Sutikite – straipsnio pavadinimas meškeriotojo akimis skamba labai nelogiškai. Juk kaip gali nutikti, kad žvejys būtų patenkintas tuo, kad nieko nepagavo, nes visi puikiai žino, jog soti žuvis į masalą nereaguoja. O ar tikrai visada tiktai taip ir yra? Išdrįsiu pasakyti, jog ne, kadangi ateina toks metas, kuomet galima sėkmingai spiningauti, kai plėšrūnai yra tiesiog persisotinę lengvai pagaunamu grobiu.

Kažkada esu rašęs šia tema, tačiau tai buvo veikiau pasakojamojo pobūdžio rašinys. Galbūt kai kuriuos įvykius atkartosiu ir dabar, bet su gerokai platesniais paaiškinimais, kodėl kai kurių karpinių žuvų neršto metu plėšrūnės (kas yra paradoksalu) kimba geriau nei bet kada. Šio straipsnio priešistorė būtų tokia. 

Seniai seniai, nors ne prieš mūsų era, tačiau praeitame amžiuje, tad tiksliai nepamenu kuriais metais, bet tikrai žinau, jog dar buvau dar visai žalias spiningautojas, vieną birželio mėnesio šiltą ir giedrą popietę mėčiau vartikles Nevėžyje. Žvejojau ten nuo pat ankstaus ryto ir tikėjausi suvilioti alkaną lydeką. 

Stebino tas faktas, jog kai kuriose įlankėlėse vanduo tiesiog virte virė nuo aukšlių, jos lyg galvas pametusios šokinėjo, blaškėsi vandens paviršiuje netoli krantų, ir kartais kažko išsigandusios pabirdavo į šalis. Na, nereikia turbūt aiškinti, kad jas tuo metu puldavo gal lydekos, gal ešeriai, gal kiti upės grobuonys, žodžiu, plėšrūnai aktyviai medžiojo aukšles. 

 


Tiesą sakant, Nevėžyje ties garsiąja duobe, o ir kai kuriose kitose šios upės vietose, ypač rudeniop, taip nuolat vyksta ir dabar. Bet esminis skirtumas, jog tada aukšles jų persekiotojai vaikė ne tose įprastinėse žūklavietėse, o visiškai kituose upės ruožuose – kur seklu, daug augalijos ir spiningautojai ten retai kada užklysta. Skyrėsi ir paros laikas – puotavo grobuonės praktiškai nuo brėkšmos iki sutemų (tai išsiaiškinau jau vėliau) be jokių pertraukų. Tuomet „neįsikirtau“, kodėl aukšlės tąsyk buvo savotiškai apdujusios ir tokios neatsargios. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad jos masiškai neršė. 

Tuometiniu mano supratimu (su tam tikromis išlygomis jis nepakito ir dabar), jei jau aukšles plėšrūnai medžioja, reiškia, jie yra alkani, aktyvūs ir pagauti juos blizge taip pat įmanoma. Galbūt netgi labai tikėtina. Todėl prakaitavau su spiningu rankose ir, kaip įprasta, svaidžiau savo vartiklę į upės gilumą, o traukiau kranto link. Žodžiu, elementari, įprasta ir naudojama iki šių dienų spiningavimo taktika, kuomet galima suvilioti ir stambią, ir ne itin didelę lydeką. Tačiau kiek besistengiau – rezultatas nulinis. 

Sukaitau, pavargau, bet vilčių nepraradau. Keičiau blizges viena po kitos (Viešpatie, jų turėjau tik gal aštuonias ar dešimt), kol galop užsidėjau jau ryte bandytą blizgančią balto metalo didelę ir sunkią savadarbę vartiklę. Kaip dabar pagalvoju, pasirinkimas saulėtą dieną Nevėžyje nelabai vykęs, bet dabar ne apie tai... 

 


Vienoje įlankėlėje, kur vyko itin aktyvi plėšrūnų puota, labai nesėkmingai užmečiau savo blizgę. Deja, paprastos inercinės Nevskaja ritės (tais laikais kitokių vargu ar galėjai pas mus kur nors gauti) kartais iškrečia nemalonių netikėtumų net patyrusiam spiningautojui, o man dar iki tokio statuso buvo toloka. Trumpiau tariant, nusviedžiau masalą toli, tačiau labai nevykusiai – įstrižai kranto, jog jei dar geras metras – blizgė apskritai būtų atsidūrusi sausumoje. Traukiu ją greitai, vynioju valą ir mintyse meldžiuosi, kad vartiklė neužkliūtų už tankių priekrantės žolių ar kokio šiekšto. 

Staiga kažkas tarsi prispaudė masalą – gana keistas kibimas, labiau primenantis vilioklio užsikabinimą už kliuvinio. Kadangi ir šiaip buvau įsitempęs, tai sureagavau akimirksniu ir sėkmingai pakirtau. Jaučiu – kitam gale valo spurda visai padori žuvis. Net neabejojau, kad ten bus lydeka, bet nesukau galvos, kodėl ji atsidūrė taip arti kranto – tuomet svarbiausia buvo sėkmingai ištraukti žuvį. 

Pasigirsiu, kad įveikiau laimikį, kaip senas žvejys – greitai ir be jokių ekscesų. Tačiau mano nuostabai, vartiklę apžiojo visai ne lydeka, o daugiau nei kilogramą sveriantis šapalas. Tai buvo apskritai pirmasis šapalas, kurį sužvejojau spiningu. Kaip atsirado jis šioje dumblėtoje ir žolėmis apaugusioje įlankoje? 

Juk šapalai – sraunumų plėšrūnai. Ir kodėl griebė stambią vartiklę su storu metaliniu pavadėliu? Tais laikais juos viliodavo nebent mažomis vartiklėmis arba sukriukėmis. Ir taip arti kranto? Visi žino, kad dideli plačiaburniai baikštūs, o diena giedra be jokio debesėlio, vanduo upėje skaidrus...

Jei jau palei pat krantą kimba net šapalai, kodėl nepabandžius ir toliau laikytis panašios taktikos? Tą dieną iki vakaro, svaidydamas blizges panašiu principu, pagavau dar tris kilogramines ar vos didesnes lydekas ir stambų ešerį. Kaip neprisiminsi šio nuotykio, juolab, kad tai buvo tuometinis mano spiningavimo rekordas.

Aukšlės neršia!

 

Tų dienų mes – paupyje gyvenantys ir, suprantama, žvejojantys vaikai – laukdavome su nekantrumu. Vaikystėje tikrai negalėjome skųstis laimikiu, juo labiau aukšlių, tačiau kuomet jos pradėdavo neršti, mums būdavo tikra šventė. 

Kai dabar pasižiūriu į besivaržančius žvejus-sportininkus, kartais net juokas ima – toli jiems buvo iki mūsų tais laikais, nes neršiančias aukšles traukdavome šimtais. Pasiieškome šiukšlynuose musių lervų ir per kelias valandas šimtinę aukšlių sumeškeriojam. Pagautas žuveles verdavome ant storų virvių, vadindavome jas „nizalkomis“ (sunkiai išverčiamas rusiškas žodis), nes lenktyniaudavome, kas daugiau pagaus – akivaizdus įrodymas, skaičiuok... 

Atleiskit už tą intarpą, kuris gal vienus žvejus sugrąžina į vaikystę, kitiems gal duoda peno paburbuliuoti, kad autoriui jau laikas į pensiją, nors išties jis turi ryšį su tolimesniu mano pasakojimu.

Pasak mokslininkų, paprastosios aukšlės plauko tuntais vandens paviršiuje, maitinasi vabzdžiais, vėžiagyviais, netgi žiedadulkėmis. Jos labai dažnos ir plačiai išplitusios mūsų gėluosiuose vandenyse, ypač kai kuriose upėse. Subręsta 2–3 metų, neršia porcijomis ant augalų gegužės-liepos mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia 15–16 °C. Čia derėtų pabrėžti, jog dviejų metų aukšlės gali nesiekti nė 7 cm, visgi dauguma jų ima berti ikrus būdamos trimetės, todėl ir vos didesnės – apie 8–9 cm dydžio. Aukšlėmis minta daugelis plėšriųjų žuvų...

 


Paskutinis sakinys šioje pastraipoje yra bene svarbiausias. Juk mūsų vandenų plėšrūnės aukšlėmis maitinasi iš tiesų labai aktyviai, jas ypač mėgsta salačiai, ešeriai, upių sterkai, nedidelės lydekos ir visi likusieji galintys ir norintys praryti vargšę aukšlikę grobuonys. Šapalai, meknės, netgi unguriai ar vėgėlės irgi yra jų potencialūs priešai. 

Nors tų aukšlių pas mus daug, gyvena jos ir stovinčiame vandenyje, ir upėse tiek srovėje, tiek ir ramesniuose užutekiuose, visgi pasigauti šias žuveles ne visada taip jau paprasta, nes jos žvitrios, baikščios, akylos. Ir netgi kaprizingos, nes tikrai pasitaiko dienų, kuomet vos „išvargsti“ keletą aukšlikių.

Bet ateina metas, kuomet aukšlių atsargumas atbunka, kadangi prasideda nerštas. Dabar išaušta visų jų priešų „aukso valanda“ ir pastarieji, lyg susitarę, puola tas aukšles ryti. Tiesą sakant, gamtos dėsniai mums dar yra sunkiai suvokiami, nes plėšrūnai kažkaip pajunta lengvai pagaunamas aukas, netgi nujaučia vietas, kur jos būriuojasi. Ir kemša savo skrandžius...

Kaip yra iš tikrųjų?


Taigi, kaip jau minėjau, soti plėšrūnė (tai liečia ir taikiąsias žuvis) yra sunkiau suviliojama. Tačiau ir nealkana gali susigundyti mūsų pasiūlytu masalu. Svarbiausia vilioklį pateikti taip, kad jis būtų kuo panašesnis į medžioklės objektą. Turiu omenyje visais atžvilgiais: forma, judesiais, elgsena, netgi spalva. 

Žinoma, nieko čia naujo, nes spiningautojas visuomet stengiasi taip elgtis. Tai liečia ir tą metą, kada mano minėtos aukšlės neršia ir jas labai lengvai pasigauna įvairūs grobuonys. Yra čia dar viena labai svarbi detalė, kurią, jei įdėmiai skaitėte rašinio pradžią, turėjote jau suvokti. Kalbu apie vietos pasirinkimą ir masalo traukimą tam tikrame gylyje, nuotolyje nuo kranto.

Kadangi aukšlės neršia ant vandens augalų ir plauko vandens paviršiuje, jos neneria į gelmę išlieti savo ikrų ant dugno vandenžolių. Įprastai šios žuvelės ir šiaip jau laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose, vengia plaukioti arti vagos ar gilių duobių, iš kur bet kada gali būti užkluptos plėšrūnių. Bet dabar jos susirenka visai prie pat krantų, kur seklu ir apstu įvairių augalų. 

 


Plėšrūnės tuo metu palieka sau įprastus medžioklės plotus ir atseka paskui aukšles. Todėl nieko neįprasto, jog mano minėtas šapalas užkibo ant didelės vartiklės, kuri jam veikiausiai priminė aukšlę, ir užkibo ramioje įlankoje netoli kranto. O dėl to, jog blizgė buvo ant storo metalinio pavadėlio (paprastai tai gąsdina šį atsargų plėšrūną) ir plačiaburnis vis tiek ją griebė, irgi galima paaiškinti. Juk net jis buvo praradęs atsargumą, nes toje neršiančių aukšlių maišalynėje neatkreipė į šią detalę dėmesio.

Kita vertus, nereikia visko suprasti pažodžiui, kadangi iš tiesų sotus plėšrūnas yra daug vangesnis, išrankesnis. Tik žvejo galimybes palengvina tas faktas, kad netoli neršiančių aukšlių susirenka ne vienas, du, o gerokai daugiau grobuonių ir, kaip sakiau, pačių įvairiausių rūšių. 

Tad jei kitais atvejais šapalui siūlytumėm mažą voblerį, meknei – „nulinę“ sukriukę, salačiui – pjautinę blizgę, sterkui – riperį, o lydekai – dar kokį nors masalą, tai dabar ant teisingai parinkto vieno vilioklio yra galimybė pagauti bet kurį iš išvardytų plėšrūnų. Ir netgi toje pat vietoje, nes juk kitu atveju tektų gaudyti įvairiuose gyliuose ir vis kitaip. Gal viską pernelyg supaprastinau, tačiau logika daugmaž yra tokia.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas