Aukso vidurio žmogui niekada nebūna – tai skundžiamės, kad vasaros oras pernelyg šaltas, vėjas šiaurrytys pučia, verkšlenam, jog ištisai lyja, tai nerandam sau vietos dėl užsitęsusio karščio. Nors, atvirai kalbant, tas vidurys šįmet išties gerokai retesnis nei minėtos „kraštinės“ anomalijos. Tačiau nieko naujo, viskas, kaip visada, nes lietuviška vasara yra neprognozuojama ir sulaukti idealaus oro žvejybai itin retai pavyksta. Taigi jau savaitę termometro stulpelis dieną pašoka iki 27–30 °C atžymos, o kai kuriose šalies vietovėse dar ir daugiau.
Tačiau meškerioti vis tiek norisi, juolab tokiomis meteorologinėmis sąlygomis net ir šeimyna prie vandens veržiasi. Žvejui vanduo asocijuojasi su kiek kitokiu poilsiu, tad žmonos, vaikų ar anūkų nuolatinis mirkimas ežere ar upėje įspūdžio nedaro – kur kas maloniau būtų į tą vandenį masalą pamerkti ir žuvį ištraukti. Tačiau pagal visus meškeriojimo kanonus šitokia šiluma atima žvynuotosioms bet kokį apetitą, tad, net ir įsigudrinęs nuo namiškių pasprukti bei meškerę užmesti, vargu, ar ką bepagausi.
Na taip, ežeruose gali tarp nendrių kokią raudikę nutverti, o upėje su aukšlėmis pažaisti, bet tai tik menki trupiniai iš to pyrago, kurį žvejys prieš kiekvieną žūklę mintyse dideliais gabalais valgo. Tarkim, liepos antroje pusėje ir rugpjūtį karšiai turėtų neblogai kibti. Tačiau vėl – tai labai priklauso nuo oro, o dabar tas prakeiktas karštis...

Bet gal nereikia jau taip pesimistiškai į plačiai išsišiepusią saulę žiūrėti, juolab kad tas dangaus kūnas naktimis kitą Žemės šoną bučiuoja. Sakysite, jog naktis yra tam, kad žmogus miegotų, ilsėtųsi, kad bent jau tuo paros metu nuo kaitros atsikvėptų. Kaip išsireiškė prieš keletą dienų vienas posto komentatorius: visi, kurie naktį žuvauja, neabejotinai turi psichologinių problemų.
Sunku ginčytis su facebook daktarais, staiga tapusiais poezijos žinovais ar raudonomis uniformomis apsirėdžiusiais žmonijos gelbėtojais, tačiau faktas – jei jau nori per tokią kaitrą rimčiau pažvejoti, teks sapnų atsisakyti. Tikrai kartais verta naktį su meškere praleisti, o aš, kaip visai nukvakęs, tai netgi rekomenduoju, nes rugpjūčio pradžios naktys mūsų krašte bene pačios gražiausios.
Tokios ne visai malonios smulkmenėlės, kaip nuolat geliantys uodai, nuo rasos išmirkusios kelnės, išdilgintos rankos tik sustiprina egzotikos suvokimą ir neleidžia žvejui su meškere čia pat ant kranto užsnūsti. Be to, jas kompensuos garsus žiogų čirškimas, paukščių čiulbėjimas, žvaigždžių mirgėjimas ir kiti karštą dieną nematomi, negirdimi, nejuntami dalykai. O jau žiburėliu paryškintos plūdės niurktelėjimas ar dugninės varpelio skambėjimas jums suteiks aukščiausią palaimos laipsnį, kurį kai kuriose rytų šalyse priimta vadinti nirvana.

Plūdės žiburėlio šokis
Jei būčiau šviesios atminties Viktoras Armalis, tikriausiai prirašyčiau visą puslapį apie tai, kaip karščio judinama plūdė kyla iš vandens, gulasi, čiuožia ežero paviršiumi, ir kitas su šios žuvies kibimu susijusias ir meškeriotojo akimis matomas, ausimis girdimas bei širdimi juntamas detales. Tokio pasakojimo stiliaus niekas niekada nepakartos ir todėl didelė pagarba Anapilio ežeruose ir upėse žuvis begaudančiam Viktorui...
Tačiau grožinę literatūrą puošiančius įvaizdžius šį sykį paliksiu nuošalyje ir pereisiu prie esminių dalykų, kurie, bent jau taip manau aš, labiau rūpi skaitytojui.
Tad geriau pakalbam apie meškeriojimui skirtą įrangą. Nakčiai, jei ruošiatės karšius žvejoti su plūde, kokių nors specialių įrankių nereikės. Mėgstate gaudyti tolimojo užmetimo meškere – ji puikiai tam tiks, labiau prie širdies ilga boloninė – prašom, naudokite tokią, nepaleidžiate iš rankų sportinio meškerykočio be ritės – ir jis labai patogus naktinei žūklei. Žodžiu, nereikia čia jokių įmantrybių.
Ritės ir kabliukai – ką išsirinksite, prie ko labiausiai įpratę gaudydami karšius dieną, naktį bus irgi tinkami. Visgi valą derėtų naudoti kiek tvirtesnį, ypač pavadėlius (tai veikiau aktualu tiems žvejams, kurie mėgsta subtilius įrankius). Ne todėl, kad tamsoje karšiai tampa agresyvesni, jie tokie pat palyginti nesunkiai įveikiami, jei pasiseka šias žuvis į vandens paviršių pakelti ir duoti joms oro įkvėpti.
Tačiau sutemose orientuotis, ar karšis jau tikrai pakilęs į paviršių, ar dar kur nors viduriniuose vandens sluoksniuose tebesilaiko, ir ramiai jį traukti yra gana sudėtinga. Juk nesimato, o tiesiog tai jausti ne kiekvienąsyk pasiseka.

Galima paprasčiausiai pasišviesti žibintuvėliu, kurį dabar būtinai reikia turėti, tačiau šviesos žybsniai į prijaukintą vietą gali išbaidyti žuvis. Todėl taip elgtis primygtinai nerekomenduoju. Beje, išsklaidyta šviesa žuvų taip nebaido, kaip koncentruotas žibintuvėlio spindulys, kuris dar ir be visa ko slankioja į šalis ir pjausto vandens paviršių iki pat dugno tarsi koks ryškiai geltonas pjūklas.
Atskira kalba būtų apie plūdę. Ji gali būti slankiojanti (jei gaudote gilioje vietoje ežere ar tvenkinyje), gali būti ir nejudamai prie valo pritvirtinta (sekliuose ežero, tvenkinio vietose, upėje), bet būtinai labai jautri. Naktimis karšiai kartais būna tartum apsnūdę, kartais – atsargiau reaguoja į sunkias plūdes ir spjauna neprarytą masalą, o plūdė privalo rodyti visus žuvies manevrus ragaujant vilioklį.
Kai kurie žvejai nelabai teisingai supranta, kuo pasireiškia plūdės jautrumas. Pagal jų logiką, jei plūdė yra didesnio plūdrumo, jeigu jai subalansuoti reikia didesnės svarelių masės, tokia jau yra mažiau jautri. Tai tik dalis tiesos. Geros plūdės puikiai rodo kibimą, net jei joms prireikia 7 g ar didesnio svorio gramzdų. Ypač slankiojančios waggler tipo. Čia daug svarbiau yra pats balansas. Jei jis atliktas be priekaištų, net ir didesnio plūdrumo plūdės pakankamai jautriai reaguoja į kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo.

