Tiksliai nežinau, kaip yra ežeruose, kadangi tokiu metu ir naudodamas pirmoje straipsnio dalyje minėtą taktiką aš nesu spiningavęs, bet, manyčiau, jog didelio skirtumo neturėtų būti. Nors žiūrint, koks tai ežeras, nes jei yra salų, žolėmis apaugusių seklumų, galbūt derėtų žvejoti kitaip. O ir ne visuose ežeruose būna daug aukšlių, ir plėšrūnų rūšių ten gerokai mažiau. 

Tačiau žvejojant upėse, nesunku susivokti, kad aukšlės plauks į pilnas augalijos priekrantes, seklias jų įlankas ir ten nerš. Visgi ir jos pasirinks ne bet kokią vietą, nes augalai augalams nelygūs, o ir srovė gali būti įvairi. 

Žodžiu, nors tai svarbios detalės, bet į jas nelabai kreipiu dėmesį, kadangi neršiančias aukšles galima regėti plika akimi. Paprasčiausiai eini krantu ir matai iš tolo, jog kažkurioje upės atkarpoje vanduo verda. Visgi būna vietų, kur tiesiog nepatogu spiningauti taip, kaip papasakosiu vėliau. Todėl patartina išsirinkti upės linkį ar nuo kranto atsikišusį iškyšuliuką. Dabar bus galima panaudoti visus šiam atvejui tinkamus spiningavimo būdus.

Jei sumanysite pasinaudoti aukšlių nerštu ir spiningausite nurodytose žūklavietėse, tuomet guminukus, vartikles (pirmą kartą man paprasčiausiai pasisekė) palikite namuose. Dabar prireiks iki pusės metro neriančių maždaug 5–7 cm dydžio šviesiai pilkais, baltais, metalu tviskančiais šonais, tamsiomis nugarėlėmis minnow tipo voblerių. 

Geriausiai naudoti plaukiančiuosius, nes bus galima lėčiau traukti, mažiau baimintis kliuvinių, o mažiausiai tiks sunkūs skęstantieji. Beje, pastaruoju metu žūklės parduotuvėse sekliai neriančių floating tipo voblerių pasirinkimas itin menkas...

 


Dar gali praversti nedidelės balto ar sidabruoto (nebūtinai blizgios) metalo spalvos sukriukės. Beje, nedidelės, paprastai ne didesnės nei Nr. 2. Kodėl sukrės mažos, nes savo lapelių dydžiu gerokai smulkesnės nei vobleriai? Nes jos yra sukrės – besisukantis lapelis sudaro iliuziją, kad tai stambesnis masalas, nei iš tiesų. 

Noriu pasakyti, kad pagausi ir tuo, ir anuo masalu, tačiau tikėtina, jog voblerį mieliau griebs ešerys, o sukriukę – veikiau šapalas. Ne geležinė taisyklė, bet yra tokia tendencija. Tai tarsi prieštarauja mano žodžiams, kad vienu viliokliu sugundysi kelių rūšių plėšrūnus, bet dabar turiu omenyje prioritetus, o nekalbu apskritai. 

Nors net ir šiuo atveju galbūt teks paeksperimentuoti. Turėkite omenyje, jog vilioklį gali prireikti traukti tik porą metrų ar net mažiau nuo kranto arba žolių linijos ir ne didesniame nei 0,5 m gylyje. Voblerį paprasčiausiai užmetu arba nuplukdau nuo savęs maždaug 30 m ir traukiu palei kranto liniją. 

Su sukriuke yra kebliau, kadangi tenka ją taikliai nusviesti ir stengtis reikiamu atstumu išilgai kranto parsitraukti prieš srovę. Jei vobleris (minnow paprastai turi mažą pasipriešinimą vandeniui, juolab negiliai neriantis modelis) daugiau ar mažiau laikys tiesios vedimo linijos, tai besisukanti blizgė vos didesnėje tėkmėje veikiausiai prisiplaks prie pat kranto. 

Ji labiau tinka gaudyti, kuomet masalo nereikia toli mėtyti. Manau, kad kils klausimas – aglia, comet ar long? Platesniais lapeliais sukriukes tėkmė labiau kels į viršų, bet jas galima lėčiau pravesti. Todėl orientuokitės pagal situaciją.

Žodžiu, receptų visiems atvejams išrašyti negaliu, teks taikytis prie esamų žūklės sąlygų.

 

Kiekvienas vis kitaip



Pradėsiu nuo to, jog skirtingų rūšių plėšrūnės taiko vis kitokią neršiančių aukšlių medžiojimo taktiką. Taip pat skiriasi ir paros metas bei gylis kuriame labiausiai tikėtina pagauti vieną ar kitą plėšrūną. Nenustebkite, kadangi lydeka ar ešerys yra atitolę nuo neršiančių aukšlių gerokai toliau ir, tūnodami maždaug 1,5–2,0 m gylyje, iš ten daro nuolatinius reidus į sėklių, kur aukšlės, užsiėmusios vestuvėmis, aplinkui nieko nemato. 

Žinoma, visiškai įmanoma pagauti aštriadantę ar juo labiau rainuotąjį prie pat kranto seklumoje, visgi didesnė tikimybė yra suvilioti juos arčiau pasalos vietos pakišus masalą „neutralioje zonoje“ – t. y. tarp sėkliaus ir grobuonių buveinės. 

Skirtingai nuo kitų plėšrūnų, ešeriai ir lydekos tiesiog budi prie neršiančių aukšlių ir nesitraukia iš sau patogių puolimui vietų iki aukšlės nebaigia neršti. Ešeriai, įsisukę į aukšlių būrį, gali ten užtrukti ir ilgiau, bet lydeka paprastai padaro vieną, du ar tris staigius reidus ir vėl ramu... 

Tad rainuočiams ir aštriadantėms galima siūlyti ir vos giliau neriančius voblerius, nei sakiau iš pradžių, kuriuos derėtų traukti šiek tiek virš dugno ar viduryje vandens. Visgi artimiausią link žvejo kelio dalį masalas plauks jau palei krantą, nes juk vilioklį prie kranto anksčiau ar vėliau pristums srovė. Nebent spiningausite įsibridę, ką aš neretai ir darau, jei, suprantama, tam yra tinkamos sąlygos. 

 


Įdomu, jog aktyviai medžiojant stambesnei lydekai, kitokios rūšies plėšrūną tuo pat metu pagauti beveik neįmanoma. Bet tai suprantama, nes aštriadantė yra mitybinės grandinės viršūnėje ir koks nors šapalas, meknė, ešerys ar net nedidelis salačiukas gali tapti puikiu „antruoju patiekalu“ prie aukšlėmis nukrauto stalo.

Sterkai upėse nuolat persekioja aukšlių būrius. Manding, kad šalia gružlių, tai veikiausiai bus įprastas jų grobis. Blausiaakiai irgi daro staigius išpuolius iš gilumos ir staigiai atsitraukia atgal. Tačiau kitaip nei lydekos ir ešeriai, jie nebudi prie šių žuvelių pulko, nes įprastesnės jiems vietos yra kur nors arčiau upės vagos. 

Tai kartojasi apie valandą laiko pavakariais, o po to sterkai ilsisi ir kartais (bet ne visada) kartoja antpuolius dar ir rytais gerai neprašvitus. Panašiai vyksta ir aukšlių neršto metu, bet skirtumas yra tas, jog dabar sterkai jas atakuoja gerokai dažniau. Šie plėšrūnai su kitais savo gentainiais tiesiog keičiasi „pamainomis“. 

 


Noriu pasakyti sterkai plaukioja panašaus amžiaus būriais. Upėse dažniausiai į pulkelius renkasi smulkūs (iki 0,5 kg) sterkiukai, o didesnieji jau gali medžioti ir po vieną. Tad vakarėjant labiausiai tikėtina pagauti smulkų plėšrūną, o jau sutemus yra galimybė įsiūlyti masalą ir jų tėtušiui. Sterkams apskritai labiausiai patinka 5–7 cm pailgi vobleriai, bet gaudant prietemoje, geriau jie būtų vos lenktu kūneliu, kadangi tokių modelių judesiai yra labiau išreikšti. 

Galimai tamsoje plėšrūnas tiesiog labiau junta tokio masalo vibraciją iš toliau ir puldamas aukšles pirmiausiai atkreipia dėmesį į jį. Kita vertus, sterkai ir visiškoje tamsoje pakankamai gerai mato, todėl tai gali būti tik mano įsitikinimas. O kaip žinia, kuo dažniau gaudai, tuo dažniau ir pagauni. 

Taip pat ir voblerį traukiu kitaip nei siūlydamas jį kitiems plėšrūnams. Šį masalą derėtų vesti kiek galima lėčiau, kartais netgi prilaikant srovėje, kas netoli užmestam vobleriui neišeina į naudą, nes vėlgi dažai nutinka tai, ką minėjau – tėkmė vilioklį artina prie kranto. Sterkai gali užkibti ir toliau, ir arčiau kranto, bet realiausia, jog masalą jie atakuos ne arčiau nei kokie trys metrai nuo sausumos. Beje, veikiausiai ne prie dugno, kaip mes pratę, o viduriniuose vandens sluoksniuose ar netgi kiek aukščiau – aukšlių neršto metu jie dažniau nei įprasta pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius.

 


Salačiai irgi pakeičia savo medžioklės specifiką. Dabar jie netaško uodega, o kaip ir sterkas ar lydeka pasirodo staiga ir įsiręžia į aukšlių būrelį. Žinoma, neįprastai arti, kartais seklumoje net spėji pamatyti plėšrūną, kuris daro staigų posūkį vos metras nuo kranto. 

Yra nutikę, kad voblerį salatis čiupo palei pat kojas, kas šiam atsargiam plėšrūnui visai nebūdinga. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad visgi dauguma salačių retai pagaunami taisyklėse leistino dydžio, nes dažniausiai dominuoja smulkesni. Na, ne visai mažyliai, bet tokie „ant ribos“. 

Jų puolimo laikas dabar nelabai priklauso nuo paros meto, tad kartais šie grobuonys medžioja ir vidurdienį. Tiesa, pasisotinę jie dingsta, paprastai toji medžioklė tęsiasi iki pusės valandos, o išpuoliai kartojasi su kelių minučių periodais. Visgi salačių puolimas yra labai akivaizdus, nes aukšles jie čiumpa visai prie pat vandens paviršiaus. Tad ir masalą reikia siūlyti nerianti visiškai negiliai. 

Mūsų spiningautojai iki šiol labai sėkmingai salačius vilioja vartiklėmis. Bet čia jos nelabai tiks, nes reikalingas palyginti lėtas masalų pravedimas nedideliame gylyje, kur gausu vandens augalų. Galbūt pabandžius labai lengvais modeliais, juolab su specialia apsauga nuo kliuvinių (vadinamosios „žolinės“ blizgės), pasiektume neblogų rezultatų. Tačiau dabar jau kalbu tik teoriškai, nes nebandžiau tokio masalo.

 


Šapalai ir meknės paprastai naudoja tą pačią puolimo taktiką. Jie aukšles dažniausiai atakuoja ne iš gilumos, tačiau atsiveja vandens paviršiuje. Būtent šiuos plėšrūnus tikėtina pagauti arčiausiai kranto. Įdomu tai, kad aukšlių neršto metu kažkur dingsta meknių ir šapalų agresyvumas, nes jie čiumpa savo aukas palyginti švelniai. 

Taip sakau, nes ir masalą čiumpa palyginti švelniai, o juk paprastai (ypač šapalas) jį griebia labai staigiai ir su didele jėga. Įplaukusios į aukšlių būrį šios žuvys vaiko aukas, po to neria toliau nuo kranto, paplaukia pasroviui ir, vėl artėdamos link aukšlių palei pat krantą prieš srovę, surengia sekantį išpuolį. 

Tokių atakų periodai panašiai, kaip ir salačio, kartojasi kas 5–10 min. Matyt, tiek laiko prireikia, kad aukšlės vėl aprimtų. Geriausias laikas gaudyti šiuos plėšrūnus yra vėlyva popietė. Beje, šapalai ir meknės gali medžioti nebijodamos sterkų konkurencijos, tad tikėtina tuo pat metu nutverti ir kitos rūšies plėšrūną. Nors tuo metu jie užkimba ant šiems žuvims neįprasto dydžio bei formos voblerių, tačiau kartais tokių masalų nenori ir mieliau griebia sukriukes.

Romualdas Žilinskas