Būtent taip, pabandykime šias žuvis gaudyti mažyčiais tvisteriais. Iš karto perspėsiu, kad silikoniniai masalai tikrai nėra pats geriausias kiršlių masalas. Bet kartais ir tokie viliokliai gali būti efektyvūs, jei tik teisingai juos naudosime. O dar būna atvejų, kai silikoninių mikromasalų fanas atsitiktinai atsiduria srauniame upės ruože, kuriame laikosi kiršliai ir, be savo mėgstamiausių vilioklių, daugiau nieko kito neturi. Eiti ieškoti.

Kažkada atsitiktinai taip nutiko ir man vienoje Verknės atkarpoje. Tiesa, tąsyk pavyko ištraukti vos vieną kiršlį, nors kibo daugiau nei dešimt kartų. Bet užtai kokį gražuolį pagavau! Jau vėliau specialiai bandžiau spiningauti kiršlius guminukais. Kartais tokia žūklė pasiteisindavo, kartais – ne, tačiau eksperimentuoti žvejui visuomet yra įdomu ir naudinga.

Išsyk noriu perspėti, kad straipsnyje aprašyta ankstesnė mano patirtis, nes pastaruoju metu beveik nekiršliauju. Dėl suprantamų priežasčių – nejaunėju ir bastymasis krūmais bei tankia žole apaugusių nedidelių upių ir upelių pakrantėmis, kuomet tenka nukulniuoti dešimt ar daugiau kilometrų, reikalauja didesnės ištvermės nei spiningavimas plačiose upėse, ežeruose, tvenkiniuose nuo kranto, braidant ar žūklaujant iš valties. 

Kažkaip keista, kada bėgant metams galvos apdangalas retėja, nors po juo esantis turinys kaip tik labiau užsipildo, rankos, pečiai ilgiau lieka tokie patys, kaip anksčiau, o štai kūno dalis žemiau juosmens vis dažniau ima priminti, kad tavo gyvenimo grafikas – jau antroje pusėje (kudlotas mintis, prašyčiau, pasilikti sau)... 

 


Iš pradžių pakalbėkime apie įrankius. Spiningą patariu rinktis maždaug 2,50–2,60 m ilgio. Galbūt atrodys pernelyg ilgas, juolab, kai tenka šias žuvis gaudyti nedideliuose upeliuose, tačiau beskaitydami straipsnį suprasite tokio pasiūlymo naudą. Žinoma, dar jautresnis bus 2,40 m ilgio ar trumpesnis kotas, tačiau tokio gali neužtekti norint iš toli pakelti masalą virš žolių. Vėlgi, kaip matysite vėliau, taip irgi neretai būtina.

Spiningo užmetimo svoris turėtų būti maždaug iki 5–7 g ir bent jau fast akcijos, o ne visai šmaikštus, nes teks labai operatyviai reaguoti į kimbančią žuvį. 

Kita vertus, toks įrankis nėra idealus – šių žuvų lūpos labai jautrios ir galbūt daugiau jų ištrauktume minkštesniu spiningu. Bet vėlgi – tuomet arba ne laiku užkirsi, arba apskritai neatspėsi, kada jos kimba, tad teks iš dviejų blogybių rinktis mažesnę.

Veikiausiai nustebinsiu sakydamas, kad spiningaujant kiršlius valas gali būti monofilamentinis arba pintas (geriau maskuojančios spalvos). Taip kalbu, nes esu gaudęs ir tokiu, ir tokiu valu. Čia panašiai kaip ir su spiningu – reikia apsispręsti, kuris iš dviejų variantų bus geresnis, tačiau šiuo atveju gali tikti ir vienas, ir kitas, nors abu jie turi savų minusų ir privalumų. 

Monofilamentinio valo kiršliai mažiau bijo, jis geriau laiko pakirstą žuvį, ne taip smarkiai plėšia jautrias šių žvynuotųjų lūpas. Negalėčiau pasakyti, kad kiršliai labai neigiamai reaguoja į pintą giją ir jos baidosi, nes juk yra dar ir fluorokarboninis pavadėlis. Visgi kada jie silpnai kimba, tada sunkiai įsiūlytus masalus čiumpa tarsi bučiuodamiesi ir neretai nusipurto nuo kabliuko.

