Svarelių dugninei meškerei yra visokiausių formų, tad rinkitės tokius, kurie labiausiai tinka mūsų pajūriui – plokščius, gerai prigulančius prie dugno. Jei bangavimas nedidelis, srovės ne itin traukia, galima naudoti ir lengvesnius, o smarkiai banguojant reikia sunkesnių ir kibesnių. Tada labiau tinka inkariniai svareliai su vieliniais nageliais, kurie susminga į dugną; tokius bangos bei srovės ne taip greitai išmeta į krantą. Anksčiau neblogus svarelius valgomajame šaukšte išsiliedavome ir patys, beje, jie labai gerai priguldavo prie dugno. 

Yra keli svarelių rišimo būdai. Svareliai gali būti (taip daroma rečiau) pritvirtinti taip, kad slankiotų ant pagrindinio valo ar ant šoninio pavadėlio, arba gali būti pririšti valo gale. Populiariausias pastarasis būdas: svareliui esant priekyje, metimo metu rečiau susipainioja pavadėliai.

Pagrindinį vaidmenį plekšnių žūklėje vaidina pavadėliai. Jie smarkiai skiriasi nuo įprastų dugninių pavadėlių. Gėlųjų vandenų žuvautojai stengiasi pavadėlius padaryti mažiau matomus, o plekšnių ir apskritai jūrinių žuvų žvejai ant jų kabina įvairius papuošalus, kad ne tik natūralus masalas ant kabliuko plekšnes gundytų, bet ir įvairūs blizgučiai, karoliukai patrauktų dėmesį tiek spalva, tiek judesiais. 

Plekšnių, kaip, beje, ir kitų jūrinių žuvų, žūklei naudojami ilgakočiai vienšakiai kabliukai – tokius lengviau išlupti iš giliai įrijusių žuvų žabtų. Ypač giliai ryja plekšnės. 

 


Pavadėlių tvirtinimo prie pagrindinio valo būdų yra tiek daug, jog vien apie juos išeitų ištisas traktatas, juolab kad dar yra gausybė įvairiausių priedų jiems sujungti. Kodėl tiek daug? Juk galima juos pririšti paprasčiausiais mazgais. Galima. Bet tada po kiekvieno užmetimo teks narplioti. Bangavimas, srovės neleidžia net inkariniam svareliui ramiai tysoti ant dugno – jis nuolat juda, o drauge ir pavadėliai su masalais. 

Taigi pavadėlius būtina tvirtinti taip, kad jie kuo rečiau apsivytų apie pagrindinį valą. Žodžiu, jie turi sukinėtis apie pagrindinį valą. Paprasčiausias būdas – segti juos prie suktuko, užmauto ant valo, su segtuku arba užmovus paprastą, lengvai padaromą vielinį rėmelį. Kas geidžia, gali išsirinkti šiuos priedus parduotuvėje. Yra netgi su specialiais fiksatoriais, kurie neleidžia pavadėliams apsivyti užmetant. Tik ar verta tokius naudoti, jei galima apsieiti ir be jų?

Tarkime, jau turite susimontavę jūrinę dugninę plekšnėms, jau ir į pajūrį nusidanginote. O ką kabinti ant kabliuko? Palangiškiai ir klaipėdiečiai, be abejo, patars kabinti vėžiukus. Dar geriau – virtus. Vėžiukų galima prisigaudyti specialiu graibštu su metaliniu „noragu“ gremžiant dugno smėlį terasų grioviuose. Gyvius laikyti reikia dėžutėje su drėgnu smėliu. Taip pat godžiai plekšnės ryja žuvienos gabaliukus ant kabliukų, ypač noriai jos kažkodėl skanauja kuojų žuvieną. Tinka ir sliekai, mailiukas, midijų, perluočių, kalmarų gabaliukai – plekšnės ne itin išrankios. 

 


Plekšnių žūklė bus vaisingesnė, jei prie svarelio pritvirtinsite šėryklėlę, prikimštą žuvienos ir batono mišinio. Dar geriau, jei šėryklėlė bus įmontuota pačiame svarelyje.

Gaudant plekšnes naudojami įvairūs kibimo signalizatoriai, tačiau labai sudėtingų rinktis nevertėtų, nes pakirsti šių žuvų nereikia – pačios užkimba taip, kad kabliuką išlupti sunku. Kad užkibo plekšnė, gerai signalizuoja meškerykočio viršūnėlė. Tik žūklaujant naktį pravartu prikabinti barškaliuką ar skambutį. Beje, tuomet plekšnėms skirtu masalu dažnai susigundo ir kitos žvynuotosios, kurios tamsoje priplaukia prie kranto.

