Žūklei skirtų standartinių švieselių skersmuo paprastai būna maždaug nuo 1,5 iki 6,0 mm diametro, ilgis – įvairus, dažniausiai 25–50 mm. Storis, tvirtinant švieseles prie plūdės, yra svarbiau, todėl į tai reikėtų atkreipti dėmesį, nes jei vieni šviestukai idealiai tiko konkrečiai plūdei, kitąsyk pirkti jau kitos firmos žiburiukai gali nebetikti. Derinti plūdę prie šviestuko būtų ne tik neracionalu, bet netgi kvaila. Kita vertus, turint įvairesnių diametrų ir skirtingų gamintojų švieselių, jas galima labiau derinti, nes kartais tereikia vienos dešimtosios milimetro storio, kad žiburiukas tiktų (arba ne) jūsų plūdei.
Šis faktas dar kartą įrodo, jog ant plūdės pritaisyti žiburiuką vertėtų namuose. Reikia turėti (beje, deficitinė prekė) visokiausių diametrų kembrikėlių ir juos mauti vieną į kitą, kol šviestukas tvirtai laikysis ant plūdės antenėlės.
Kembrikas nebūtinai turi būti skaidrus, nes žiburiukų lazdelės pakankamai ilgos, tereikia įmauti penktadalį švieselės ir ji puikiausiai laikysis ant antenėlės. Be to, dabar parduodamuose šviestukuose labiausiai šviečia būtent jų vidurinioji dalis, kadangi laužiame juos pusiau ir ties lūžio vieta vyksta aktyviausias cheminis procesas, kuris ir priverčia žibėti tuos žiburiukus.
Švieselė nelygi švieselei. Nekalbu apie įvairias jų spalvas, nes žiburiukai gali būti rausvi, melsvi ar žalsvai geltoni (bent jau aš kitokių nesu matęs). Pastarieji yra patys geriausi, nes jie puikiai matomi iš tolo. Gal net neįsivaizduojat, kokiu atstumu. Kartą, žvejodamas naktį, nuėjau prie mašinos, o meškeres palikau užmestas. Automobilis nuo vandens stovėjo beveik už poros šimtų metrų. Tiesa, ant stataus šlaito, o ir naktis buvo labai giedra. Patikėkit, galėjau matyti savo plūdžių žiburėlius kuo puikiausiai...

Teko girdėti nuomonių, jog šių žiburiukų šviesa atbaido atsargias žuvis, ypač jei žvejojama sekliai ar masalas siūlomas arčiau vandens paviršiaus. Galbūt lynus ir erzina tokia šviesa, bet karšiai nėra jau tokie jautrūs ir nelabai į tai kreipia dėmesį. Tačiau net ir tos pačios spalvos šviesos ryškumas tokio pat dydžio šviestukuose neretai labai smarkiai skiriasi.
Ką tik minėjau „maksimalų“ variantą, bet galimai pasitaikys tokių švieselių, kurias vos įžiūrėsite. Tiksliai nežinau, tačiau įtariu, kad ir šie žiburiukai, panašiai kaip valas, tiesiog pasensta begulėdami parduotuvių lentynose ar sandėliuose. Taip pat neatmestina prielaida, jog kokybė priklauso ir nuo gamintojo.
Bet kokiu atveju nepulkite pirkti iš karto kelių pakuočių neįsitikinę, jog gausite kokybiškas švieseles. Silpniau šviečia ir mažesni žiburiukai, tai visai logiška. Iki 3,0 mm diametro švieselės labiau tinka plūdėms, ypač toms, kurių antenėlės plonos. Aišku, plūdės, kurias naudoja žvejai sportininkai (su itin mažo diametro antenėlėmis) naktį žvejoti jau netiks, nes jos pernelyg jautrios (skęs nuo kembrikėlių ir žiburiuko svorio) ir ant jų antenėlių šviestukų nepritaisysi. Gaila, nes tokios man labiausiai patinka, jomis meškerioju dažniausiai...

