Žvejams kils natūralus klausimas: kaip gaudyti lydekas su mažesniais modeliais, juk jie yra sąlyginai lengvi, o ir dėl savo formos, juolab vėjuotą dieną, užsimes prastai?

Visų pirma, teigdamas, jog Hornet ne itin toli užmetami masalai, turėjau omenyje, kad tai nėra toji „toliašaudė artilerija“, kuomet gali svaidyti voblerius kur nori ir kada nori, turiu ir gerokai prasčiau užmetamų kitų firmų voblerių. Žinoma, jei išsiruošėte spiningauti su basutėmis ar sportbačiais, tada teks pasiieškoti tam tinkamų vietų. 

Nemune tai dažniausiai bus dambos, patiltės, miesto krantinės, kur gylis vos keli metrai nuo sausumos padidėja tiek, kad gali drąsiai naudoti giliai neriančius crank modelius. Mažesnėse upėse tokių žūklaviečių dar daugiau, nes čia dugno duobės gali mainyti seklumas kas keliasdešimt ar net keliolika metrų (kuo siauresnė upė, tuo greičiau kinta jos dugno reljefas), čia vaga irgi smarkiai „mėtosi“ nuo vieno iki kito kranto, daug vingių ir panašiai. 

Jei mes tokiais masalais prisitaikome gaudyti šapalus, ką rašiau ankstesniame straipsnyje, tai lydekų žūklė bus dar mažiau problemiška, nes šios plėšrūnės nėra tokios baikščios ir vilioklius neretai čiumpa prie pat spiningautojo kojų.

 


Tačiau didesnės upės turi tą privalumą, kad jose dažniausiai spiningaujama įsibridus. Nors gal derėtų patikslinti – aš taip žvejoju. O kuomet braidai, gali voblerius lengviau nuplukdyti į norimą vietą. Ir nebūtinai plaukiančiuosius, nes ir skęstantieji Hornet tėkmėje negrimzta akmeniu į dugną. 

Tada atsiveria tikrai daug galimybių, kadangi voblerius įmanoma traukti tiesiai prieš srovę, nedideliu jai kampu išilgai šalia kranto esančių pagilėjimų, žolių juostų, palei vagos kraštą ir panašiai, kur paprastai ir tūno lydekos. Nemanau, kad šia tema reikėtų plėstis, nes nieko naujo nepasakyčiau.

Vėlgi faktas, kad mažesnėse upėse dažniau naudojami ir mažesni modeliai, nepaisant to, kad gylio ten yra užtektinai ir giliau neriantiems didesniems vobleriams. Tiesiog vietinės plėšrūnės, o mūsų atveju tai bus lydekos, labiau įpratusios prie smulkesnių aukų. Labiausiai tai juntama šilčiausiuoju metų laiku.

Hornet spalvinė gama labai plati, galima rasti ir kontrastuojančių, ryškių spalvų modelių, yra blizgančių metalu ir „natūralistinio“ piešinio. Šiai Salmo voblerių serijai dėčiau riebų pliusą vien dėl to, kad gamintojai nepakeitė visų senų spalvinių variacijų, ką neretai daro kiti masalų gamintojai – jie puola į kraštutinumus ir kartais taip atnaujina savo voblerius, kad belieka tik dūsauti prisiminus senąsias tų masalų versijas... 

 

Aišku, tokiais atvejais aš masalus persidažau, kartais net bandau kopijuoti iš atminties arba pagal pavyzdžius. Gal gaunasi ne tokie patys, tačiau bent jau „į tą pusę“. Beje, net ir užtepus didesnį papildomą dažų ar lako sluoksnį, Hornet neišsibalansuos, nepraras buvusio plūdrumo – plaukiantieji ir liks plaukiančiaisiais, o lėtai skęstantys (juk sakiau, jie negrimzta akmeniu) išlaikys tas pačias savybes. Nenukentės ir jų animacija.

