Ešeriai – vienos akyliausių mūsų vandenų žuvų. Jų rega geresnė nei daugumos karpinių žvynuotųjų net ir drumstame vandenyje, todėl dryžuočiai iš arti puikiausiai skiria smulkias jiems siūlomo masalo detales. Sakysim, lydeka iš pasalų atakuoja vilioklį kartais net nesirinkdama iš kurios pusės jį sugriebs, kadangi ši plėšrūnė (nesvarbu kokio ji bus dydžio) neretai masalą vertina kaip vientisą daiktą ir mažiau kreipia dėmesį į kitas smulkmenas. 

Salačiui taip pat akiniai nereikalingi, bet dėl pomėgio medžioti judrias žuvis (aukšles, gružlius, strepečius ir panašiai) staigiai ir dideliu greičiu jas atakuojant, šis grobuonis tiesiog neturi galimybių nuodugniai apžiūrėti auką. 

Visgi pasitaiko dienų, kada ir ešeriai daug nesvarstydami griebia jiems siūlomus masalus. Bet taip atsitinka tik tuomet, kai dryžuotieji „sukyla“ ir trumpai, tačiau itin agresyviai retina apsupto mailiaus būrį – žvejui atrodo, jog vanduo net verda. Puikus metas žvejybai. Deja, tas laikotarpius trunka nuo gero pusvalandžio iki poros valandų. Paprastai taip būna ankstyvais vasaros, vėlyvais rudens rytais, vasarą – prieš temstant, o rudenį – vėlyvą popietę. Jei oras pastovus, neatmestinas variantas, kad taip nutiks du sykius – ir ryte, ir vakarėjant.

Tokius momentus žvejų atmintis užfiksuoja ilgam ir labai ryškiai, tarsi kokį absoliutą, manau, net skaitydami šį straipsnį visa tai dabar puikiai įsivaizduojate. Visgi žymiai dažniau dryžuotieji pakankamai išrankiai apžiūrinėja jiems siūlomą vilioklį, lydi jį iki pat meškeriotojo kojų ar valties kol galiausiai pasiryžta jį sugriebti. Arba ne, nes pajuto kažką negero. 

 


Čiupdami vilioklį aštriapelekiai nebūtinai vertina jį kaip potencialią auką. Gali būti, kad plėšrūnai visa tai priima kaip kitą žuvį, iš kurios reikia atimti jos turimą kąsnį. Dėl to įvairūs ryškūs akcentai ant masalo gali tapti jų taikiniu. 

Pavyzdžiui, ant juodo, tamsiai pilko galvakablio kabliuko užmautas šviesus ar net erzinančiai spalvingas guminukas, ryški to guminuko uodegėlė, siūlais papuoštas blizgės trišakis, rausvai paspalvinta voblerio papilvė ir panašiai. Spiningautojai tuo naudojasi ir žino, kad jei dryžuotis siūlomą masalą negriebs kaip žuvelės imitaciją, tai galbūt atakuos stengdamasis „iš konkurento atimti maistą“. 

Todėl naudojami du priešingi plėšrūnų viliojimo variantai: arba masalas turi būti kiek įmanoma „natūralesnis“, arba sukelti ešeriui smalsumą ar agresiją. Kada koks būdas yra geriau –  atsakymą rasite skaitydami kitus mano straipsnius, šiame tiek daug nesiplėsiu.

Ešerių akylumas – ir stiprioji, ir silpnoji grandis jų fiziologijoje. Stiprioji, kadangi jie dažnai įtartinai žiūri į grubią įrangą: didelius karabinus ar suktukus, metalinius pavadėlius ir panašias prie smulkaus masalo nederančias įrangos detales. Silpnoji, nes begalinis smalsumas, godumas ir noras būti greičiausiam iš viso būrio, verčia rizikuoti ir čiupti tai, kas galbūt tik dalinai ar net visai nepanašu į jų maistą. Tai veikiausiai daugiausiai paradoksų savo elgsenoje turinti mūsų vandenų žuvis.

 


Jau išsiaiškinome, kad sukriukė yra vienas rezultatyviausių masalų žvejojant stambius ešerius. Nors, sakyčiau, ir vidutinius, ir smulkius, žodžiu, sėkmingai retinant tos dryžuotos giminės atstovus. Kuo šis vilioklis ypatingas? 

Aišku, jog savo judriai besisukančiu apie ašį lapeliu, kuris sukelia toli vandenyje žuvims jaučiamą vibraciją. Štai čia vėlgi susiduriame su tam tikrais ešerių žūklės paradoksais, kadangi šie plėšrūnai labiausiai pasitiki savo rega, o toks masalas gerokai mažiau panašus į jų aukas ir apskritai į bet kokias žuvis, nei, tarkim, riperis ar vobleris. 