Teko matyti, kaip vargdavo žvejai, bandydami šviečiančias „lazdeles“ prie plūdžių antenėlių prilipinti su skaidria lipnia izoliacine juosta. Nuo vandens ji išmirkdavo, atšokusi kabindavosi už valo, galiausiai šviestukas pakirtimo ar užmetimo momentu apskritai nukrisdavo ir likdavo ežere.
Ir dar vienas dalykas, kurį kadaise esu minėjęs, bet pakartosiu – geros švieselės puikiai šviečia daugiau nei parą. Tad su tomis pačiomis galima žvejoti dvi naktis iš eilės, vėliau jos jau nublanks. O kad dar geriau ir ilgiau išlaikytų buvusį ryškumą, švieseles reikia įdėti į šaldiklį ar šaldytuvo kamerą.
Aš čia, suprantama, dabar kalbėjau apie tas paprasčiausias pigias „chemines“ švieseles, nes šiais laikais galima nusipirkti ir daugkartinio naudojimo švieselių, kurios turi šviečiančius LED elementus (tarkim, Uni Cat Night Pilot 2), kurių švytėjimo laikas gerokai ilgesnis, visgi jų matmenys irgi yra tik tokie, bet ne kitokie, todėl pritaikysi ne kiekvienai plūdei.
Prieš porą metų nusipirkau tokios konstrukcijos Balzer žiburiukus Flash Tip Light, tačiau pastarieji skirti tik dugninėms. Puikus dalykas, o kad kalbu tiesą, patvirtina faktas, jog tas švieseles labai greitai „iššlavė“ iš žūklės prekių parduotuvių. Laimei, įsigijau, kaip man įprasta, atsarginių, todėl turiu iki šiol. Na, bet apie dugnines pasakosiu jau kitame skyriuje...
Geriau ausys ar akys?
Gaudydami dugninėmis naktį stovinčiame vandenyje dauguma žvejų naudoja varpelius, kuriuos tvirtina prie liaunos dugninės viršūnėlės arba, jei meškerykočiai standūs, kabina juos prie tarp žiedelių žemyn nutįsusio valo prikabintų „beždžionėlių“. Kuomet karšiai kimba aktyviai, tai gal ir pasiteisina, nes varpeliai kibimo momentu tikrai skamba.
Visgi prie viršūnėlės pritvirtintas varpelis gali nesignalizuoti apie karšio kibimą jau vien dėl tos priežasties, kad ši žuvis prarijusi masalą jį taip pakelia nuo dugno, jog valas atsipalaiduoja. Tokiu momentu vos įlinkusi dugninės viršūnėlė išsitiesia, bet tokio jos judesio mažai, kad varpelis suskambėtų. Žvejyba su „beždžionėlėmis“ šiuo atveju yra gerokai našesnė. Bet upėje, kur srovė tempia valą, ji visiškai netinkama, tad vis tiek varpelius tenka tvirtinti ant dugninių viršūnėlių.
Tiesa, „viršūnėlė“ skamba kiek abstrakčiai, nes ant ploniausios jos dalies varpeliai paprastai nesilaiko, tad tenka juos prisegti bent jau tarp trečio ir ketvirto viršūnėlės žiedelio. O tai yra ne itin gerai, nes kimbančiai žuviai tenka smarkiau trūktelėti valą, kuomet viršūnėlė standesnė, kad ji taip sulinguotų, jog išjudintų varpelį. Tačiau tai labiau būdinga žuvaujant srovėje, kada gaudoma didelio testo dugninėmis, masalas metamas toli, o meškerykočių viršūnėlės nebūna itin jautrios.

Ant viršūnėlės persisukęs varpelis gali pridaryti daug problemų, kadangi tada apie jį apsivynios valas, žvejys tamsoje to nepastebės ir užmesdamas sulaužys dugninę. Kartais gija įstringa į plastikinius varpelių laikiklius, tada irgi metimo metu meškerę galima „padalinti pusiau“. Žodžiu, apsidraudusius ir Dievas apdraus – pasitikrinkite tokius dalykus, nesnūduriuokite ant kranto, nežuvaukite atmestinai.
Didžioji dauguma meškeriotojų žvejoja su dviem-trim dugninėmis. Suskambėjęs varpelis gali suklaidinti žvejį, nes ilgai laukęs žuvies kibimo jis staiga nespėja susiorientuoti, kuri dugninė „skamba“. Esu ne sykį matęs, kaip apsisnaudęs meškeriotojas pašoka, čiumpa meškerę, kerta, tačiau... ne tą. Be to, naktimis palei krantus zuja šikšnosparniai, kurie kaskart vis atsitrenkia į įtemptą dugninių valą ir varpelių skimbčiojimai klaidina žvejus. Žuvaujant upėse tenka dar dažniau šokčioti iš patogios kėdutės, kadangi į valą atsimuša praplaukiančios žolės ar kitoks šlamštas.
Kita vertus, bent jau mane, erzina tas varpelių skimbčiojimas. Jis visiškai nedera su nakties ramybe, o jei žvejoja keli meškeriotojai ir dar tėkmėje, metalo barškėjimas praktiškai nenutyla. Anksčiau naudodavau varpelius, dabar jų visiškai atsisakiau – senstu, o klausa, kažkodėl ne menksta, bet aštrėja...

Naudojant vien tik švieseles, kibimą susekti galima be didesnių problemų, nes pagal dugninių viršūnėlių virpčiojimą bent kiek labiau prakutęs meškeriotojas susipranta, kada tai tikras ar, dėl jau minėtų priežasčių, klaidingas kibimas.
Aišku, naktį, kad ir to nenorėdamas, gali pradėti snūduriuoti (man taip nėra niekada nutikę, tačiau nesu apsidraudęs), tad pražiopsoti masalą ragaujančią žuvį tuomet daug galimybių. O jei nuolatos spoksai į dugninių švieseles, paskausta akys, galva, nes jų ryški šviesa labai kontrastuoja su aplinkos juoduma. Bet taip paprastai nutinka pačiomis tamsiausiomis naktimis, kuomet žvilgsnis paprasčiausiai neturi kur nukrypti. Tokiu atveju melsvos, raudonos švieselės mažiau vargins akis nei ryškiai salotinės.
Tie patys populiariausi jau minėti paprasti šviestukai tvirtinami prie dugninių viršūnėlių apvyniojant juos permatoma lipnia juosta arba specialiais minkšto plastiko spaustukais, kurie neretai būna pakuotėse kartu su tais žiburiukais ir kembrikėliais. Beje, spaustukų, ypač jei jie idealiai tinka jūsiškėms meškerėms, patarčiau neišmesti. Galimai pirksite kitas švieseles ir jos bus nesukomplektuotos arba plastikiniai laikikliai mažiau tiks jūsų dugninėms.
Visgi dauguma meškeriotojų naudoja „jutiklius“ ir akims, ir ausims – taip apsidraudžia visapusiškai. Pažangesni, ypač tie, kurie gaudo dar ir karpius, įsigyja specialius jautrius elektroninius signalizatorius. Gal sakysite, jog esu senovinių pažiūrų, bet jie, mano nuomone, labiau pravartūs stovinčio vandens telkiniuose, nes upėse sudėtinga tiksliai nustatyti jautrumo lygį.

Kur naktimis ieškoti karšių?
Na, ieškoti karšių naktį vandens telkinyje gal ir nereikia. Vaikštinėti krantu ar braidyti vandeniu ramią naktį – reiškia baidyti žuvis. Dabar pašaliniai garsai yra aprimę, tad mūsų buvimą ant kranto žvynuotosios jaučia itin gerai. Net ir karšiai, kurie šiaip jau nėra labai baikštūs. Tačiau esmė netgi ne tai, nes plačiašoniai yra konservatyvios padermės ir ten, kur juos jaukinome dieną ar iš vakaro, jie atplauks ir dieną. Žinoma, jei pataikėme rasti tinkamą vietą. Tikriausiai reikėtų klausti taip: kur gaudyti karšius karštos vasaros naktį?
Paprastai žvejybinėje literatūroje pabrėžiama, kad visos žuvys (karšiai – ne išimtis) sušilus vandeniui traukia toliau nuo krantų į gilumą, duobes, o upėse pasislenka arčiau vagos, kur irgi giliau ir tėkmėje gausiau deguonies. Tačiau dėl tokių pareiškimų galėčiau ginčytis.
Kiek teko žvejoti naktį tokiu metų laiku ežeruose ir tvenkiniuose, karšiai prisilaiko žolėtų plotų, kurie gana dažnai būna vos 2,0–2,5 m gylyje ir netoli kranto. Dieną jie iš tiesų neretai pasitraukia į duobes, bet pradėjus temti vėl priartėja. Tad ideali vieta stovinčio vandens telkiniuose yra kur nors nelabai toli nuo sausumos esantis staigus dugno pagilėjimas, o tarp jo ir kranto plytintys vandens augalų plotai. Tarp duobės ir augalų sąžalynų pageidautina bent kelių metrų pločio lygi ar nuolaidžiai gilėjanti aikštelė su truputį dumblėtu dugnu.

Dieną karšius viliojame ties duobės kraštu ar ant jos skardžio, temstant bandome gaudyti arčiau kranto, o visiškai sutemus – metras ar du už žolių miško. Todėl jaukinti derėtų gana dideliame plote, kad prievilas būtų ir giliau, ir arčiau kranto. Tai tarsi prieštarauja jaukinimo principams, tačiau aš dėl to labai nepergyvenu – rezultatai rodo ką kitą. Esmė dar ir tame, jog pradėjus kibti žuvims imu prievilo rutulius mėtyti koncentruotai, apie tai kalbėsiu...
Čia, suprantama, turiu omenyje gaudymą plūdine, nes žuvaujant dugnine taip nutiks bet kokiu atveju, nebent masalą mėtysite be jokios sistemos į kairę ir į dešinę. Be to, išbarstyti jauką dar dieną taip plačiai nėra gerai, nes jį seklesnėje vietoje surys kuojytės ar kita smulkmė.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas





































































