Gerų vietų spiningavimui pas mus yra maždaug dvidešimt penkis kartus daugiau nei žvejų visoje Lietuvoje. Faktiškai tai kone visi ežerai, tvenkiniai, upės, kur gyvena plėšriosios žuvys. Sakysit, kad nusišneku. Nieko panašaus. Įveskite į google paiešką žodžius „gera vieta žvejybai“, „kur spiningauti“ ar kažką panašaus, ir jums atsivers visa eilė svetainių, puslapių, kuriuose bus išvardyta daug įvairiausių vandens telkinių. Telkiniai, kaip taisyklė, bus nemenki arba net labai dideli, tarkim, tai Nemunas arba Daugų ežeras, tad iš principo tose svetainėse rasite tik „foną“ (veikiausiai dar ir sugeneruotą dirbtinio intelekto), kuris iš principo nepasako nieko. 

Mokau, kaip reikia elgtis toliau. Tuomet paklauskite dirbtinio intelekto (neturi reikšmės, kurio – „visuomeninio“ google ar mokamo), kur geriausiai gaudyti, tarkim, lydekas Nemune. Atsakymą jums sugeneruos per pusę minutės. Jūs netgi galite pasiteirauti, kokią dieną ir valandą kibs, jei bus toks ar anoks oras, nes meteoprognozes irgi rasite internete nors ir mėnesiui į priekį arba jas jums suras AI. 

Nors oro temperatūra, slėgis, vėjo greitis ar kryptis čia netgi nereikalingi, kadangi vis tiek „intelektas“ atsakys tiksliai ir koncentruotai – koks tame telkinyje reikalingas masalas (įvardys galimai angliškai, betgi jūs mokate tą kalbą geriau nei lietuvių), kaip jį užmesti, traukti ir kokia žuvis užkibs. Beliks tik sėsti į mašiną ir važiuoti pasiimti laimikį, jei, suprantama, nepamiršite meškerių. 

 


Taigi jei jau pasinaudojote mano patarimu, šito straipsnio galite toliau neskaityti, nes jis pasirodys ištęstas ir veikiausiai teks skaityti tarp eilučių, pasukti galvą, gaišti laiką, kad suprastumėte, kuo gera vieta spiningauti praktiškai skiriasi nuo geros vietos spiningauti teoriškai. Realiai tai yra vienas ir tas pats, kadangi nemokėdami žvejoti arba (ir) neįvertinę visos eilės faktorių, vis tiek nieko nepagausite. 

Arba pagausite, nes juk pasitaiko, kad žuvis užkimba jau pirmu metimu, jeigu atsidūrėte laiku ir vietoje. Tokį atvejį dauguma vadina Fortūnos šypsniu, tačiau aš jį vardiju truputį kitaip – Fortūnos pirstelėjimu. Kodėl? Paaiškinsiu. Ši organizmo reakcija tiesiogiai susijusi su pilvo pūtimu ir vidurių užkietėjimų, tad vėliau labai ilgai stenėsite, tačiau rezultatas bus nulinis. 

Taigi, jei dar liko skaitančių šį straipsnį, rašau toliau...

Kaip supratote iš mano užuominų, faktiškai gera vieta spiningavimui (ar bet kokiam žūklės būdui, tačiau labiau koncentruosiuosi į gaudymą spiningu) niekada nebus šimtaprocentinė. Net jei tame vandens telkinyje žuvų daugiau negu pradedančio akvariumisto akvariume. Kaip ir minėjau, tai lemia begalė veiksnių – pradedant vandens lygiu, metų laiku ir baigiant meteorologiniais reiškiniais ir paros metu. 

Neišsiplėsiu apie viską, nes straipsnis būtų begalinis, apsiribosiu vos keliais faktoriais, kurie daugiau ar mažiau pastovesni, nes ką suminėjau, yra kintantys veiksniai. O pastovu (ar bent jau pastoviau), kas yra vandens telkinio dalis neskystame pavidale. Tai dugnas, krantai, akmenys, vandens augalai, netgi krantuose esantys medžiai ir krūmai.

 


Įdomiausia, kad iš pirmo žvilgsnio toji gera žūklavietė gali niekuo neišsiskirti. Ypač dažnai taip nutinka ežeruose ar tvenkiniuose, kadangi čia vanduo yra stovintis ir įžvelgti kokių nors dugno pakitimų žvejojant nuo kranto ir neturint echoloto, beveik neįmanoma. Upėse tai parodys vandens paviršius, nes srovių išsiskaidymą, jei tai moki, gali skaityti kaip atverstą knygą. Aišku, labai patyrę žvejai gylio skirtumus net ir ežere nuspės pagal bangavimą, galimai užlipę ant stataus skardžio atskirs pagal vandens atspalvį, tačiau tokių žūklavimo asų bus vienetai, o ir šitoks identifikavimas yra tik apytikslis. 

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, jog stovinčio vandens telkinyje, net kada jo krantai vienodai lėkšti ar vienodai statūs, be jokių žymesnių iškyšulių, intakų, o dugnas gilėja labai pamažu ir yra plokščias lyg dubuo, atsiranda kokia nors nestandartinė vieta. Tarkim, net nedidelis keliasdešimties centimetrų gylio įdubimas tame „dubenėjančiame“ dugne, kitokio grunto lopinys, tankesnis vandenžolių guotas ar priešingai – apaugusiame dugne laisvas nuo augalijos plotas, dugno reljefo pakilimas. Apie visa tai dar kalbėsiu plačiau. 

 


Logiška, jog kažkas išskirtinio gali turėti tam tikrą poveikį telkinio žuvims – jos arba aplenks tokias vietas, arba priešingai – čia atplauks maitintis ar (ir) slėptis, ilsėtis. Devyniais atvejais iš dešimties nutiks antrasis variantas. Kalbu tiek apie taikiąsias, tiek ir apie plėšriąsias žuvis, nes paskui pirmąsias atseka antrosios. Tokias žūklavietes galima vadinti racionaliomis, nes daugiau ar mažiau galima pagrįsti, kas čia pritraukia žvynuotąsias.

Visgi yra ir kitokių vietų, kurios visiškai niekuo neišsiskiria iš aplinkos, yra tokios pat, kaip ir daugelis kitų, bet čia, dideliam žvejų nustebimui, labai gerai kimba žuvys. Vėlgi, jei pasitelktume vaizduotę ir savo žinias, galbūt ir rastume tokiam fenomenui kažkokį neprasilenkiantį su realybe paaiškinimą. Veikiausiai net ne vieną. 

Tačiau vargu ar bent kuri mūsų versija iš tiesų būtų teisinga. Nors galimai teisingos būtų net kelios, kurių sumoje šis ežero ar tvenkinio plotas traukia žuvis. Žodžiu, yra taip ir ne kitaip, o kodėl – ponas Dievas težino. Pastarąsias vietas galime vadinti iracionaliomis ir kalbėti apie jas būtų beprasmiška – tektų kedenti krūvą hipotezių, kurios teliktų labiau teoriniais pamąstymais.

 


Labiausiai žvejybiniuose straipsniuose yra akcentuojamos vandens telkinių vietos, kur būna nelygus dugnas. Praktiškai kiekviename rašinyje rastume tokius žodžius, kaip „skardis“, „slenkstis“, „šlaitas“, „kalnelis“ ar „duobė“. Taip, staigus dugno reljefo pasikeitimas visada sudaro palankias sąlygas plėšrūnių medžioklei. Apie tai buvo rašyta aibę kartų, tad nematau prasmės išsamiau šia tema kalbėti vėl, nors to ir neišvengsiu. 

Kas kita yra lygiame dugne esantys kliuviniai – akmenys, nuskendę medžių kamienai ar kelmai. Ypač gausu tokio tipo šiekštų tvenkiniuose, nes patvenkus upelius dalis medžių, o kelmai praktiškai visada, lieka po vandeniu. Ten, kur būna apsemti miško likučiai susidaro itin palankios vietos plėšrūnėms slapstytis ir... spiningautojams nutraukti savo brangius masalus. 

Nepaisant to, jog apsemtas miškas yra tikras ešerių ar sterkų rojus, čia gausu lydekų, žvejai tokias vietas aplenkia iš tolo. Dažniausiai, nes gaudyti tarp šiekštų reikia įgudimo ir pasiryžimo tam, kad masalų aukų tikrai neišvengsite. Tad laimi tie, kurie visgi išdrįsta surizikuoti. O aptikti tokius plotus nėra sudėtinga, kuomet turi echolotą. Bet tai nežinomuose vandens telkiniuose, nes ten, kur meškeriojama dažnai, panašias vietas žvejai jau žino nuo senų senovės. 

 


Kas liečia geriausią būdą iškrapštyti tarp kelmų ir medžių išvartų besislapstančius grobuonis, vienareikšmiškai tai būtų drop shot. O jei vietos seklios, tuomet pasiteisins gaudymas paviršiniais masalais, tarkim, poperiais, beliežuviais plaukiančiais ar sekliai neriančiais klasikiniais vobleriais. Trauksite juos tvičinguodami ar tiesiog vesdami tolygiai, tai jau kita tema. Tiesa, nepaminėjau dar sukriukių, kurios čia irgi tiks.

Tačiau man daug įdomesni yra pavieniai povandeniniai kliuviniai. Tai gali būti stambūs rieduliai, kelmai ar nuskendę medžiai. Tai tipinė ir „topinė“ vieta slapstytis plėšrūnėms. Ne būriui, suprantama, tačiau kokiai stambesnei lydekai, atsiskyrėliui sterkui ar nuo senatvės pajuodusiam ešeriui. Jei tai upė – dar ir šapalui arba meknei. 

Beje, šiuos kliuvinius ežeruose ar tvenkiniuose fiksuoja ne bet kuris echolotas, nes jie gali būti ne tokie ir dideli, tačiau pakankami tam, kad grobuonės galėtų netoliese prisiglausti. Jei pavieniai šiekštai bus tekančiame vandenyje, kur jo lygis vasarą kartais nukrenta neįtikėtinai žemai, tokius kliuvinius galime pastebėti iškilusius iš vandens. Įsidėmėkite kur tai yra – pavasarį ar vėlų rudenį, kada vanduo vėl smarkiau pakils, šalia jų rasite pasislėpusius plėšrūnus ir, jei mėtysite masalus teisingai, nepaliksite Neptūnui dovanų. Žodžiu, dviem šūviais nušausite du zuikius.

 


Nesakau, kad tai šimtaprocentinis variantas ir grobuonys lauks išsižioję jūsų voblerių ar blizgių, nes bet kuri žuvis gali judėti. Todėl ji atplauks ar išplauks iš tos vietos, priklausomai nuo tam tikrų aplinkos sąlygų, kurių šiame straipsnyje nutariau neakcentuoti. Visgi čia labiau nei kur kitur tikėtina sužvejoti solidų laimikį. Labiausiai prisirišusios prie tokių slėptuvių lydekos, nes jos iš prigimties yra pasalūnės. 

Vienas gana įdomus pastebėjimas. Lydekos nemėgsta neseniai įvirtusių vandenin medžių, kurie turi sakingą medieną. Šitokie, suprantama, bus spygliuočiai – eglės ar pušys. 

Pamenu, po didelės vienais metais siautusios audros Neries vidurupio atkarpoje, kur dažnai žvejoju, vėjas įvertė į vandenį didžiulę eglę. Ji išsikėtojo kone iki trečdalio upės ir vanduo, atsimušęs į medį, sudarė grįžtamąsias sroves. Kaip tik palei eglę buvo giloka duobė, tad geresnės vietos aštriadantės negalima nė sugalvoti. Tačiau kiek begaudžiau, kiek kartų čia bandžiau jas vilioti – visos pastangos nuėjo niekais.

 


Ilgai sukau galvą, kur šuo pakastas. Galiausiai radau paaiškinimą. Pasirodo, derva, sakai, net apskritai šviežia mediena gali keisti vandens sudėtį. Upėje vanduo teka, tad realiai viena eglė negalėtų turėti tam įtakos. Visgi toji žūklavietė buvo išskirtinė – kaip ir sakiau, ten susidarė didelė atgalinė tėkmė, buvo duobė, bet svarbiausia, kad dugnas nebūdingas Neriai – daug dumblo, aplinkui žėlė tankūs lūgnynai. 

Vasarą saulė nuo maždaug 8 valandos ryto jau imdavo kaitinti už didžiulio medžio susidariusį „atvajų“ ir taip tęsdavosi iki vėlyvų pavakarių. Sudėjus į vieną sumą visus šiuos veiksnius (juodą ir „rūgštų“ dumblą, aukštesnę, nei aplink temperatūrą ir sakais persisunkusį medį), galimai tame plote ir laikėsi ne itin patrauklaus žuvims vandens „dėmė“. 

Galimai į tokius pakitimus lydekos beveik nereagavo, nes jos nelabai bijo, tarkim, rūgštesnio vandens, nes jų galima pagauti net pelkėse, durpinguose ežerėliuose. Tačiau kitoms upinėms žuvims, kurioms labiau prie širdies kietas šarminis ir deguonimi prisotintas vanduo, ši su pakitusiu mikroklimatu vieta tapo atstumianti. O jei nėra grobio, tai kokio galo tada ten būti ir plėšrūnėms?

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas