Gana įdomus momentas, kada žvynuotoji ryžtasi pulti spinerbaitą. Gal tai ir keistai skamba, tačiau beveik visos atakos yra nukreiptos į silikoninę žuvelę ar jos pakaitalą. Be abejo, tai labai šaunu, nes priešingu atveju sulauktume tik begales tuščių kibimų. Visgi iš pat pradžių labai sunku atsikratyti abejonės, kad ešeriai neatakuos kabliuku nepapuošto sukriukės lapelio. Tokiu atveju galvoje kirba mintis, kaip apginkluoti kiekvieną spinerbaito elementą.
Visgi praktika rodo, jog tai daryti neracionalu: mažytis masaliukas tampa pernelyg gremėzdiškas, jis nuolat gali kur nors užkliūti ir, kaip minėjau, bet kuriuo atveju žuvis smūgiuoja tik tvisterį ar riperį.
Viena šio masalo neįkainojamų savybių yra sugebėjimas aplenkti įvairias kliūtis. Todėl vilioklis gali pasiekti pačias geriausias vieteles, kuriose slepiasi didžiausi kupriai. Viskas labai paprasta: kadangi viela prie galvakablio pritvirtinta nejudamai, atsitrenkęs į kliuvinį, visas masaliukas pašoka ir sėkmingai įveikia kliūtį.
Jeigu labai pasiseks, galbūt net mūsų šalies parduotuvėse aptiksite vienokių ar kitokių spinerbaitų. Visgi ultralight klasės dalykėlių nė su žiburiu nerasite. Visa laimė, kad puikių vilioklių galima pasigaminti ir patiems. Tam nereikia kažkokių ypatingų įrankių ar medžiagų.

Darbus pradėkime nuo masalo vielinės konstrukcijos. Čia netinka varinė ar žalvarinė viela, kuri net nestipriau sulenkta lengvai deformuojasi. Geriausia tinka nerūdijantis plienas. Surasti tinkamo skersmens vielą ganėtinai sunku, todėl aš dažniausiai susirandu kokį plieninį troselį, iš kurio paimu vieną gyslelę.
Kadangi gaminame mikromasalus, šios vielytės visiškai užtenka, nes apkrovos nėra didelės. Jeigu pasirinksite kitokią vielą, atkreipkite dėmesį į jos lankstumą ir į tai, jog teks ją keliose vietose standžiai susukti. Taigi medžiagą (vielą) turime, dabar pats metas iš jos lankstyti karkasą. Tam aš naudoju replytes ir paprasčiausią vinį. Vienam mažam spinerbaitui pakaks 10–15 cm vielos, kurios kiekis laikui bėgant mažės, nes įgus ranka ir reikės vis mažiau vielos.
Ties pačiu viduriu ant metalinės gyslelės dedame vinį ir replėmis apsukame du kartus, gaunama maža kilpelė valui. Gali kilti klausimas, kodėl tai reikia daryti du kartus. Viskas labai paprasta – gaunamas spyruoklės efektas, kuris neleidžia galams susilankstyti, jeigu jie patiria didesnes apkrovas.
Kitas etapas – tvirtiname kabliuką. Čia galimi trys variantai, todėl apie kiekvieną trumpai ir pašnekėsime.

Pats paprasčiausias, bet toli gražu ne blogiausias būdas galvakabliui tvirtinti yra elementari kilpelė. Nuo susuktos vielos iki galvakablio dažniausiai palieku 1,5–2,5 cm tarpą ir tada, pervėręs kabliuko ąselę, padarau kilputę, kurioje laisvai juda vilioklis.
Metalinės gyslelės gali būti sutvirtinamos stacionariai arba išlankstomos mažu segtuku ir tada galima keisti vilioklio svorį (uždedant lengvesnį ar sunkesnį galvakablį). Visgi, jeigu gaudote kerplėšų pilnose vietose, toks tvirtinimo būdas netinka, nes, atsitrenkęs į kliūtį, galvakablis pasisuka į šoną ir kabliukas įsminga į kelmą.
Šis variantas turi keletą porūšių, bet visiems jiems būdinga tai, jog galvakablis tvirtinamas standžiai ir visiškai nejuda. Tai atliekama įvairiai: galima pačia vielele tvirtai apvynioti galvakablio ąselę arba lituokliu prilituoti nedidelį lydmetalio gabalėlį ties sujungimo vieta. Rusijoje paprastai daroma taip: prie plieninės gyslos prilituojamas vienašakis kabliukas, ties ta vieta dedamas švino gabalėlis, ir ši konstrukcija aptraukiama spalvotu kembriku. Galimybių pasireikšti žvejo fantazijai tikrai daug, todėl patys bandykite atrasti, kuris būdas jums priimtinesnis.