Galima naudoti ir elektroninius kibimo signalizatorius, tačiau jūrinei žūklei tinka ne visi. Įprasti karpiniai signalizatoriai, reaguojantys į valo judėjimą per ratuką, dėl bangavimo ir srovės gali nuolat skleisti klaidingus signalus. Patogesni prie meškerykočio tvirtinami elektroniniai signalizatoriai, reaguojantys į jo viršūnėlės virpesius. 

Geriausia rinktis tokius, kurių jautrumą galima reguliuoti, kad jie nereaguotų į kiekvieną bangos sukeltą judesį. Visgi ir pastarieji turi trūkumų – geriausiai veikia nevėjuotu oru, nes stipresni vėjo gūsiai virpina meškerykotį ir taip pat gali sukelti klaidingus signalus. O mūsų pajūryje rudenį vėjai ypač įsismarkauja...

 


Aktyvesnis ir emociškai malonesnis yra plekšnių gaudymas plūdine. Meškerykotį reikia rinktis lengvesnį, nes teks jį laikyti rankose. Kad labai nevargintų rankų, koto galą galima įstatyti į specialaus diržo lizdą. Norint toliau užmesti masalą, reikia specialios sunkios plūdės. Jei gylis nedidelis, o toksai ir yra mūsų pajūryje, plūdė gali būti ir neslankiojanti – užfiksuota tam tikrame aukštyje. Kuo ilgesnis meškerykotis, tuo didesniame gylyje galima žuvauti su fiksuota plūde. 

Gaudant plūdine su sunkia plūde, svarelis, gramzdinantis masalą, turi būti tik tokio svorio, kad prilaikytų vilioklį prie dugno, bet ne vienoje vietoje. Bangos ir srovės visą laiką judins, trauks masalą ir jį greičiau pastebės plekšnės. Kadangi plūdine žvejojama braidant arba vaikštant krantu, būtina turėti bridkelnes ir perpetinį krepšį masalams bei įvairioms smulkmenoms, kurių visada gali prireikti. 

Įdomiau plekšniauti ir vadinamąja judria dugnine, kurios svarelis tik prilaiko masalą prie dugno, bet nestabdo jo vietoje. Vaikščiodamas ar braidydamas, meškeriotojas dažnai permeta masalą kitur ir taip greičiau užtinka plekšnių susitelkimo vietą. Judri dugninė gali būti ir su šėryklėle.

 


Taigi ir plekšnių žūklė, jei norėsime, gali tapti labai įdomi, juo labiau pavasarį, kai arčiau krantų atplaukia neršti besiruošiantys otai, kadangi gali užkibti ir solidžių šios rūšies žuvų. Bet, kaip sakiau, rudenį plekšnės riebesnės...

Lietuvos žvejai dabar dažnai keliauja žūklauti į kitas jūras. O tenai gali užkibti ne tik delninė plekšnikė, bet ir dešimtis kilogramų sverianti. Tokie netikėtumai ypač dažni šiaurinėje Norvegijos jūros dalyje, kur meškeriotojų masalus dažnai sugriebia paltusai. 

Štai pažįstami jonaviškiai pagavo ne vieną solidų paltusą. Valdui Kalpokui pavyko ištraukti 19 kg šios rūšies žuvį, o Vytautas Domeika iš 50 m gylio išvilko net 38 kg sveriantį baltąjį paltusą (Hippoglossus hippoglossus). Beje, pastarasis gali užaugti ir iki 300 kg svorio ir siekti 4,7 m (!).

Keliaujantiems Norvegijos jūron patarimas – pilkeriais gaudant menkes, pikšas ar saidas, reikia nuolat stebėti echoloto ekraną. Jei tarp mirgančių menkių siluetų pasirodo lėtai plaukiančios stambios žuvies šešėlis, didelė tikimybė, kad į smulkių žvynuotųjų būrį įsibrovė paltusas. Paprastai taip nutinka viduriniuose vandens sluoksniuose. Mat paltusai, nors ir yra tipiškos dugninės žuvys, nesitenkina dugno gyvūnais, persekioja žvynuotųjų jauniklių būrius ir dažnai pakyla net į viršutinius vandens sluoksnius. 

Tad pabaksnojus pilkeriais dugną, pravartu karts nuo karto pašokdinti šiuos masalus ir viduriniuose sluoksniuose. O jei didžiuvė matyti echoloto ekrane, sugauti stambų paltusą (ir ne tik jį) labai realu. Dar geriau paltusus vilioja nedidelė menkelė ant sieto, bet tokia žūklė labai vargina, nes masalinę žuvelę taip pat godžiai griebia ir kitos, kartais ne ką didesnės už masalinę, žvynuotosios.

Ričardas Adamonis