Panašiai yra nutikę ir su bebrų užtvanka. Šįsyk ne Neryje, o mažesnėje upėje, bet jos neminėsiu, nepykit, nes aš nedirbu toje svetainėje, kuri nurodo žūklavietes. Tačiau toks pats atvejis gali būti bet kur kitur tekančiame vandenyje. 

Kažkada geroje vietoje, kur daug metų iš eilės neprastai kibdavo lydekos, įsitaisė bebrų šeimynėlė. Ji tuojau pat įvedė savo tvarką – prinešė ievų šakų ir taip pakeitė upės srovių tekėjimo pobūdį. Aštriadantės sulig ta diena nustojo kibti. Galvojau, jog būtent tėkmės pakitimas ir nulėmė plėšrūnių išnykimą iš tos vietos. Arba jas išbaidė bebrai. 

Tik po poros metų, kuomet bebrai paliko savo užtvanką, o suneštos jų šakos prarado šviežumą, čia ėmė kibti lydekos. Vieta nepakito per tą laiką, bet pati užtvanka paseno ir tai veikiausiai lėmė plėšrūnių sugrįžimą į buvusius pamėgtus plotus. 

Vėliau kažkur perskaičiau, jog žuvys negali pakęsti nuo šviežiai nulaužtų ievų į vandenį išsiskiriančių medžiagų. Dar daugiau. Pasirodo, kad ievose yra taninų, taip pat cianogeninių junginių. Jei kas žiūri dokumentiką apie gamtą, veikiausiai yra matę, kaip Amazonės indėnai trina kai kurių rūšių lianas, akmenimis smulkina timbo ir barbasco medžių žievę bei šaknis, po to šitą „košę“ meta į upelių aukštupius, kad vanduo išskalautų tas ir kitas žuvų kvėpavimą paralyžuojančias, deguonies įsisavinimą trikdančias medžiagas. 

Yra netgi versijų, kad panašiai elgdavosi ir šiose platumose gyvenę dar kailiais apsidangstę mūsų protėviai, jie irgi tokiu būdu „gaudydavo“ žuvis, o tam naudojo būtent ievas. 

 


Kiek čia tiesos, dėl pastarojo fakto, kiek spėlionių, negaliu pasakyti, tačiau šviežiai nulaužtos, o šiuo atveju, nugriaužtos bebrų ir suneštos į vandenį, ievos galėjo turėti įtakos, kad žuvys kuriam laikui apleido tą upės atkarpą. Įdomu tai, kad šie medžiai dažnai auga mūsų upių ir upelių pakrantėse, tai, galima sakyti, tradicinis pakrančių medis. 

Kitos ne mažiau traukiančios plėšrūnes vietos yra įvairūs vandens augalijos plotai. Kitaip nei prieš tai minėtu atveju, dauguma iš jų būna gerai matomi, tačiau ne visada teigiamai žvejų įvertinami. Noriu pasakyti, kad gaudyti žolėse arba netoli jų irgi spiningautojai nelabai mėgsta. 

Čia taip pat netenkama daug masalų ir meškeriotojai stengiasi rinktis mažiau apaugusias žolėmis vandens telkinio vietas. Vėlgi labai tikėtina (ir daugelis žvejų tai žino), kad atvirame dideliame plote esanti vandens augalų salelė gali būti pamėgta plėšrūnų jau vien todėl, kad panašių slėptuvių arti nėra, tai aš jau minėjau. 

 


Tačiau būna ir visiškai kitokių atvejų. Jei spiningaujame kokiame nors sekliame ežerėlyje, kur kupstais išvien kyšo vandenžolės, vargu ar kas įvertina tą faktą, kad tik kai kurios iš jų yra tinkamos slėptis plėšrūnėms. Tiksliau, meškeriotojas spiningauja aklai, šukuoja visą vandens telkinį, kol galiausiai pataiko numesti masalą lydekai panosėje. Sekantis laimikis sužvejojamas tokiu pat principu. Bet padarius tam tikras išvadas galima sutaupyti laiko ir pagauti daugiau, nei kitais kartais. 

Juk jei pasižiūrėsime akyliau, labai gali būti, kad pastebėsime, jog tie niekuo tarpusavyje neišsiskiriantys žolynai kažkuo traukia plėšrūnes. Tai gali būti tam tikras gylis šalia jų, gali būti tam tikrų vandens augalų rūšys (apie vandens augalus rašiau išsamų straipsnių ciklą, jį galite rasti Salmo svetainėje ar mano paskyrose), galbūt krentantis į vandenį šešėlis ar netgi tam tikras žolių plotų išsidėstymas. 

Taip, būtent taip – juk tarp jų yra tam tikro pločio protakos ar atitinkamos konfigūracijos neužgožto augalijos vandens ploteliai. Jei sugebėsime įvertinti tuos faktorius, padarysime reikiamas išvadas, manau, kad žūklė taps tikrai našesnė.

Kaip išskirtinį ar ne dažnai pasitaikantį atvejį derėtų paminėti ir plaukiojančių žolių salas. Jų būna kai kuriuose tankiai nendrėmis ar švendrais apaugusiuose ežeruose. Kaip pavyzdį galiu paminėti Didžiulio ežerą. 

 


Tokios plaukiojančios salos yra išskirtinės tuo, jog po jomis labai patogu slėptis lydekoms. Žinoma, neturiu omenyje didelių ir beveik iki dugno susivijusių nendrių salų, šitokios paprasčiausiai yra pernelyg smarkiai nusėdusios iki dugno, kad aštriadantės lįstų po augalais. Tačiau nedidelės ar vidutinio dydžio dreifuojantys vandens paviršiumi persipynusių augalų „gniūžtės“ yra tiesiog idealios vietos slėptis šioms plėšrūnėms.

Netgi šio straipsnio pradžioje minėtame dubens formos ežerėlyje (aš jį tiesiog sugalvojau), kuriame galbūt nėra nei povandeninių kliuvinių, nei augalų salelių, gali susidaryti vietos, kurios trauks plėšrūnes ir bus gerai matomos žvejui. Tačiau tam reikalingos atitinkamos sąlygos. Tai stiprus vėjas ir minkštas vandens telkinio dugnas (molis arba dumblas). 

Ilgai pučiant stipriam vėjui bangų mūša išjudina dugno nuosėdas ir palei priešpriešinį vėjui krantą susidaro kartais net iki 10 metrų ilgio drumsto vandens juosta. Jei ji ryški, riba tarp skaidraus ir drumsto vandens gerai matoma. Ir tai labai rimtas požymis, kad ties ja gali medžioti ešeriai arba sterkai. Kartais pasitaiko ir lydekų, bet pastarosios labiau linkusios pasiieškoti kitokio pobūdžio slėptuvių. O štai būriais medžiojančios ešeržuvės pasinaudoja tokia prasto oro dovana ir sulenda į drumstą vandenį. 

 


Plėšrūnėms puikiai matosi kas vyksta skaidresnio vandens plote, o jos pačios aukoms būna menkai matomos. Ir toks sterkų ir ypač ešerių pomėgis yra ne tik stovinčio vandens telkiniuose, bet ir didesnėse mūsų upėse – Nemune bei Neryje. 

Ne kartą spiningaudamas tvenkiniuose ar ežeruose stebėjau, kaip dauguma šios rūšies plėšrūnų nuplaukdavo į priešvėjinę telkinio pusę ir ten medžiodavo. Aišku, supraskite mano žodžius perkeltine prasme (juk negalėjau matyti masinės šių žuvų migracijos), nes išsiaiškinau tai tik pradėjęs tokiose vietose spiningauti. Tačiau mėtyti masalus prieš vėją problemiška ir tai neretai riboja žvejo galimybes. 

Daug geriau tokiu atveju žvejoti iš valties, kuomet vilioklius gali mesti pavėjui į kranto pusę. Tačiau geriausiai stengtis masalus užmesti išilgai drumsto ir skaidraus vandens ribos. Bet tai jau technikos reikalas – pučiant vėjui į nugarą nebus labai sudėtinga. O svaidyti prieš vėją geriausiai masyvias vartikles, vibus, sunkius, specialiai tam subalansuotus (ir todėl brangius) voblerius. 

 


Drumstas vanduo gali būti ir po lietaus. Jei stovinčiuose telkiniuose vanduo susidrumsčia palei visus krantus vienodai, tai upėse krantai kur kas įvairesni ir, jei tėkmė nėra stipri, čia galima rasti atkarpų, kur vandens skaidrumas smarkiai varijuoja. Visgi geriausiai yra ieškoti intakų. Netgi ežeruose ar tvenkiniuose įvairūs upeliai gali smarkiai įtakoti tos dienos plėšrūnių medžioklės vietų pasirinkimą. Dažniausiai intakai neša drumstesnį vandenį ir taip patraukia ten gyvenančių karpinių žuvų dėmesį. O paskui jas atplaukia ir plėšrūnės.

Upėse yra kiek kitaip. Kadangi gyvenu ties Nemuno ir Neries santaka, kiekvienąsyk po lietus galiu matyti tą patį vaizdą – Neris palei dešinį Nemuno krantą plukdo rusvai pilką vandenį. Tai matosi netgi ilgai nelyjant, bet po lietaus riba tarp Nemuno ir Neries vandens būna tartum užbrėžta. Ir ant to vandens ribos paprastai puotauja salačiai.

 


Kartą po smarkaus lietaus žvejojau Neries ir Šventosios santakoje. Čia jau mačiau priešingą vaizdą – intako vanduo buvo kur kas skaidresnis nei pagrindinės upės. Įdomu tai, kad iki priėjau pačią įtekėjimo vietą, neturėjau nė vieno kibimo. Tačiau ties Šventosios žiotimis iš karto pagavau visai pusėtino dydžio ešerį. 

Ten pat papuolė ir kilograminis salačiukas, o užmetus voblerį pasroviui ir nuplukdžius jį į vidurį Neries ties drumsto ir skaidraus vandens riba, užkibo ir padoraus dydžio salatis. Faktas, kad plėšrūnai medžiojo tik toje vietoje, nes paėjus toliau nuo žiočių vėl teko tuščiai svaidyti masalą.

Galbūt šis straipsnis yra šiek tiek padrikas, bet trumpam dar grįšiu prie krantų. Tiek upėje, tiek tvenkinyje ar ežere status skardis dažniausiai reiškia, kad ties juo yra gili vieta. Tekančiame vandenyje tai veikiausiai bus vaga, o stovinčiame – šiaip duobė. Kad ant dugno šlaitų laikosi kone visų rūšių plėšrūnės – dažnas reiškinys. Bet upėje vagos šlaitai bus priešingi du, o ežere ar tvenkinyje dugnas į gelmę leisis iš visų pusių. 

 


Ką turiu omenyje? O tai, kad grobuonys dažniausiai rinksis tą šlaito pusę, kur susidaro daugiau šešėlio. Žodžiu, čia ta pati situacija kaip su įvairiais šiekštais, dideliais akmenimis ar vandens augalija. Todėl upėje pirmoje dienos pusėje žuvys geriau kibs galimai prie pat kranto, tačiau vakarop – kažkur ties jos viduriu. Jeigu vaga plati, rėžia patį upės vidurį – priklausomai nuo saulės padėties, žvynuotosios aktyviau čiups masalus tik šalia kažkurio vieno kranto. 

Šituos dalykus žinau nuo vaikystės, todėl ryte žuvauju vienoje Neries ar Nemuno pusėje, o vakarop renkuosi kitą krantą. Aišku, tai yra tik tendencija, nes anksti ryte ar vėlai vakare saulės įtaka bus labai menka, nes jos spinduliai į vandenį kris pernelyg mažu kampu, dalį spindulių paprasčiausiai atmuš vandens paviršius.

Ežere ir tvenkinyje plėšrūnių, o ir apskritai visų žuvų paieška sudėtingesnė, kadangi duobėje šlaitai bus išsidėstę ratu. Suksis saulė, slinksis šešėlis ir žvynuotosios po truputį judės saulės sukimosi kryptimi.  

Reziumuoju, ką parašiau – geros vietos vandens telkiniuose iš tiesų egzistuoja, tik reikia sugebėti jas teisingai nustatyti. Bet toji patirtis ateis su laiku, kada išmokstama gaudyti žuvis ne tik masalu, bet ir galva.

Romualdas Žilinskas