikaliai. Laisvai kabantis lapelis reaguoja į kiekvieną vandens virptelėjimą ir kaipmat pradeda intensyviai suktis apie savo ašį. Nereikia pamiršti, kad ant kabliuko užvertas silikoninis „skanėstas“ taip pat skleidžia žuvų šoninei linijai malonius virpesius.
Taigi visa ši kombinacija po vandeniu sukuria įspūdį, jog smulkaus mailiuko būryje kilo sąmyšis. Toks išgąstis atkreipia daugelio plėšrūnų dėmesį ir priverčia instinktyviai pulti. Ypač dažnai taip reaguoja ešeriai, kurie nuo pat mažumės priversti kovoti už vietą po saule.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas





































