Paskutinis variantas tinka tada, kai žuvys pageidauja aktyviai judančio masalo. Vielėlė sulenkiama, įveriamas nedidelis vienašakis ar trišakis kabliukas ir susukama kilpelė. Tada šioje vietoje, kur yra apvijos, užspaudžiamas 1–2 g švininis šratelis. Toks tvirtinimas leidžia vilioklį labai gražiai šokdinti, tačiau, savaime aišku, padidėja kliuvimo rizika. Jeigu naudosite mažą trišakiuką, prieš jo tvirtinimo vietą būtina užverti silikoninį vilioklį, kitaip teks pasidarbuoti su peiliuku ir klijais.
Praktika rodo, jog į žūklę reikia pasiimti visais būdais paruoštų spinerbaitų, nes niekada negali žinoti, ko tądien kupriai užsimanys.
Trečias etapas – pasirenkame guminį vilioklį. Sunku ką nors konkrečiai patarti, nes silikoninių masalų gamintojai siūlo devynias galybes. Be abejo, naudojami patys smulkiausi minkštauodegiai, nes jie turi atitikti proporcijas ir išmatavimus (2–3,5 cm). Bent jau man kur kas mielesni (bet tai visiškai nereiškia, jog ir kibesni) kirmėlės formos masalai, nes jie nuo minimalaus traukimo simpatiškai vizgina savo minkštą uodegėlę.
Tuo tarpu riperius reikia šiek tiek greičiau traukti, kas itin prasto kibimo dienomis nėra pageidautina. Tam tikrais atvejais miniatiūriniai „kalmarai“ rodo stebuklus, tik juos derėtų tvirtinti prie laisvai kabančio kabliuko, kad vilioklis nors truputį judėtų kaip tas vandenų gyvis.

Siūlau dar paeksperimentuoti ir prie kabliuko pritvirtinti kokį kalėdinį blizgutį ar surišti vidutinę muselę. Tai ypač pasiteisina drumstame vandenyje arba priešingai – krištolo skaidrumo ežere (muselės turi būti blankių spalvų). Štai, apatinė masalo dalis kaip ir baigta, lieka dar sutvarkyti jo viršų.
Laisvasis vielos galas neilgas. Paliekame 3–4 cm, o likusius galus nukerpame. Tada formuojame kilpelę, į kurią įdedame mažytį suktuką. Dėl tvirtumo keletą kartų apsukame ir nereikalingą galiuką nukerpame. Atėjo eilė lapeliui. Galima pasinaudoti ir gamykliniais, tačiau ne visuomet kyla noras išardyti ne tokį jau pigų masalą. Be to, jie gaminami nuo Nr. 00, o namų sąlygomis galima susimontuoti net Nr. 0000 mažyles („Mepps“ klasifikacijoje).
Lapelį gaminamas iš labai plonos skardelės, nes tik taip pasiekiamas tobulumas, kada vilioklis nuo menkiausio ritės suktelėjimo iškart pradeda nepaliaujamai suktis. Iš bėdos tiks ir metalinių alaus skardinių sienelės. Nusipiešiame trafaretą, pagal kurį pasidarome tikslias skardos formas.
Iškirpę reikiamą lapelį, jo kraštus apšlifuojame ir viename gale išgręžiame nedidelę skylutę. Kai kada replėmis dar tvirčiau paspaudau skardelę, kad joje liktų įspaudai, tarsi žvynai. Patį lapelį išlenkti itin lengva, nes plonas metalas pasiduoda bet kokiam spaudimui. Paprastai ruošinį dedu į šaukštą ir mažu plaktukėliu porą kartų suduodu.
Kalbant apie pačias formas, tai pastebėjau, jog geriausiai sukasi comet tipo lapeliai, kurie pasirodė esantys universaliausi. Žinoma, būčiau neteisus, jei sakyčiau, jog „longai“ ar „aglijos“ visiškai nerezultatyvūs. Platesni lapeliai geriausias savo savybes pademonstruoja drumstame vandenyje, kuriame žuvys daugiausiai pasikliauna šonine linija, o ne rega. Taigi belieka metalo gabalėlį su suktuku sutvirtinti kuo mažesniu žiedeliu, ir masalas baigtas.

Kartais vietoje lapelių kur kas labiau tinka maži propeleriukai, kurie sukelia itin dideles hidroakustines bangas. Tokiu atveju pirma veriamas nedidelis karoliukas, tada dviejų mentelių propeleris (gaminamas iš analogiškų medžiagų) ir dar du apvalūs plastmasės gabaliukai. Vielos galas užlenkiamas ir padaromos kelios vijos. Tam, kad sistemėlė neslankiotų į priekį, reikia uždėti lydmetalio gabalėlį ar vielą užlenkti stačiu kampu.
Paprastai spinerbaitas su šiuo „vėjo malūnėliu“ labai tinka šiltais vasaros pavakariais, kada žvynuotosios priartėja prie vandens paviršiaus. Vilioklis traukiamas spiningą iškėlus aukštyn, kad paviršius raibuliuotų nuo intensyviai besisukančių mentelių. Toks būdas tinka, kada ešerių būriai sukyla į paviršinius vandens sluoksnius mažų žuvelių paganyti.
Jeigu vietoj tvisteriuko uždėsite nedidelę muselę, nenustebkite ant kabliuko pamatę spurdančią kuoją ar raudę. Tokie nutikimai anaiptol ne retenybė. Tik žiūrėkite, kad karoliukai, kurie stabilizuoja ir palengvina propelerio sukimąsi, būtų neutralių spalvų (juodi, pilki, rudi), priešingu atveju daugelis žuvų domėsis ne galvakabliu, o spalvotais plastmasės gabaliukais.
Tas pats pasakytina ir apie lapelį: nereikalingi jokie ryškūs dryželiai ar taškiukai. Kur kas geriau erzinantį akcentą perkelti arčiau kabliuko. Tai gali būti ir ryškesnė silikoninio vilioklio uodegėlė ar nudažyta švininė galvutė (šiam reikalui puikiai tinka įvairiaspalvis nagų lakas). Svarbu, kad dryžuotis, pamatęs „mailiaus būrelį“, kaipmat išsirinktų atakuoti tą vietą, kurioje yra aštrus kabliuko geluonis. Bet ir nepersistenkite, nes lapelio ir minkštauodegės žuvelės spalvos turėtų nors šiek tiek tarpusavyje derėti.
Nerijus Rimkūnas





































































