Labai dažnai mažesnės mūsų upės ir didesni upeliai, kuriuos mėgsta kiršliai, būna apaugę ilgakasėmis vandens žolėmis. Jei nesi muselininkas ir nemoki žvejoti plaukiančiosiomis muselėmis, pagauti čia kiršlį yra labai sunku. Geriausia išeitis – naudoti labai sekliai neriantį mažytį voblerį ir bandyti juo paviršiuje sugundyti kiršlį. Tačiau užmesti kiek toliau tokius masalus tiesiog neįmanoma, o įbridus ir plukdant plaukiančius voblerius pasroviui, ne visuomet sekasi juos traukti taip, kaip norėtųsi, nes jų trajektorija būna ribota – masalai nešami tėkmės tik tam tikra kryptimi.
Taip pat galima spiningauti ir smulkiomis sukriukėmis, visgi jomis meškerioti dar sunkiau, nes traukti šiuos masalus prieš srovę yra beviltiška (iššoka iš vandens), o užmesti didesniu atstumu lengvas ir mažas besisukančias „nulines“ blizgutes irgi sunku, vėjuotą dieną praktiškai neįmanoma.
Kita vertus, nepaisant nedidelio gylio, kuris gali būti kartais vos keliolika centimetrų, kiršliai gali norėti ne paviršiumi traukiamo masalo, tačiau to, kuris yra dugne arba keli centimetrai virš jo. Netgi tais atvejais, kai šios žuvys akivaizdžiai gaudo vandens paviršiuje įvairius vabzdžius, dar nereiškia, kad jos geriau kibs būtent pačiame paviršiuje. Tai gali būti tik smulkučiai kiršliukai, o didesni laikosi žemiau ir pageidauja taip pat giliau panirusių masalų.
Jei bandysite žvejoti sukriukėmis arba vobleriais seklumose tarp žolių, pirmas dalykas, kurį turite padaryti, – tai pakeisti jų trišakius paprastais kabliukais, nes kitaip paprasčiausiai nesugebėsite be kliuvinių patraukti masalo.

Seklumoje
Gerokai patogiau tokiomis sąlygomis spiningauti guminukais. Gaudant jais tikriausiai užsikabins ir vandens augalų, visgi pasirinkę teisingą traukimo techniką ir atitinkamus galvakablius, šio „malonumo“ sulauksite rečiau. Kita vertus, guminukai ant galvakablių yra daug taikliau ir toliau užmetamas masalas, tad jau vien tai žūklę jais daro perspektyvesnę.
Mano minėtos paprastos ofsetinės galvutės pernelyg smarkiai renka žoles ir čia reikia ieškoti kitos išeities. Tokiomis žūklės sąlygomis geriausiai tinka texas rig, kai prie kulkos formos specialaus galvakablio kabinamas ofsetinis kabliukas, ant kurio maunamas guminukas.
Bėda ta, jog jų anksčiau pas mus vargiai gaudavai nusipirkti, todėl tekdavo ką nors panašaus pasidaryti pačiam. Tai nėra sunku. Paradoksas, tačiau tokie dirbiniai dar gali praversti ir ateityje, nes ES planuose yra drausti švininius masalus, o volframiniai galvakabliai, ofsetinės galvutės ar mano minimos kulkos pasiekė kosmines kainas. Plieninės ar žalvarinės kulkos taipogi nepigios ir jos bus gana didelės, jei lyginsim su volframinėmis ar švininėmis, o tai kiršlių spiningavime, ką jau minėjau, gali būti esminis faktorius, kodėl šios žuvys prastai kimba. Taigi, grįžtant į praeitį...

Paimdavau slyvutės formos svarelį ir perpjaudavau jį pusiau arba palikdavau tik jo trečdalį. Į viduje esančią skylutę verdavau ploną plieninę vielutę ir iš abiejų jos galų darydavau po kilpelę. Prie tos, kuri yra plokščiojoje svarelio pusėje, pritvirtindavau kabliuką (1 pav.). Tokie „galvakabliai“ gerokai mažiau kabindavosi už žolių, taip pat būdavo paslankesni, kai juos tekdavo staigiai pakelti virš vandens augalų.
Pamatę tokius brėžinius šiuolaikiniai spiningautojai gal stebėsis, jog čia yra paprasti, bet ne ofsetiniai kabliukai, juo labiau, kad žuvaujame tarp vandenžolių. Tačiau ofsetiniai kabliukai atsirado vėliau nei parodytos sistemėlės. Kita vertus, turėkite omenyje, kad gaudome kiršlius, tačiau ne lydekas, ešerius, o naudojami masalai yra itin smulkūs. Jų nenaudočiau ir dabar...

Jei turėdavau daugiau laisvesnio laiko, o tai nutikdavo ilgais žiemos vakarais, susimeistraudavau ir tobulesnį tokios formos svarelį spiningavimui. Tam panaudodavau nuo šratinukų priekio nuimtas metalines dalis, į kurių vidų įliedavau švino arba lydmetalio ir pradurdavau skylutes. Kaip šis dirbinys atrodo, matote 2 pavyzdyje.
Turint tokius svarelius arba firmines kulkas, galima rizikuoti mėtyti masalą link priešingo kranto ir traukti jį skersai srovės. Paprastai didžiausias žolių tankumynas būna abipus krantų, o viduryje upės vandens augalai auga tik vietomis arba retais kuokštais. Tačiau didesni kiršliai mėgsta laikytis būtent arčiau augalų tankumyno, o atviresnėse vietose dažniausiai plauko smulkmė.
Kadangi tai yra baikščios žuvys, jas suvilioti geriau seksis užmetus masalą toliau nuo savęs, t. y. į priešingą upės ar upelio krantą, bet kuo arčiau žolių juostos. Meskite tiesiog į žoles, bet neleisdami masalui pasiekti dugno patraukite jį taip, kad jis grimztų iš karto už vandens augalų tankynės. Šis pirmas manevras neretai būna sėkmingas, ir kiršlys susigundo tik užmestu ir dar dugno nepasiekusiu guminuku.

Deja, tenka laviruoti renkantis optimalų galvakablio svorį. Sunkesnį užmesime toliau bei taikliau, jį galėsime traukti padugne nekreipdami dėmesio į tėkmės stiprumą. Tačiau didelis galvakablis gali kelti įtarimą kiršliui, be to, jis labai greitai grimzta, o tai nėra gerai, nes teks naudoti vėlgi anoje rašinio dalyje minėtą laiptuotą traukimo būdą.
Tad nori nenori reikia turėti įvairaus svorio galvakablių, kad būtų galima juos pritaikyti esamomis sąlygomis. Pačiose srauniausiose upės vietose netgi su tokia sistemėle spiningauti sunku, todėl aš mieliau renkuosi vidutinio stiprumo srovės ruožus. Čia įmanoma gaudyti su 3 g ar vos 1 g svareliais, tai priklauso ir nuo masalo gabaritų, ir nuo valo storio.
Jei vos tik užmetę masalą nepataikėte jo pateikti kiršliui po nosimi, toliau bandykite traukti šuoliukais, bet nekelkite guminuko aukščiau vandens storymės vidurio. Upės viduryje žuvys kimba retokai, bet artėjant viliokliui link artimesnio kranto, vėl galima tikėtis kiršlio išpuolio. Tuo metu srovė jau būna nunešusi masalą žemiau spiningautojo (kiek toli, priklauso nuo jos stiprumo ir upės pločio), tad meškeriotoją pamatę kiršliai nusiraminę glaudžiasi kaip tik tose vietose.

Norint išvengti kliuvinių, reikia gerai jausti, kur vienu ar kitu metu yra masalas. Dažniausiai jis užsikabina už žolių tada, kai yra prie pat artimesnio kranto, – paprasčiausiai palenda po augalais. To išvengsime, jei laiku pakelsime spiningo viršūnėlę (tai ilgesnio meškerykočio privalumas) ir parsiplukdysime guminuką vandens paviršiumi. Šiuo atveju taip lengviau padaryti su lengvesniu galvakabliu, nes jis, veikiamas tėkmės, greičiau pakils į paviršių.
Netgi ištisai apaugusiame upės ruože galime rasti didesnių ar mažesnių takų tarp tankių augalų. Tai yra labai perspektyvios vietos. Siūlau rizikuoti ir bandyti tose neilgose, laisvose be augalijos atkarpose pratraukti masalą. Guminuką su svareliu srovė veikia ne taip stipriai, kaip sukriukę ar voblerį, tad viską atlikus preciziškai, gali ir pavykti privilioti kiršlį. Tokiose vietose daug patogiau manevruoti masalu gaudant standesniu spiningu.
Seklumose kiršliai irgi dažniausiai kimba ant jau anksčiau minėtų spalvų guminukų. Tokiose vietose jie dar mielai griebia ir žalių (ne ryškių, o veikiau žaliai rudų) atspalvių, ir „tepalinius“ tvisteriukus.
Tiek seklumose, tiek gylyje galima bandyti žvejoti įbridus. Visgi žūklė būna efektyvesnė gaudant nuo kranto – tai vis dėl kiršlių baikštumo. O rudenėjant braidžioti kai kur yra paprasčiausia žvejybinė „nuodėmė“ – juk galime suerzinti besiruošiančius neršti upėtakius. Bet platesnėse upėse arba ten, kur upės atkarpoje nuo vieno iki kito kranto yra labai skirtingas dugno reljefas, paprasčiausiai esi priverstas bristi į vandenį. Tačiau šiuos niuansus paprastai tenka išsiaiškinti konkrečiose žūklavietėse.
Gaudant kiršlius guminukais skirtingomis sąlygomis, jie kimba labai nevienodai. Duobėse šios žuvys masalą čiumpa neįprastai godžiai ir užtikrintai, kartais jį gana giliai nuryja ir netgi patys pasismeigia ant kabliuko. O seklumose tarp žolių dažniau juntami trumpi atsargūs stuksenimai. Tiesa, čia dažniau pasitaiko smulkesnių žuvų, bet ir dideli kiršliai kažkodėl masalą griebia atsargiai.
Todėl, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, jautrus spiningas šiuo atveju yra tiesiog būtinas.
Romualdas Žilinskas





































