 


Kad ir kaip stengtumeisi išvengti kliuvinių, gaudydamas kiršlius tarp žolių vis tiek bent kelis kartus užgriebi vandens augalus. Storesnio kaip 0,15–0,16 mm paprasto valo nereikėtų naudoti, nes teks gaudyti ir su visai lengvais masalais, o tuomet toli neužmesite. Aš pats paprastai imu 0,12–0,14 mm monofilamentinį valą. 

Šiuo atžvilgiu 0,02–0,03 mm pinta gija geresnė, nes ji yra tvirtesnė, bet bus kita bėda – toks plonas siūlelis labai painiojasi. O ir nusipirkti pas mus sunkiai gausi, todėl teks atsisiųsti. Tačiau pintas valas turi vieną neabejotiną pranašumą – jis daug jautresnis ir geriau rodo atsargius kiršlių kibimus. Žodžiu, spręskite patys, kokį valą rinktis...

Ritei jokių ypatingų reikalavimų nekeliu, svarbu, kad būtų lengvai ir patikimai reguliuojami stabdžiai ir ji neišbalansuotų spiningo. Neišsiplėsiu ir nepradėsiu pasakoti, kaip reikšminga, kad valas lygiai vyniotųsi ant būgnelio, nes priešingu atveju gali nusimesti kilpos.

Reikėtų paminėti ir masalus. Pasakysiu labai trumpai – man geriausi būdavo tvisteriai, antroje vietoje – kai kurios lervų imitacijos. O štai riperiai kažkodėl kiršlius gundydavo prasčiausiai. Masalų dydis – maždaug 2,5–3,5 cm. 

 


Duobėje

Tradiciškai vasarą kiršlių ieškome seklumose, todėl didesniame gylyje juos geriau žvejoti rudeniop. Tačiau ir šiltu metų laiku ties duobės pradžia (turiu omenyje jos pradžią pasroviui) gali pasitaikyti šių žuvų. Be abejonės, čia yra upėtakių, ešerių buveinių. Pasitaiko suvilioti (deja, dažniau tik suvilioti, o ne ištraukti) lydekaitę, visgi gali nusišypsoti laimė ir tokioje vietoje nutversite stambų kiršlį. Kartais, kada dangus ilgam apsiniaukia, oras pabjūra, gilyn nusileidžia ir įprasto mūsų meškeriotojams dydžio kiršliai. 

Priklausomai nuo upės tai gali būti 1,0 ar 1,5 m duobės. Paprastai giliau šių žuvų retai tepasitaiko, nors upėse gali būti ir didesnis gylis. Tokiais atvejais kiršliai kimba prie pat dugno, ir būtent guminukas tada labai praverčia.

Pagrindinis silikoninio masalo privalumas, lyginant su vobleriais ar sukriukėmis, yra tas, kad su šiuo masalu galima nuosekliai apgaudyti duobės šlaitą. Su sukriukėmis labai pasistengus taip pat įmanoma žvejoti ne tik griežtai apibrėžtame vandens sluoksnyje, gaudant vobleriais – juo labiau, bet tam reikalinga labai preciziška šių masalų valdymo technika. O spiningaujant guminukais tokius manevrus atlikti visiškai paprasta. 

Bet monotoniškai vilkdami masalą dugnu kažin ar suviliosite kiršlį. Paprastai devyni iš dešimties užkibs tuo metu, kai guminukas leisis į dugną. Nežinančiam visų šios žūklės subtilybių žvejui pirmasis kiršlys veikiausiai suvirpins spiningą vos užmetus vilioklį. Visgi tikėtis tokios galimybės yra tas pats, kas nusipirkti laimingą loterijos bilietą.

 


Kiršliui siūlomas guminukas traukiamas gerai visiems žinoma laiptuota (nors gal veikiau dantyta) trajektorija. Iš tiesų tai įprastas džigavimas, bet tik pasirinkus maksimaliai lengvą galvakablį – juk didžiausias šansas sugundyti šią žuvį yra tada, kai masalas leidžiasi gilyn. Tai galima daryti dviem būdais. 

Pirmasis yra populiaresnis – užmeti vilioklį į duobės vidurį ir sukdamas ritę šokdini guminuką. Tokiu atveju didžiausia galimybė nutverti kiršlį yra tada, kai masalas pradeda kilti iš duobės. 

Antra išeitis – pasinaudoti upės srove ir užmetus guminuką prieš duobę leisti jį nešti tėkmei vienodais laiko tarpais palengva keliant ir nuleidžiant spiningo viršūnę. Bet pastaruoju atveju reikia parinkti tokio svorio galvakablį, kad įtempus valą ir kilstelėjus meškerykotį aukštyn masalas, veikiamas dar ir srovės, kiltų į viršų, o palenkus spiningo viršūnę, leistųsi iki dugno. 

Labai sunkus galvakablis tik trumpam pakils, ir tos akimirkos tikriausiai neužteks sudominti kiršliui (taip pat ir vilioklio judesiai bus pernelyg agresyvūs, nenatūralūs), o lengvas masalas bus nešamas srovės labai ilgai, kol pasieks dugną, jei apskritai jį palies.

 


Galimas atvejis, jog masalas lies dugną tik ties aukštutine šlaito riba, tačiau giliau jau bus nešamas srovės. Tai reiškia, kad jis yra irgi pernelyg lengvas. Nors tai ir ne pats blogiausias atvejis – kiršliai, kaip minėjau, dažniausiai laikosi ties duobės pradžia. Taip pat gali būti, kad duobės šlaitas labai status, ir dėl to masalas negali ant jo nukristi. Paprastai tokiose vietose kiršlių nebūna, todėl ir vargti čia neverta.

Nežinau kodėl, bet geresnių rezultatų beveik visada pasiekdavau gaudydamas ne įprastais galvakabliais, bet prie 1–3 g ofsetinių galvučių prikabinęs ilgakočius įprastus kabliukus ir ant jų užmovęs mažyčius tvisterius. Galbūt tas papildomas masalo judėjimas į šonus turi įtakos, kad kiršliai dažniau puldavo vilioklį. Ir reikėtų turėti omenyje, kad masalai labai smulkūs, todėl ir galvutės ar galvakabliai geriau volframiniai, o ne švininiai – būdami tos pačios masės jie yra mažesni, tad ne taip „bado“ akis akyliems kiršliams ir turi įtakos geresniam vilioklio užmetimui.

Kabliukai tinka bet kokie, svarbu, kad turėtų gana ilgą kotelį, ant kurio tilptų tvisterio kūnelis. Nors ir sakiau, kad geriau ilgakočiai, visgi kartais kiršliai čiupdavo tik labai smulkius guminukus, kuriems tekdavo daugiau nei perpus nukirpti kūnelį paliekant tik uodegėlę. Tuomet galima naudoti paprasčiausius su vidutinio ilgio koteliais kabliukus. 

 


Kad silikoninis masalas geriau laikytųsi ant kabliuko, verčiau rinktis tuos, ant kurių kotelio yra papildomų užkarpėlių. Kalbu apie specialius su plačiomis auselėmis vienšakius kabliukus, kurie skirti spiningauti su guminukais, kada juos deriname prie ofsetinių galvučių. Anksčiau tokių nebūdavo, tekdavo naudoti paprastus sliekams mauti pritaikytus ilgakočius kabliukus. Beje, juos kartais pritaikau ir dabar. 

Ne visi ofsetinėms galvutėms skirti vienšakiai turi ant kotelių užkarpėles. Tuomet imu vilnonį (geriau laikosi nei šilkinis) siūlą, vynioju kelias vijas ant kabliuko kotelio vidurio, tvirtai užmazgau ir užpilu lašelį „Moment“ klijų. Taip susidaro nedidelis kauburiukas, kuris, užnėrus silikoninį masalą, bent kažkiek prilaiko guminuką. Jei kotelis yra be užkarpėlių ar, kas dabar irgi neretas atvejis, be specialaus ant kotelio užmauto kembriko gabaliuko, guminukas, kuomet jį trauki arba kimba žuvis, nuslenka iki kabliuko linkio.

 Guminukų spalvos turi įtakos kiršlių kibimui. Gana keista, bet šios žuvys dažniausiai susiviliodavo visiškai priešingų spalvų guminukais. Geriausiai jos kibdavo ant šviesių (baltų, pilkšvų, vos rusvų) arba tamsiai rudų ir net visiškai juodų masalų. Ešerius labai tinka gaudyti guminukais, į kuriuos įlieta blizgučių, o štai kiršliams tai didesnės teigiamos įtakos neturėjo. Įvairius egzotiškų ar labai ryškių spalvų masalus kiršliai griebdavo retai, na, bent jau ten, kur aš juos žvejodavau...

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas