Jeigu mums reikėtų išrinkti vandenų plėšrūną, kurio veiksmai labiausiai pamatuoti ir kurio elgseną galima paaiškinti remiantis žvejybine logika, juo veikiausiai taptų sterkas. Nežinau, ar žuvies poelgius galima vadinti racionaliais, nes žuvys paklūsta instinktams, o nesivadovauja protu, tačiau gamta sterką įstatė į tam tikrus „rėmus“, kurių jis laikosi labai griežtai, ir patyrusiam meškeriotojui blausiaakio aktyvumas, pasyvumas, reakcija vienu ar kitu atveju į siūlomus masalus yra daugmaž nuspėjami bei turi tvirtą pagrindą.

Paradoksalu, tačiau šis grobuonis ne taip dažnai, kaip mes norėtume, sugundomas, netgi sakyčiau, kad sterkas viena iš sunkiau pagaunamų žuvų. Ir tai tarsi prasilenkia su ką tik išsakytomis mintimis, nes jei iš anksto galima daugiau ar mažiau orientuotis, kaip elgsis potencialus laimikis, koks bus jo aktyvumas, tuomet sužvejoti jį yra vienas juokas. 

Teoriškai – galbūt ir taip, bet praktiškai viskas gerokai sudėtingiau. Esmė tame, kad gerą sterkų kibimą įtakoja keletas vienas su kitu susijusių faktorių ir jei kuris nors iš jų neatitinka reikalavimų, tuomet likusieji būna beverčiais. Čia tarsi lošiant pokerį – renki „spalvą“ arba „eilę“, tačiau viena netinkama korta sugadina visą planą. 

Dėl šios priežasties, išprašyti į krantą ar valtį atsitiktinį laimikį, galimybės irgi yra labai minimalios. Štai kodėl pradedantys sterkautojai arba spiningautojai, kurie gaudo „kas paklius“, gali sezoną ar net kelis nesuvilioti nė vieno sterko. Na, nebent pusantro sprindžio jauniklį, bet tokių juk neskaičiuojam...

 


Apie sterko regą sklinda legendos. Dabar mokslininkai jau gerai išanalizavę šio plėšrūno regėjimo ypatumus, apie tai rastume daug informacijos, ne vieną straipsnį ta tema rašiau ir aš – faktas, kad blausiaakis gerai mato prieblandoje, naktimis, akylas drumstame vandenyje, skiria masalų spalvas, net atspalvius, galimai identifikuoja ir smulkesnes vilioklių detales. Išskirtinė rega jam padeda medžioti ir gelbsti kailį, kuomet bandome šį plėšrūną sugundyti. 

Pastarąjį teiginį derėtų suprasti ne vien tiesiogine prasme arba reikia vertinti dvejopai, nes parinkęs tinkamą masalo spalvą spiningautojas gali lengviau apgauti sterką, tačiau sterkas lygiai taip pat sėkmingai galbūt atpažins apgaulę. Visgi didesnę reikšmę, manding, turi tai, kad žuvaujant netinkamu paros metu, esant nepalankiam apšvietimui, vandens skaidrumui, rezultatai bus prasti arba jų apskritai nebus. Apie masalus daug nekalbėsiu, siūlau panagrinėti faktorius, kurie nuo mūsų nepriklauso – žvejojant mums reikia derintis prie jų.

Tęsiant temą apie apšvietimą, verta paminėti, kad plieskiant skaisčiai saulei sterkus galima irgi sėkmingai gaudyti. Aišku, pirmosios ryto ir paskutinės vakaro valandos šiuo atveju bus geriausios, kadangi saulė šviečia nedideliu kampu ir šešėliai tiek sausumoje, tiek ir vandenyje labiau nutįsta. 

Sakoma, jog giedromis dienomis blausiaakiai plėšrūnai lindi giliai duobėse, upės vagoje ir ten slepiasi nuo ryškios šviesos. Taip ir nutinka, betgi jie negali ištisai ten tūnoti, ypač vasarą, rudens pradžioje, kuomet jų aukos, t. y. smulkios karpinės žuvys, plaukioja gerokai sekliau. Todėl jie laikosi giliose vietos šalia stačių povandeninių šlaitų, kad, prisidengę nuo jų krentančiais šešėliais, galėtų pasikelti į tuos vandenis, kur tikisi ką nors sumedžioti. 

 


Bet taip nutinka jau šviesiu paros metu. O naktimis blausiaakiai neretai būna dar aktyvesni, nes tamsoje, kitaip nei dauguma karpinių, jie mato geriau, ir užklupti iš pasalų aukšles, gružlius, smulkias kuojas plėšrūnams sekasi dar geriau. Beje, sterkai, nors ir medžioja būriais, visgi taip nesivaiko žuvelių, kaip ešeriai, sakyčiau, kad laikosi taktikos, kuri yra būdingesnė lydekoms. Ypač stambesnieji, nes smulkūs nevengia kilti į vidurinius vandens sluoksnius ar net aktyviai medžioti šalia paviršiaus, tad juos pagauti galima ir visai netyčia.

Kita vertus, blausiaakių ir aštriadančių medžioklės taktika sutampa tik tuo aspektu, kad ir vieni, ir kitos atakuoja aukas staigiai, galima sakyti, jog užklumpa iš pasalų ir nelinkę jų persekioti. Bet sterkai, kitaip nei lydekos, neprisirišę prie vienos slėptuvės, jie nuolat juda keisdami gylį, prisitaikydami prie jau minėtų šešėlių, todėl netgi žinant gerą „sterkinį“ ruožą upėje ar panašų plotą tvenkinyje, ežere, juos rasti be echoloto sudėtinga. 

Aišku, gerai išanalizavus blausiaakių pomėgius esant vienokiam ar kitokiam vandens lygiui tam tikru metų laiku, dar ir atsižvelgiant į paros metą, galimybė juos pagauti didėja. Tačiau tada reikia nuolat žvejoti konkrečiose žūklavietėse. 

 


Saulėtos dienos gali būti vėjuotos ir nevėjuotos, visiškai giedros ir su praplaukiančiais debesimis. Ir čia jau bus gana nemenkas skirtumas, nes didelės bangos, kurios būdingos platiems ežerams, Kauno marioms ir panašiems stovinčio vandens telkiniams, o kitąsyk ir Nemunui, Neries žemupiui, gali turėti įtakos, kad sterkai pusėtinai kibs net ir vėlyvą rytą, išsyk po pietų, nes saulės šviesa bus išsklaidyta, po vandeniu aplinka mirguliuos. Panašiai nutiks ir debesuotomis dienomis, kuomet vėjas lyg ir nelabai didelis, tačiau padangėje debesys slenka greitai ir kas kelios minutės vis užstoja saulę.

Kuomet apniukę blausiaakiai į masalus reaguoja ištisą parą. Kalbu apibendrintai, nes galimai naktį tokiu oru kibs silpniau, o ryte ar vakarop geriau arba bus priešingai, bet dienos metu jie irgi neatsisakys siūlomų vilioklių. Taip dažniausiai nutinka rudenį, kada lietuviškas oras pabjūra. Tačiau vasaros nereikėtų išskirti, kadangi blausiaakiai yra veikiau šiltamėgės nei šaltamėgės žuvys. Tai, kad jie kimba žiemą, nieko nesako, nes didesnę dalį laiko praleidžia gelmėse tiek šalčiausiuoju, tiek šilčiausiuoju metų laiku, o telkinių gelmėse vandens temperatūros svyravimai mažiausi.

Esant giedrai, rėvose sterkai rytais masalus čiumpa irgi ilgiau arba pradeda maitintis anksčiau baigiantis dienai, kadangi vandens paviršius čia raibuliuoja nuo besikeičiančios tėkmės. Beje, sterkai nelabai bijo greitos srovės, nes spaudžiasi prie dugno ir juos mažiau veikia vandens srautas. Esu sužvejojęs nemažai blausiaakių begaudydamas salačius, juolab, kad panašūs vobleriai, blizgės taikomi tiek vieniems, tiek ir kitiems plėšrūnams.

 


Puikios vietos sterkams yra upių atkarpos ties tiltais, tai galima sakyti, „firminės“ jų žūklavietės, kur pagaunami itin stambūs egzemplioriai. Suprantama, kadangi aplinka atitinka visus blausiaakių reikalavimus: čia daug šešėlių (vien ką reiškia skersinė juoda tilto juosta), yra staigių dugno pagilėjimų ir apstu įvairių karpinių žuvų. 

Vasaros naktimis ties tiltais žvynuotųjų gyvenimas verda, nes žibintų šviesa pritraukia įvairius vabzdžius, jų gaudyti atplaukia karpinė smulkmė, o paskui ją susirenka ir sterkai. Žinoma, ne jie vieni tokie gudrūs, bet nenukrypsiu. Panašiai yra ir upių uostuose, kur gylio, grunto „perkritimų“ sterkai randa į valias, uostų krantinės taip pat būna apšviestos. 

Po liūčių, kuomet upėse susidrumsčia vanduo, sterkai suaktyvėja ir jų kibimo laikas tarsi išsitempia. Panašiai gali nutikti kai kuriuose ežeruose, tvenkiniuose, kuomet ilgą laiką pučia stiprus vėjas, o bangos plaka krantus bei „velia“ sėklių dugną ir vanduo susidrumsčia. Mažėjant vandens skaidrumui menksta matomumas – šiems plėšrūnams tai tas pats, kaip apniukusios dienos.

Deja, pakilęs upių vanduo paprastai neša įvairų šlamštą, žoles, tėkmė pagreitėja ir žvejoti tampa sudėtingiau. Todėl didžioji dalis spiningautojų arba apskritai nežuvauja, arba renkasi ramias įlankas, kur vandens srautas mažesnis. Tačiau ten paprastai būna dumblynai, apsemti žolynai, kas sterkams nepatinka. 

Ties tokių užutėkių kraštais, kur srovės plaunamas atsiveria žvyruotas, akmenuotas gruntas, sukasi grįžtamoji tėkmė ir juntamas dugno pagilėjimas, jie, suprantama, laikysis, nes įlankose spiečiasi mailius. Bet plėšrūnai nuo kranto bus smarkiai nutolę ir užmesti bei tinkamai pravesti ten masalus sudėtinga.

 


Meškeriotojai dažnai keikia naujai statomus tiltus, uostus, remontuojamas krantines ir kitus, keičiančius pakrančių reljefą, telkinių dugną, darbus. Faktas, kad vykstant statyboms baikštesnės žuvys išsilaksto, grunto sandara, srovių išsidėstymas kinta ir žvynuotosioms reikia nemažai laiko prie to įprasti. 

Tačiau tokios vietos lyg magnetas traukia sterkus, nes atsiranda naujos gilios duobės, apsinuogina dugno akmenys, vanduo susidrumsčia. Veikiausiai masina ne juos vienus, nes tik geros vietos plėšrūnams neužtenka – reikia, kad būtų kas nors ėdamo. Šiaip jau, kiek stebiu žuvis, į susidrumstusį vandenį teigiamai reaguoja dar ir gružliai, aukšlės. O juk šios smulkios žuvelės kone geriausias užkandis sterkams!

Atvirai kalbant, jeigu arti nėra mailiaus, nėra tinkamų aukų blausiaakiams, juos ten žvejoti vargu ar verta. Gali būti taip, kad sterkai toje vietoje tupi – tiesiog ilsisi, slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių ir panašiai. Gal kurį nors ir sugundysite, tačiau galimybė labai jau niekinė. Matematika elementari – kur rinksis aukos, ten bus plėšrūnai. Jei, tarkim, lydeka gal ir gali ilgiau laukti, kol akiratyje pasirodys kokia nors atsitiktinė žuvelė, tai sterkai ne tokie kantrūs ir išalkę nuplauks į jiems žinomas vietas, kur beveik garantuotai ras ėdesio. 

Įdomus faktas – sterkai puikiai jaučia slėgio svyravimus ir orų permainas. Paprastai prieš artėjant didesniam ciklonui, kuomet oro temperatūra, debesuotumas smarkiai pakis (neturi reikšmės į kurią pusę), jie maždaug 2–3 paros, kol prasidės pokyčiai, suaktyvėja. Vėlgi tai būdinga bet kuriam metų laikui ir vasara nebus išimtis.

 


Aš jau užsiminiau, jog blausiaakiai medžioja nedideles žuveles ir nemėgsta jų persekioti, stengiasi būti kuo arčiau potencialių aukų būrių. Plėšrūnų jutiminiai organai ištobulinti iki tokio lygmens, kad jie puikiausiai skiria, kuri žuvis pulke yra silpniausia, sužeista, serganti ir panašiai, todėl ją verta atakuoti. Reikia manyti, kad nebūtinai tokią ras ir tuomet čiups artimiausią ar žiopliausią, gal bet kurią pasitaikiusią. Visgi prioritetas – pulti labiausiai pažeidžiamą. 

Sudėjus visa tai, galima daryti išvadą, kad masalas turėtų būti atitinkamo dydžio, judėti lėtai, kuo ilgiau išbūti plėšrūno akiratyje, savo judesiais priminti tą ne itin sveiką žuvį. Na, ar bent jau normaliai besijaučiančią, bet vilioklio animacija turėtų būti nenutolusi nuo realybės. Visgi čia yra tik teorija, nes praktikoje kai kurie masalai neprimena ne tik ligotos ar sveikos žuvelės, bet apskritai nepanašūs išvaizda ar (ir) judesiais į jokį žvynuotą sutvėrimą. 

Vieną tikrai galiu patvirtinti – sterkai veikiau puls mažesnį negu didesnį vilioklį, jo optimalūs gabaritai vasarą turėtų būti apie 5–8 cm, o rudeniop padidės iki maždaug 9–12 cm. Čia turiu omenyje guminukus ir voblerius. Patys didžiausi šios rūšies plėšrūnai šaltame vandenyje veikiausiai gundysis dar didesniais, tačiau daug kas priklauso nuo konkretaus telkinio mitybinės bazės. O dabar paminėjau labiau upinius variantus, galimai kokiame nors ežere sterkai užsigeis kitokių dydžių masalų. Apie spalvas net nepradėsiu kalbėti. 

Kita vertus, tai jau būtų kito rašinio tema, nes šiame straipsnyje pasakojau sąlygas, kurios yra tinkamos ar netinkamos sterkų žūklei, bet žvejys jų įtakoti negali. Jei pamenate, sakiau, kad visos jos turėtų sutapti, nes kitu atveju žūklė vargu ar bus sėkminga. Tačiau tų sąlygų pirštu neparodžiau ir tiksliai neskaičiavau, o tiesiog rašiau sau įprastą straipsnį. Ar jas supratote, ar suradote, ar sudėjote – pagalvokite ir spręskite patys.

Romualdas Žilinskas