Tačiau negalima ignoruoti fakto, jog bet kuris grobuonis turi ne tik pirminius, tačiau ir antrinius pojūčius, kurie padeda jam aptikti auką. Ešerys – jokia išimtis ir toji vibracija jam taip pakutena nervus, kad pastarajam kyla nenumaldomas noras priplaukti arčiau ir išsiaiškinti, kas čia taip blaškosi po jo valdas. Gal tai kokia nors nusilpusi ar orientaciją praradusi žuvelė, kurią bus galima be vargo sudoroti? O gal gentainiai aktyviai medžioja mailių ir jo nepakvietė papietauti? Netvarka... 

 


Ir smalsumas nugali, o atsargumas lieka antrame plane. Taip dažniausiai atsitinka drumstame vandenyje, kur nors žolėtuose ar šiekštuotuose plotuose – žuvis dar nemato masalo, bet jį jaučia. Kita vertus, besisukantis lapelis atmuša šviesą, blyksi ir vien tai privilioja ešerius. Bet plėšrūnas priplaukęs arčiau gali ir suabejoti šito daikto natūralumu. Jis priartės, galbūt net bakstelės nosimi, plauks pavymui, tačiau nebūtinai atakuos masalą. 

Pagal visas teorijas, kuo mažesnis yra vilioklis, tuo mažesnį įtarimą jis turėtų sukelti dryžuočiams. Žinant, kad ešerių mėgstamas užkandis yra smulkus pirmametis ar antrametis karpinių žuvų mailius, pačios mažiausios sukriukės neginčytinai būtų ešerių gaudymo favoritės. Netgi didžiųjų kuprių, nes ir sulaukę solidaus amžiaus jie lengvai neatsisako savo senų įpročių. 

Ir iš tiesų „nulinukės“ blizgutės bus pačios kibiausios, tačiau, tik gaudant smulkius dryžuočius. Bet ne todėl, kad stambus plėšrūnas regi pernelyg menką „auką“. Esmė tame, jog nedidukėmis sukriukėmis mes negalime spiningauti giliau, nes jos yra per lengvos. Aišku, šiais laikais galima rasti sukriukių su volframiniais kūneliais, naudoti voratinklio storio pintukus, mikroskopinius karabinus ir suktukus (aš juos jau sunkiai sugraibau), visgi kaip „bevartysi“ – didesne tos pačios serijos sukriuke pasieksi didesnes gelmes.

Seklumose dažniausiai vyrauja smulkūs ešeriukai, o solidūs kupriai tūno duobėse ir į priekrantes užklysta retai bei trumpam. Gerokai rečiau jie ežeruose ar tvenkiniuose kyla ir į aukštesnius vandens sluoksnius. Elementaru – nes į jų gerkles telpa stambesnės aukos, kurių galima rasti didesniame gylyje arčiau jau minėtų savo „poilsiaviečių“. Net ir tuo atveju, jei jie ryžtasi pakilti aukščiau ar nuplaukti sekliau, visur esantys nuolat alkani ir ne tokie atsargūs mažieji gentainiai greičiau spėja pasikabinti ant masalo trišakio. 

 


Galimi įvairūs patobulinimai, kurie padeda lengvą vilioklį nuskandinti ir juo žvejoti gilumoje. Paprasčiausias iš jų – ant valo užspaustas papildomas svarelis (geriau keletas smulkių, kurie išdėstomi grandinėle). Visgi maža blizgutė gana jautri tokiems papildomiems gramzdams, nes jie neretai išderina jos darbą – traukiamas masalas plaukia netinkamu kampu, sunkiau „užsiveda“ lapelis, valo tempimo jėga sutelkta į svarelius, bet ne į patį pasalą, ir panašiai.

Kur kas geresnis variantas – paternoster. Šią sistemą su sukre esu išbandęs ir velkiaudamas. Kiti spiningautojai jos nenaudoja gaudydami besisukančiomis blizgėmis ir numanau kodėl. Išsyk pasakysiu, kad tas nuolat kartojamas įspėjimas, neva sukriukė susuks valą yra „nubeždžionautas“ iš tų senų laikų, kuomet šie masalai būdavo pagaminti negrabiai, lapeliai sukdavosi su trikdžiais, o mes žuvaudavome monofilamentiniais valais. 