Jei dabar pradėčiau pasakoti, kokia spalvinė variacija labiausiai patinka lydekoms, kurio nors žvejo akyse tikrai apsimeluočiau. Nes viskas priklauso nuo konkretaus vandens telkinio, nuo paros meto, vandens skaidrumo ir daugelio aplinkos veiksnių. 

Visgi, įskaitant visas išlygas, galima teigti, jog vasarą, rugsėjį aštriadantėms labiausiai patiks kontrastuojančiomis arba ryškiomis spalvomis dažyti Hornet. Galbūt čia logikos kai kas neįžvelgs, nes šiltame vandenyje lydekos vangios. Tas tiesa, tačiau jeigu jos išalksta, tuomet plėšrūnių aktyvumas padidėja labai smarkiai, nors ir trumpam. Todėl ryškiai dažyti ir smarkiai virpantys crank vobleriai joms pirmiausiai krenta į akis.  

 


Ešerius – tartum šapalus

Ešeriai upėse labai dažnai laikosi šapalams būdingose vietose. Kartais jie medžioja tame pačiame gylyje, kartais plačiaburniai pakyla aukščiau, o dryžuotieji glaudžiasi arčiau dugno. Bet kokiu atveju gaudant šapalus ešerys būna labai dažnas laimikis. Ir kalbu ne tik apie spiningavimą su Hornet, šneku apskritai. 

Kažkada net neįtardavau, jog ešeriai gali kibti stiprioje tėkmėje, ties akmenų slenksčiais, netgi išsyk už akmenų, kur tėkmė verčiasi ir putoja, bet tai yra faktas. Netgi šapalų, kuriuos vertiname kaip sraunumų žuvis, tokiose vietose vargu ar aptiksi, o dryžuotasis čia tūnos. Ešeriai yra unikalūs tuo atžvilgiu, jog geba prisitaikyti visokiausiomis sąlygomis, todėl jų yra ir visiškai ramiuose užutekiuose, ir iš kojų verčiančioje tėkmėje. 

Tiesa, pastaruoju atveju turėtų būti bent koks dugno nelygumas, geriausiai – akmuo, už kurio yra nedidelė daubelė, ar vandenžolių kuokštas, nes ten, kur lygus dugnas ir labai greita tėkmė, šios žuvys nesilankys. Visgi mano minėtose sraunumose dryžuotieji neplauko būriais, čia jų būna iki kelių vienetų nedideliame plote, kartais – vos po vieną egzempliorių, bet tai jau ne „žolinukai“, o „kepami“ dryžuočiai. 

 


Upėse didesnės ešerių koncentracijos vienoje vietoje apskritai retos, išimtis būtų Nemunas. Šioje upėje gausesni jų būriai renkasi ties tarpudambiais, žemiau kranto kyšulių, jei už jų yra žvyruotas dugnas su apyrečiais augalais, o gylis siekia bent jau 1,5 m. Labiau pakilus vandeniui, kas nutinka ilgesnį laiką lyjant, dryžuočiai susitelkia į būrius didesnėse giliose įlankose. 

Kaip supratote, ešerius upėse galima aptikti bet kur, net ir pačiose netikėčiausiose vietose, ir, jei gylio pakanka, tada drąsiai jiems galima siūlyti Hornet. Tik su masalų dydžiais nereikėtų „įsibėgėti“, kadangi šie plėšrūnai retai kada čiumpa didesnį nei 4 cm dydžio crank modelį, net jei ir tupi kur nors gilioje duobėje. 

Į dažnai akcentuojamus atvejus, kuomet dryžuotieji griebdavo dideles vartikles ar tvičinginius minnow voblerius, aš žiūriu atsargiai, nes tai yra tiesiog išimtys iš bendro konteksto. Kur kas dažnesnis atvirkštinis variantas – didelis kuprius mieliau čiups visai smulkų mikromasaliuką, nei 7 cm dydžio voblerį. 

Nenorėčiau kartotis, todėl pasakysiu, jog upiniams ešeriams žvejoti tinka visi anksčiau aprašyti būdai, kada kalbėjau apie šapalų spiningavimą. Kita vertus, gaudant juos Hornet vobleriais didelės išmonės net nereikia, čia tikriausiai pats efektyviausias traukimo būdas ir bus tolygus masalo vedimas skersai srovės arba prieš ją. 

 


Žinoma, jei bandysite vilioti ešerius jiems netipinėse vietose, tarkim, ties minėtais akmenų slenksčiais, tuomet pakaks užmestą voblerį pritraukti iki norimo ploto ir tiesiog laikyti ant įtempto valo – smarki tėkmė sugebės išlaikyti šį vilioklį jo darbiniame gylyje ir masalas žais iki jums atsibos jį laikyti arba... užkibs ešerys. 

Tokiose vietose kartais labai efektyvu pravesti voblerį skersai srauto (visiškai skersai neišeis, bet dideliu kampu tėkmei gali pavykti), kadangi taip mes galime patikrinti priedugnio zoną išilgai akmenų virtinės ir padidinti galimybę, kad dryžuotasis pastebės masalą. Toli užmesti masalo nereikia, kadangi smarki tėkmė jį tuojau pat priplaks prie akmenų ir yra daug galimybių, jog voblerį nuneš po jais. O geriausiai mėtyti Hornet iki dešimties metrų atstumu (aišku, derėtų atsižvelgti į srovės stiprumą) ir sviesti voblerį maždaug 45° kampu tėkmei.

Kuo daugiau sužvejoji tos pačios rūšies žuvų, tuo lengviau apsispręsti, kokie masalai joms labiau patinka. Todėl nesulyginsi, vienos ar dviejų per savaitę pagautų lydekų, su keliomis dešimtimis ar daugiau per tą patį laiką ištrauktų ešerių, įnorių. Todėl, kalbėdamas  apie aštriadančių spalvinius prioritetus, sakiau, kad tinkami „su tam tikromis išlygomis“. Dėl ešerių mėgstamiausių spalvų būčiau gerokai tikresnis – juos labiausiai gundo metalu tviskantys, su melsvais tonais, rausva, oranžine papilve vobleriai. Tokių ar panašių rasite ir Hornet serijoje. 

 


Skaitant šį straipsnį gali susidaryti įspūdis, kad Hornet tinkami tik žūklei sraunumose arba vien tekančiame vandenyje. Užsiminiau apie velkiavimą didesniaisiais šio modelio masalais, bet ežeruose, karjeruose ir tvenkiniuose geri net ir patys mažiausi „hornetukai“, kuriuos svaidome spiningu. Ir būtent gaudydami ešerius. 

Žinau ne vieną tvenkinį, kurio krantai statūs, čia gylis leidžiasi žemyn apytikriu santykiu: žingsnis-pusė metro. Esant tokioms sąlygoms šie vobleriai net labai tinkami spiningavimui nuo kranto. 

Ežeruose situacija dažniausiai kitokia, juose tenka toli bristi arba žvejoti iš valties. Apskritai daugumoje mūsų ežerų spiningauti nuo kranto pakankamai sudėtinga dėl ilgų seklių atabradų ir vandenžolių gausos. O spiningauti su Hornet iš valties labai paprasta – meti ir trauki, nes šie modeliai nėra sukurti tvičingavimui ar kitokiems specifiniams manevravimams. Šių modelių privalumas, kad jie greitai pasiekia nustatytą panirimo gylį, kas kompensuoja užmetimo nuotolio trūkumą – masalui nereikia įsibėgėti. 

Be to juk valtis yra valtis – užsiinkaravai ar pasileidai dreifuoti, ir labai gali būti, kad ešeriai tiesiog tūno po tavo kojomis. Nematau prasmės aprašinėti viso spiningavimo proceso ir ešerių paieškos niuansų, nes tai jau būtų kita tema.

Romualdas Žilinskas