Todėl tenka pasirinkti atitinkamą jaukinimo taktiką. Iki vakaro prievilo rutulius metu prie pat duobės ar net kiek ant jos šlaitų, tačiau temstant jau jaukinu mažesniame gylyje. Sutemus dar arčiau sumetu jauko rutulius. Iš tiesų neprisikviečiu plačiašonių arčiau kranto, jie ir patys čia atplauks, bet jaukas tik padeda šias žuvis ilgiau išlaikyti vienoje vietoje. Jei jaukinčiau visą laiką tik prie duobės, galimas daiktas, jog jie ten liktų ir per naktį, tačiau galbūt jų instinktas stipresnis už vienkartinį sotų pasivaišinimą ir plačiašoniai, nepaisydami ten gulinčio prievilo, vis tiek patrauktų prie žolių. Tačiau aš tik spėlioju...

Panašiai nutinka ir upėse. Jei karštą vasaros dieną, ryte, ankstyvą vakarą karšius galima pagauti išimtinai tik toli nuo kranto (čia jau tenka naudoti dugninę), tai saulei gerokai prigulus prie horizonto ar naktį šios žuvys gali kibti vos 0,5 m gylyje kur nors prie žolių. Tačiau tokios seklumos paprastai randasi kiek toliau nuo kranto, nors užmesti masalą meškere ten įmanoma. 

Bet plačiašonių galima palaukti ir ramiose įlankose. Visgi tokie užutekiai turėtų susisiekti su netoliese esančia vaga ar gilesne duobe. Upėse karšiai net ir vidurvasario naktį nevengia labai dumblėto dugno, kur dieną viskas atrodo išmirę. Bet vakarop tokios įlankėlės atsigauna, čia suplaukia įvairios žuvys, plačiašoniai – irgi. 

Tačiau dingsta jie iš dumblynų sulig pirmaisiais saulės spinduliais. Išimtis – tirštas rūkas, kada saulės spinduliai negali jo pramušti ir, kol nepūsteli vėjelis, žuvauji tarsi paniręs į pieną. Beje, tekančiame vandenyje karšiai kibti pradeda irgi žymiai vėliau nei ežeruose ar tvenkiniuose, praktiškai tuomet, kai jau vos vos galima įžiūrėti plūdę.

 


Karšių jaukinimas naktį upėse irgi visiškai kitoks. Čia neverta gadinti prievilo, beriant jį kažkur toliau, nes srovė jauką išnešios arba jį „sules“ aukšlių tuntai. Prievilą į naktinei žūklei numatytą vietą pradedu berti valandą ar pusantros iki temstant, bet tik todėl, kad gali būti labai retų išimtinių atvejų, kai plačiašoniai sumano čia užkąsti kiek anksčiau nei įprasta. 

Be to, jaukas spėja pagulėti dugne (jei jo nesudoroja smulkmė), dar labiau pabrinkti, prisitraukti specifinio vandens telkinio kvapo, tai atrodo natūraliau, o ir nereikia mėtyti rutulių tuo metu, kai žuvys tikrai čia atplaukia, ir jų baidyti.

Vėlgi, kalbu apie „pirktinį“ arba mišrų jauką, kuriame yra nemaža dalis mišinio iškratyto, tarkim, iš Sensas pakelių. Jei jaukinu vien žirniais, kukurūzais, jų „miksu“, tuomet smulkmės bijoti nėra ko. Nors pasitaiko, kad suįžulėjusios aukšlės ir smulkios kuojytės ima ryti net tokius stambius kąsnius.

 


Galimybės šviesiuoju paros metu

Kad ankstyvas rytas, net ir esant karštai giedrai dienai, tinka žvejoti karšiams, aš jau užsiminiau. Visgi aukšta oro ir vandens temperatūra daro savas korektyvas ir plačiašonių kibimas ryte būna labai trumpas. Praktiškai jis tęsiasi tik iki saulės patekėjimo ir kartais iki pusantros valandos po aušros. Tačiau taip yra tik upėse, nors logiškai mąstant, turėtų būti atvirkščiai, nes tekantis vanduo šaltesnis bei labiau prisotintas deguonies.

Ežeruose ir tvenkiniuose galimas lygiai toks pats scenarijus, bet jei vanduo jau ryte ima banguoti, karšiai ilgiau užtrunka naktinėje vietoje. Tikrai nesiimu spręsti, kur glūdi viso to priežastis, bet praktiškai taip pasitaiko neretai.

Kitas įmanomas variantas yra suvilioti karšį žolių akyse jau vėlyvą ir, kas keisčiausia, visiškai ramų rytą. Man tai labai neįprasta, sunkiai suvokiama, kadangi čia vanduo būna lyg arbata, seklus, bet plačiašoniai kažkodėl įlenda į pačią žolių tankmę ir ten maitinasi. Taip paprastai elgiasi lynai, bet faktas lieka faktu. 

Įdomiausiai, jog šalia naktį jauko pribertos žūklavietės tada žolėse pasitaiko pagauti itin stambių egzempliorių, kokie nepakliūva ant kabliuko kitu paros metu. Tai atsitinka apie 11-12 val., kuomet jau imi leipti nuo karščio. Tiesa, pagaunu vieną-du karšius, bet ne daugiau. Upėse tokių logikai prieštaraujančių reiškinių taip pat pasitaiko, bet gerokai rečiau. Tačiau irgi užkimba labai stambūs karšiai ir jau minėtu laiku.

 


Neseniai rašiau straipsnį apie tai, kad esminis faktorius, kuris lemia žuvų kibimą (rašinys buvo apie lydekas, bet tai būdinga daugumai žvynuotųjų) tam tikru paros metu yra ne laikas, o meteorologinės ir kitos nuo žvejo nepriklausančios sąlygos, tarkim, vandens temperatūra, jo lygis, vėjo kryptis, debesuotumas, krituliai ir panašiai. 

Tad faktiškai dabar turėčiau perrašyti neseniai publikuotą rašinį ir nepasakyčiau nieko naujo. O tai, ką paminėjau šiame skyriuje, būdinga nusistovėjus karštiems, sausiems, giedriems orams, kuomet upėse, tvenkiniuose ir net ežeruose vanduo po truputį senka, vėjas pernelyg daug nesiblaško, dangus beveik be debesų, oro temperatūra būdinga Ispanijai ar Marokui, o ne Lietuvai, žodžiu, karšta ir karščiui galo nesimato...

Be visa ko, dar ir saulė turi bjaurų įprotį keisti poziciją, tad neseniai sėdėjęs pavėsyje, gana greitai imi jausti kaip pradeda svilti vienas šonas, o po to ir visas kūnas. Tokiu atveju arba vynioji meškeres, arba, jei turi, išskleidi skėtį. Gal tai ne į temą, nes kalbėjau daugiausiai apie žvejybą naktimis, visgi toks daiktas žūklėje labai šiais visuotinio atšilimo laikais tampa pravartus. Vėliau jo irgi į kampą nenumesi – prasidės rudenio lietūs...

 


Masalai ir jaukai

Suprantama, kad per karščius karšių žūklėje dominuoja augalinės kilmės masalai. Tai konservuoti kukurūzai, žirniai, blynas, rečiau kviečiai, perlinės kruopos, makaronai. Kai kurie žvejai stambius plačiašonius pratinasi (ir labai sėkmingai) gaudyti baltyminiais kukuliais, peletėmis ir kitokiais, kažkada tik karpių žūklėje populiariais masalais. 

Kita vertus, neretai nuo šilumos nuleipusius plačiašonius labiau vilioja smulkūs kąsniai, nei ant didelio kabliuko užmauti įvairūs vilioklių dariniai. Net ir solidūs karšiai mieliau griebia vieną kukurūzo grūdelį ar vieną-dvi kruopas, nors lig tol jie norėjo ar rudenį vėl norės kažko apčiuopiamesnio.

Visgi sliekų, musių ir uodo trūklio lervų visiškai atsisakyti nereikėtų. Nors ir karšta, nors žvejybiniai „šablonai“ (ir kas juos rašo...) pataria, tačiau kartais netgi vėlai ryte ant kabliuko užkabintas visais metų laikais universalus mėšlinis sliekutis tik ir sugeba suvilioti karšį. Ir tuo įsitikinau dešimtis, jei ne šimtus kartų. Gaila, kad uodo trūklio lervų tokiu metų laiku gauti sudėtinga, o jei ir įsigyji – jos bematant nugeibsta. Taip kalbu, nes būtent šis masalas gali parodyti tikrus stebuklus tokiu karštu oru. Ir tai veikiausiai patvirtins ne vienas žvejys-sportininkas, nors šitas rašinys skirtas ne jiems.

 


Tačiau tikrai negarantuoju, ar bent vienas tokio lygmens žvejys man pritars, jei pasakysiu, jog kartais upinį karšį verta bandyti net tokiu oru „pražiodyti“ ant kabliuko užmovus apsiuvą arba nuluptą prisisiurbusią prie akmenų mažą dėliukę. Nesakau, kad tai kažkokie masaliniai „topai“, bet bandžiau tokius vilioklius ir karšių pagauti pavyko.

Karšiams siūlomi masalai upėse ir stovinčio vandens telkiniuose plačiąja prasme labai skiriasi. Jei tėkmėje plačiašoniai gali griebti bet ką ir jų skonis yra mažai prognozuojamas, tai tvenkiniuose ir ypač ežeruose vasarą šios žuvys prisiriša prie kokio nors konkretaus masalo ar kelių masalų. 

Tad eidamas karšiauti upėse nešuosi įvairių masalų ir juos nuolat keičiu, kol randu geriausią. Kartais plačiašoniai per vieną žūklę kelis kartus keičia prioritetinį vilioklį, o ežeruose jie būna pripratinti prie, tarkim, žirnių, kukurūzų ar kruopų, tad įsiūlyti ką nors kitą vargu ar pavyks. Na, kaip jau sakiau, nebent smulkų slieką arba porą „matilių“. 

Galbūt konkretus vilioklis atitinka ir jų tuo metu vartojamo natūralaus maisto skonį, nebūtinai šios žuvys yra žvejų įpratintos, nes stovinčiame vandenyje maisto įvairovė yra menkesnė nei upėse. Meškeriotojai dėl to neretai patiria fiasko mažai žinomuose ežeruose, nes tariasi radę tikrai karšiams patinkantį masalą, kuris telkinyje A buvo vienintelis ir nepakartojamas. Bet koks nusivylimas: ežere B tas vilioklis nesugundė nė vieno plačiašonio. Vėliau, po žūklės pakalbėjus su vietiniu senoliu žveju, išaiškėja, kad čia karšius visą gyvenimą jis gaudo visiškai kitu masalu...

 


Apie jaukus tarsiu vos kelis žodžius. Nors ir karšta vasara, nors ir masalą karšiai labiau vertina smulkų, bet į prievilą reikėtų maksimaliai pridėti įvairių stambių sudėtinių dalių. Turiu omenyje įvairias kruopas, grūdus ir panašiai. Man bazinis jaukas reikalingas tik rutuliams sulipinti, bet ir jis pageidautinas stambesnės frakcijos. 

Jei jaukinu netoli kranto ir svaidyti rutulių toli neprireikia, į vandenį beriu paprastai tai, kuo gaudau. Jei masalas kukurūzai, tada šveičiu jų kelias saujas, žirniai – metu vandenin žirnius. Upėse darau kelių grūdų „miksą“, nes, kaip sakiau, čia karšiai mažiau prognozuojami.

Ir dar viena detalė, kurią reikėtų akcentuoti. Meškeriojant šviesiu paros metu plono valo pavadėliai kartais padeda pasiekti geresnių rezultatų ar išgelbsti nuo visiškos nekibos. Laimei, karšiai nėra itin geri kovotojai, tad galima „nusiploninti“ iki 0,1-0,12 mm storio pavadėlių. Galėčiau pasvarstyti (ar pasvaičioti?), kodėl taip yra, gal būčiau netgi teisus, bet gal šiam rašiniui informacijos jau pakaks. Baisiai karšta, prie kompiuterio – juo labiau, o kaip žinia, stogas įkaista pirmiausia...

Romualdas Žilinskas