Plekšnių gaudymas dugninėmis dažnai miegalių žūkle vadinamas. Ir išties delninių plekšnių žūklė didelių emocijų nekelia. Nebent jas žvejojant kokia savižudė lašiša arba šlakys plekšnėms skirtą vėžiuką ar slieką sugriebs. Tikram meškeriotojui ir kelios delninės jūroje sugautos plekšnikės, pajūrio vėjo ir saulės nugairintas veidas – jau savotiška egzotika. Juk ne kasdien ir net ne kiekvieną savaitgalį jūrinės žūklės mėgėjas iš Dzūkijos ar Aukštaitijos gali nusibelsti į pajūrį. Juolab kad degalinių švieslentės įkyriai primena, kiek toks malonumas gali kainuoti...
Ryžotės – keliausite prie jūros gaudyti plekšnių nuo kranto. Beje, ruduo – pats palankiausias tokiai žūklei metas. Pavasaris – irgi neblogas, tačiau į metų pabaigą plekšnės būna pačios riebiausios. Jei anksčiau rudeninis plekšnių gaudymo sezonas prasidėdavo rugsėjo mėnesį, tai dabar šiltėjant klimatui vis vėluoja. Aišku, metai metams nelygu, todėl ir plekšnių gaudymas ne kasmet prasideda tuo pačiu laikotarpiu, nors tokią tendenciją galima pastebėti. Tiesa, derėtų pasakyti, kad pavasarinis ir rudeninis šių žuvų gaudymas iš principo mažai kuo skiriasi.
Racionaliausia į pajūrį nuvykti savaitgaliui ir išbandyti tokios žūklės malonumus ne tik dieną, bet ir naktį. Apsiginkluoti reikia dugninėmis. Jei turite karpines – gerai, jei paprastas su keičiamomis viršūnėlėmis, „fideriais“ vadinamas, – irgi tiks, tik reikės parinkti pačią kiečiausią viršūnėlę. Visgi feeder tipo dugninės turi vieną ydą – labai siaurus žiedelius, kurie gali „užakti“, kuomet valas aplips vandenžolėmis. Ir vis dėlto, geriau rinktis sudurtinius meškerykočius, o ne teleskopinius, nes pastarieji, ilgiau pamėčius sunkius svarelius, kartais taip užsikerta, kad sustumti nebegalima.

Na, o maloniausia, žinoma, žvejoti specialiais kotais, kuriais galima toli nusviesti ir gana sunkų svarelį, tačiau tai ne vienintelis būdas. Šių eilučių autorius yra gaudęs plekšnes plūdine meškere, ir gana sėkmingai. Plūdine žvejoti kur kas įdomiau nei stebėti dugninių viršūnėles ar klausytis kibimo signalizatorių. Bet apie viską iš eilės.
Mūsų pajūrio žūklautojams galingi „bangų mūšos kaubojų“ meškerykočiai nereikalingi. Pakaks lengvos klasės dvirankių kotų, pritaikytų svaidyti 70–150 g svarelius. Jais, gerai parinkus visus komponentus ir šiek tiek pramokus sviedimo mostų, galima masalą pasiųsti už 60–80 m nuo kranto, t. y. už trečios dugno terasos, kur dažniausiai plekšnės ir ieško maisto. Galų gale, jei taip toli nusviesti nepavyksta, galima su bridkelnėmis nubristi 20–30 m ir užmetus įstatyti meškerykotį į stovą krante.
Juk kol nebuvo galima įsigyti gerų jūrinių dugninių, beveik visi plekšnių ir menkių žvejotojai nuo kranto, sėkmingai tas žuvis gaudė prie šluotkočių prisitvirtinę paprastas inercines rites ir prisirišę šimtgraminius svarelius. Įsibrisdavo, užmesdavo – ir atgal į krantą. Dar prieš porą dešimtmečių pajūryje galima buvo sutikti tokių „mūšos kaubojų“. Įdomiausia, kad jų laimikis dažnai būna geresnis, nei moderniomis jūrinėmis meškerėmis gaudančių.

Ir nieko stebėtino čia nėra: plekšnė – ne smaližius karpis, išlepintas visokiausiais „boiliais“. Ji rado valgomą kąsnelį ir ryja iki analinės angos, visiškai nekreipdama dėmesio, ar vėžiukas užkabintas ant Balzer firmos meškerės, ar ant koto, išdrožto iš lietuviškos pušelės.
Kadangi dugninių niekas rankose nelaiko, meškerykočio svoris ne toks jau svarbus veiksnys, tad galima rinktis ir „kompozitinį“ – jis bus pigesnis. Kad būtų patogiau ir nereikėtų dugninės ramstyti gluosnio šakomis, reikia pasidaryti ar nusipirkti meškerėms stovus. Man labiau patinka vamzdiniai su gana aukštais smaigais negu įmantrūs ir pakankamai brangūs rėminiai.
Ritę jūrinei dugninei reikia pasirinkti tvirtesnę, žinoma, geriau speciali jūrinė ritė, nes ją neišvengiamai veiks sūrokas jūros vanduo, tačiau jau daug metų naudoju paprastas spiningines ir iki šiol jos neišėjo iš rikiuotės, nes po kiekvienos žūklės jūroje kruopščiai nuvalau. Tiks ir tvirtos karpinės ritės, tik dera pasirinkti su platesniu būgneliu – nuo tokio valas slenka lengviau ir galima toliau numesti masalą, tačiau turite atsižvelgti ir į tai, kokį valą naudosite, nes reiks jo sutalpinti mažiausiai 150 m.

Jūrinei žūklei gaminami specialūs valai, atsparesni trinčiai ir sūraus vandens poveikiui. Baltijos vanduo ne itin sūrus, tad galima naudoti ir gėliesiems vandenims skirtus valus. Kitas reikalas – jų storis. Kadangi svaidome gana sunkius svarelius, reikia ir atitinkamo stiprumo valo, bet storas neleidžia toli užmesti.
Galima nusipirkti specialiai jūrinėms dugninėms skirtą valą, kurio priekinis galas yra beveik dvigubai storesnis už kitą dalį. Toks valas angliškai žymimas užrašu Tapered Surf Line. Ant ritės paprastai nurodoma jo konfigūracija, pavyzdžiui: 150 m 0,25 mm, 15 m 0,50 mm. 15 metrų ir bus tas storesnis valo galas, kuris atlaiko smūgio jėgą metimo metu.
Tačiau tokio valo pirkti nebūtina. Galima įsigyti 150–200 m, tarkim, 0,30 mm storio valo ir prie priekinio galo tvirtu patikimu mazgu pririšti 10 ar 15 m 0,50–0,55 mm storio gijos galą. Storesnio valo reikia tiek, kad mosto metu bent 10–12 vijų jo būtų ant ritės būgnelio; tada drąsiai galėsite visa jėga šveisti svarelį kuo toliausiai.
Šiuo metu parduotuvėse galima įsigyti ir atskirų kūginių smūginių valų, vadinamųjų šoklyderių (angl. tapered shock leader). Pavyzdžiui, Shimano Speedmaster Surf Taper arba Sufix Shock Max.
Jūrinei dugninei puikiai tinka ir karpių žūklei skirti kūginiai monofilamentiniai šoklyderiai, jei jų ilgis bei stiprumas atitinka naudojamo svarelio svorį ir užmetimo apkrovas. Paprastai jie būna apie 15 m ilgio, o jų skersmuo palaipsniui didėja nuo plonesnio galo, jungiamo su pagrindiniu valu, iki storesnio, atlaikančio didžiausią apkrovą sviedžiant masalą.

Toks šoklyderis atlieka tą pačią funkciją kaip ir paprastas storesnio valo galas, tačiau dėl plonesnės jungiamosios dalies mazgas yra mažesnis ir lengviau slysta pro meškerykočio žiedelius. Nepainiokite šių šoklyderių su vientisu kūginiu pagrindiniu valu (Tapered Surf Line), kurio priekinė dalis pastorinta jau gamykloje, todėl papildomo jungiamojo mazgo apskritai nereikia.
Žinoma, galima naudoti plonus ir tvirtus pintus valus, bet neapsimoka, nes jie brangūs ir greitai dyla, kadangi banguojančiame vandenyje daug abrazyvinių dalelių, kurios kaip mat pribaigia net specialiai tokioms sąlygoms pagamintą valą.
Ir dar. Mosto metu itin didelis krūvis tenka rodomajam pirštui, laikančiam valą. Gija, ypač jei nusmuks ant sąnario sulinkimo, gali giliai įpjauti. Taigi rekomenduoju užsidėti odinį ar guminį antpirštį arba užsimauti pirštinę.
Laukite tęsinio.
Ričardas Adamonis





































