Kita vertus, reikia turėti omenyje, jog ant plūdės antenėlės pritvirtintas žiburėlis irgi šiek tiek sveria, tad užmovus tą švieselę plūdė praranda buvusį balansą, jos antena pailgėja, tad plūdė tampa ne tokia stabili. Meškeriotojai dažniausiai pradeda žvejoti dar nesutemus, todėl ir švieselės kurį laiką netvirtina.
Kai sutemos pradeda gaubti vandens telkinį, žvejai susizgrimba tvirtinti žiburėlį, bet tada išaiškėja, jog plūdė tampa perkrauta ir balansuoti sistemėlę tenka iš naujo. O juk prietema paprastai būna tas metas, kai naktimis kimbančios žuvys itin suaktyvėja ir kol meškeriotojas kuičiasi derindamas įrankį, praeina geriausios kibimo minutės.
Dar prasčiau nutinka, jei švieselės netvirtina iki paskutinio momento, t. y. laukiama, kol jau visiškai nebegalima įžiūrėti plūdės. Sutemsta to nepastebint ir tamsoje ant valo kabinti smulkius šratelius, juos nuiminėti, bandyti suprasti, ar tikrai tinkamai parinkta gramzdų masė, yra nepatogu jau vien dėl to, kad žibintuvėlio šviesa neatstoja dienos apšvietimo. O juk norima neprarasti tų gero kibimo minučių ir skubama – rankos nuo įtampos virpa, mažyčiai švino šrateliai tarp pirštų sprūsta...
Taip pat gana dažnas atvejis, kai žvejys nusiperka švieseles ir drauge toje pat pakuotėje esančius plastikinius kembriko gabalėlius jiems tvirtinti, bet visiškai nepagalvoja, jog tuo metu naudojamos plūdės antenėlė yra per plona, kad kembrikas ant jos tampriai užsimautų. Labai retai būna priešingai – kembriko atraižėlių diametras mažesnis už antenėlės storį ir jis paprasčiausiai neužsimauna. Tuomet prasideda keiksmai (oi, kaip jie nesiderina su lakštutės suokimu), bet kaltų nėra ir visa naktis nueina šuniui ant uodegos.

Labai giedrą naktį, kada mėnulio pilnatis virsta didžiuliu balsvai gelsvu skrituliu, galima išsiversti ir be tų žiburiukų. Beje, tokios naktys itin palankios karšiams, tada jie dažniausiai kimba be pertraukų ir gana godžiai. Nors kai kas teigia, jog visgi geriausias kibimas būna per jaunatį. Hm... Gal ir tiesa, na, bent jau grybai tada tikrai labiau dygsta. Tad gal šį mėnulio fazė turi įtakos ir žvynuotųjų apetitui, bet pilnatyje šviesiau ir žūklė man dažnai būdavo pakankamai sėkminga.
Sureguliuoti plūdę ruošiantis naktinei žūklei patarčiau namuose, kibire su vandeniu, o kas vandens netaupo, tai gali ir vonią prisipilti. Bet balansuoti sistemėlę reikėtų su jau užmautu ant plūdės antenėlės šviestuku. Aš jo paprasčiausiai nenuimu ir dieną arba išaušus kitos dienos rytui. Nematau prasmės – juk pailgėjusi plūdės antenėlė netrukdo. Tiesa, čia yra vienas niuansas – jei ji labai ilga, o plūdė pritvirtinta stacionariai, gali „skersuotis“ pakirtimo metu, kuomet pilnai panyra – tai irgi derėtų įvertinti.
Kai ima temti, perlaužiu švieselę, taip ją įžiebdamas, ir laikas žūklėje man visiškai nesitrukdo. Tiesa, nejudamai pritvirtintose plūdėse pailgėjusi antenėlė kartais sukelia ir kitą problemą, ypač vėjuotu oru, nes tada per ją persimeta valas. Bet to neišvengsi, nes naktį vis tiek teks gaudyti su ilgesne antenėle. Mat plūdė yra korpuso, kylio ir antenėlės visuma, ji padaryta taip, kad bemetant valas nepersimestų per antenėlę, t. y. parinktas tam tikras, bet ne ilgesnis už maksimalų konkrečiam plūdės modeliui antenėlės ilgis.
Yra ir specialiai naktinei žūklei skirtos plūdės, kurios turi ertmę antenėlėje, į kurią įsistato žiburiukai, kai kurių plūdžių antenėlės keičiamos, tad, jei tinka diametras, galima vietoje antenos įstatyti šviestuką. Esu matęs plūdžių su fosforuojančiomis antenomis. Na, o firma Balzer siūlo šviečiančias plūdes su baterijomis. Tačiau visa ko viršūnė gaminamos „išmaniosios“ plūdės su IQ-LED sensoriais, kurios keičia spalvą kibimo metu. Su tokiomis nemeškeriojau, tad nekomentuosiu. Pasakysiu tik tiek, kad žodis „išmanus“ man labai dažnai sukelia psichologinę alergiją. Bet tai man...
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas





































