Iš praktikos žinau, kad pintukas susisuka daug menkiau nei vienagyslės gijos. Kita vertus, dabar netgi pigios sukriukės dirba praktiškai be priekaištų, na, nebent tai bus „bevardės“ blizgutės už kelis centus, kurias atsisiuntėte iš Amazon ar panašių tiekėjų.

Todėl žuvaujant pinta gija, naudojant kokybiškas sukriukes, normalius suktukus (jie irgi kartais gali strigti), valą vargu ar susuksi. Nebent trauksi labai greitai ir (ar) prieš stiprią srovę. Betgi, pasikartosiu, net velkiaudavau su paternoster naudodamas sukriukes ir... nieko.

 


Geriausiai didelių ešerių žūklei tiks Nr.2 ir Nr.3 aglia arba comet (yra ir „hibridinių variantų) bei Nr.1 ir Nr.2 long tipų sukriukės. „Longai“ mažesni, nes pagal savo lapelių ilgius jie nėra lygūs anų dviejų tipų blizgutėms (faktiškai vienu numeriu ilgesni). 

Mano manymu, tokio dydžio sukriukės yra universaliausios ir tinkamiausios spiningaujant maždaug iki 5 metrų gylyje, tiks jos ir seklumose. Kalbu tik apie lėtą blizgučių traukimą ežeruose, tvenkiniuose, kur nėra juntamos tėkmės, nes upėje bus kitaip – čia tokių gelmių nepasieksi. Ir turiu omenyje tradicines sukriukes, apie pasunkintas jau būtų kita kalba. 

Galima rinktis ir dar didesnes sukres, bet vargu ar visur rasime pakankamo stambumo pretendentų, kurie pasiryš jas sugriebti. Reikia pažymėti, jog dideles sukriukes maži dryžuočiai čiumpa rečiau, nei dideles vartikles, voblerius ar guminukus. Tai tikriausiai lemia šių masalų forma ar smulkmę gąsdinantis agresyvus lapelio sukimasis. Nors kartais būna, kad mažyliai bando atakuoti tokį vilioklį, bet juos sunku pakirsti.

Kaip visada, labai aktualus klausimas žvejams, kokios spalvos lapelis bus geriausias gaudant dryžuočius? Deja, jis taip ir liks ginčytinas. Teorija, kad drumstam vandeniui reikia pasirinkti tviskančias balto metalo blizgutes gali būti „sumalta į miltus“, kad ir šio straipsnio herojaus (rašiau apie tai pirmoje dalyje), kuris akivaizdžiai įrodė, kad gali būti priešingai.

  


Todėl daug nepolemizuosiu šia tema, kadangi, mano nuomone, sukriukės lapelio spalva daugiau priklauso ne tiek nuo vandens skaidrumo, kiek nuo dryžuočių medžiojamų žuvelių rūšies ir nuo pačių ešerių temperamento (trūkstant telkinyje maisto, esant itin padidėjusiam plėšrūnų aktyvumui, jie veikiau rinksis labiau spindinčias, ryškiau dažytas blizges). 

Kaip ir minėjau, galima būtų plėstis apie lapelius ir įrodinėti praktiniais pavyzdžiais, kokia būtų (nors veikiau buvo) plėšrūnų reakcija į įvairių metalo spalvų, ryškiau ar blankiau dažytas sukriukes esant apniukusiam ir saulėtam orui, skaidriam ir drumstam vandeniui, šviesiam ir tamsiam gruntui, ir taip toliau, ir panašiai. Trupiau tariant, veiksnių daug, o kuris tuo metu yra svarbiausias – aš vis tiek tik spėliočiau. 

Viena, kuo neabejoju, kad ryškiai raudoni akcentai turi teigiamą reikšmę sėkmingai žūklei. Tiks ir oranžinė spalva ar skaisčiai geltona. Tik pageidautina tokius papuošimus sukoncentruoti arčiau kabliuko (dažyti kūnelį ar lapelio vidų, galinę dalį) arba ant jo, nes kitaip neišvengsite aibės „tuščių“ pakirtimų. 

Tiesa, dar vienas niuansas – dryžiai ir taškai ant sukriukių lapelių. Iš principo (nustebsite) tai yra beveik tas pats. Kad aš neklystu, paimkite sukriukę į rankas ir smarkiau pasukite jos lapelį. Ką matote? Ogi tai, kad tiek dryžių, tiek taškelių vietose susidaro kitokios spalvos juostelės bendrame lapelio fone. Kuomet taškų daug, jie smulkūs, padriki, tas „pakrapnojimas“ tiesiog susilieja, pasuktas lapelis tampa ryškesnis arba jo spalva labiau prislopinama, čia jau priklauso nuo taškelių kontrasto bendrame fone. 

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas