Gaudant sukriuke ešerius derėtų ją stengtis pravedinėti įvairiuose vandens sluoksniuose. Nors daugumoje atvejų stambūs kupriai maitinasi padugnėje ir atakuoja vos tik pakilusią nuo dugno blizgę, bet kartais galima aptikti ir aukštai pakilusius nuo dugno stambius plėšrūnus. Ankstyvais rytais ir, ypač, pavakariais jie mėgsta pagainioti mailių ežerų, tvenkinių ir upių įlankų paviršiuje. 

Tokiu atveju sukriukę reikia traukti greitai, tartum žvejojant salačius. Kuomet ešeriai sukyla, tenka dirbti išsijuosus, kadangi toks jų aktyvumas gali tęstis labai trumpai arba grobuonių būrelis staiga pakeis medžioklės vietą. Yra buvę, kad visos dienos laimikį sudarė vos per pusvalandį sužvejoti dryžuočiai, tačiau savo dydžiais bei kiekiu jie galėjo sukelti pavydą ne vienam meškeriotojui.

Nors ir kartojuosi, tačiau reikėtų pabrėžti, kad esant pastoviems orams, ypač tai būdinga vasaros laikotarpiui, rugsėjui, ešeriai į medžioklę išsiruošia praktiškai tuo pačiu metu. Todėl žinant jų maitinimosi grafiką ir tikslias žūklavietes, ilgai plėšrūnų ieškoti netenka. Galimas variantas, kad oras tarsi nesikeičia, tačiau ešeriai nekimba. Jei pastebėjote, paminėjau žodį „tarsi“. Ir neatsitiktinai. 

Esmė tame, jog orų pasikeitimas bus tik kitą dieną, bet dryžuočiai tai junta pagal krentantį ar kylantį slėgį, reaguoja neigiamai, o į šiuos meteorologinius parametrus kaip taisyklė žvejai kreipia mažiausią dėmesį. Atvirai pasakius, man nereikia barometro (vis šiokia tokia paguoda), nes apie staigesnį slėgio kitimą signalizuoja prieš dešimtmetį žūklėje patirta stuburo trauma – besalačiaudamas nusiritau nuo stataus šlaito ir prispaudžiau slankstelio nervą...

 


Nors apie sukriukių lapelių spalvas nekalbėjau, tačiau apie papildomus viliojimo elementus besisukančioms blizgėms norėčiau šiek tiek išsiplėsti. 

Turbūt prieš porą dešimtmečių kaip „pridėtinius“ dirgiklius ešerių ir lydekų gaudymui kai kurios firmos reklamavo ant šių masalų trišakių užmautus guminukus. Netgi buvo gaminamos atskiros tokių hibridinių masalų serijos, veikiausiai jų rastumėte ir dabar. Kai kurie žvejai ant kabliukų patys užsikabindavo silikoninius riperius arba tvisterius. Apie panašius dalykus anksčiau esu rašęs ir aš. 

Vėl paatvirausiu – nelabai vykusi idėja. Jokiu būdu nesakau, kad ešerių nepagausite, bet jie veikiausiai kibs tada, kuomet galėtų griebti ir kamštį nuo alaus butelio – kada bus itin aktyvūs. Faktas, kad stambų masalą (visgi ant blizgės kabliuko yra dar ir guminukas) čiups tik stambesni egzemplioriai, tačiau su „nepagerinta“ sukriuke jų tuo metu sužvejotumėte daugiau. Kodėl idėja nevykusi? Paaiškinsiu.

Esmė tame, kad vedant šį hibridinį masalą, riperis atlieka šoninius judesius (jo uodega juk plevėsuoja į šonus), dėl ko išsiderina sukriukės darbas – ašelė, ant kurios užmautas lapelis, ima linguoti. Tvisterio uodegos vibracija irgi nemenka – nors mažiau akcentuota, bet tanki, kas taip pat neigiamai veikia lapelio sukimąsi. 

 


Štai todėl dabar gaminamos pasunkintos sukrės, kuriose yra metaliniai, žuveles primenantys kūneliai (puikus pavyzdys – Lucky John firmos Trian Blade Long ir Triann Blade Round serijos), kurie nekeičia savo padėties net ir labai greitai traukiant masalą. Jie gali būti aptakesni, plokštesni – čia neesminis dalykas – svarbu, kad sukriukės ašis sutaptų su kūnelio išilgine ašimi. Iš principo nieko naujo, tai tas pats, tik pakeitęs formą, gerokai didesnis, sunkesnis, dažniausiai išdažytas įvairiomis spalvomis besisukančios blizgės kūnelis. 

Kaip papildomas vilioklis gerokai didesnę naudą duoda paprastos muselės, tai jau yra klasika. Nors „perspausti“ jas darant pačiam nederėtų, nes nors muselės ir padeda traukimo metu blizgei labiau laikyti vertikalią padėtį (kabliukas – irgi sukriukės dalis), tačiau tuo pat metu ir kelia šį masalą aukštyn. Ypač tai juntama spiningaujant tėkmėje. 

Ankstesnės rekomendacijos (seni laikai...) ant kabliuko kabinti vilnonių siūlų kuokštą, sakyčiau, šiuo atžvilgiu yra rizikingos, nes vilna išmirksta, papursta. Visai kas kita – „gamyklinės“ muselės, kurios jau būna ant trišakių, nes jos pagamintos iš sintetinių lengvų, nesugeriančių vandens plonų siūlelių. Dabar tokias sukriukes gamina daug firmų, tai, tarkim, Lucky John serijų Bonie Blade, Shelt Blade, Madspin, Spin X Long, Spin X Round ar Myran Mira, Toni, Wipp besisukančios blizgės.

 


Ar turi ešerių kibimui reikšmę muselių spalva? Vienareikšmiškai atsakau, kad taip. Ne sykį įsitikinau, kad identiškos sukriukės su skirtingų spalvų „siūlais“ gali kardinaliai pakeisti žūklės rezultatus. Nors paprastai gaudant ešerius į pirmą vietą iškeliama raudona spalva, bet neretai ją nurungdavo oranžinė. 

Būdavo dienų, kuomet žvejojant vasarą Nemune daugiausiai dėmesio sulaukdavo sukriukė su ryškia salotine musele – kaip taisyklė vakarėjant arba apniukusiu oru. Spėju, kodėl ji – esant dideliam debesuotumui ar saulei šviečiant nuožulniu kampu vandenyje tampa tamsiau ir tokia muselė labiau kontrastuodavo nei raudona.

Beje, kas liečia raudonas museles. Mano manymu, toms pačioms sukrėms jos galėtų būti bent dviejų atspalvių – šviesesnės ir tamsesnės. Dabar dažniausiai firmos blizgių kabliukus puošia tamsiomis vyšninėmis muselėmis, rečiau – kraujo spalvos. O šviesiai rausvų apskritai nebūna. Kuomet sukriukės lapelis tamsaus vario ar padengtas juoda emale, toks papildomas vyšninis vilioklis beveik netenka vizualinės reikšmės, nes beveik nekontrastuoja su lapeliu. 

 


Muselės turi bjaurų įprotį ilgainiui išsipešioti, kol galiausiai kabliukas lieka visiškai nuogas. Jei nemokate susirišti ar neturite tam tinkamų medžiagų, museles galima pakeisti paprasta kembriko atraiža (va čia tai spalvų ir atspalvių devynios galybės!). Tik rinkitės standesnį ir su plonomis sienelėmis – toks bus lengvas ir praktiškai neturės pasipriešinimo vandens masei. O standus tam, kad jį lengviau užmautumėte, nes ne visų sukriukių (sakyčiau, netgi daugumos) trišakiai nusiima. 

Tuomet kembriko atraižą, kuri ne ilgesnė nei kabliuko kotelis, perkerpi išilgai. Išsketi ir užmauni ant kotelio. Standus kembrikas susiglaudžia ir nenukrenta nuo kabliuko. Jei norite, kirpimo vietą galite suklijuoti vandeniui atspariais klijais. Bet aš taip nedarau – nėra buvę, kad blizgė pamestų tą plastikinį vamzdelį. Arba yra kitas būdas užmauti kembriką: nuimi kabliuką ir mauni jį ant trišakio kotelio, tada trišakį vėl prikabini. 

Galima tiesiog užkabinti raudoną ar kitos spalvos kabliuką (šiais laikais trišakių būna įvairių spalvų, net ir fluorescuojančių) arba jį nudažyti. Neblogas variantas yra ir žieminėms blizgėms ar švytuoklėms skirti trišakiai su „akutėmis“. 

Kaip nuimti kabliuką, jei sukriukė neišsiardo? O juk kartais to prireikia ne vien jį puošiant muselėmis, nes kai kurios geros sukriukės, deja, turi greitai atšimpančius trišakius. Aš daug nesuku galvos – nukerpu ties kilpele seną kabliuką, o naują sujungiu su blizgės ašimi smulkiu žiedeliu. Nepajutau, kad po tokios „operacijos“ masalas dirbtų prasčiau ar taptų mažiau kibus.

 


Yra kai kurių niuansų, kuriuos mūsų spiningautojai gana retai išnaudoja, nors tam tikrais atvejais jie pagerina ešerių kibimą. Tai būtų vadinamoji kelių masalų rūšių kombinacija – čia aš kalbu ne apie jau minėtus guminukus ant kabliuko, skaitykite toliau ir suprasite. O kad būtų aiškiau grįžkime į neseniai pasibaigusį poledinės žūklės sezoną.

Kaip žinote ešeriai kartais (arba neretai) užsispiria ir niekaip nenori griebti nei vertikaliųjų blizgių, nei balansyrų. Tačiau šiems viliokliams dėmesį jie rodo, ką galima puikiai matyti skaidriame sekliame vandenyje žvilgtelėjus į eketę. Dryžuotieji visu būriu suplaukia prie minėtų masalų, spokso į juos, retkarčiais netgi bando baksnoti lūpomis lyg bandydami pulti, bet tai tebūna savotiška kibimo imitacija, kuri jokio apčiuopiamo rezultato neatneša. Bet pakanka į tą smalsuolių būrį nuleisti avižėlę, kaip ešeriai ją sučiumpa. Kartais tai trunka ilgiau ir žvejys spėja ištraukti net keliolika žuvų, kartais – vos kelias. 

Tuomet vėl galima pabandyti suerzinti dryžuotuosius, atkreipiant jų dėmesį blizgute. Kelias minutes patrūkčiojus vandenyje blizgę, jie vėl mielai griebia avižėlę. Panašiai elgiamasi gaudant velniu, kai šiuo masalu, padaužius dugną, sukeliamas dumblo debesėlis. O ir nuo sunkaus velnio baksnojimo į gruntą (žuvys ausų neturi, tačiau dugno ir vandens virpesius junta) ešeriams kyla nenumaldomas noras pasižiūrėti, kas čia „triukšmauja“, nors labai galimas daiktas, kad jie velnio ir negriebs. Ir vėl pabandome laimę avižėle arba šįsyk tai galima bandyti laimę blizgute, kol ešerio kantrybė išseks – jis susigundys nauju viliokliu.

 


Panašią gaudymo taktiką galima pritaikyti ir atviro vandens sezonu. Žinoma, jei ešerių toje vietoje, kur žvejojate nėra daug arba jie apskritai pasyvūs, tuomet toks būdas veikiausiai nepasiteisins. Visgi pamėginkite. Juk kartais akivaizdžiai matosi, kad ešeriai nemiega, o bando vaikyti mailių – jie medžioja, tačiau į jūsų siūlomus silikoninius masalus nereaguoja. Beje, į tuos, kurie vakar ir užvakar buvo kibūs. 

Sunku pasakyti, kodėl taip nutinka – galbūt plėšrūnai maitinasi susikoncentravę tik į labai siaurą vandens sluoksnį, pro kurį guminukas praplaukia nespėjęs sugundyti plėšrūnų, galbūt dryžuotieji per daug išsibarstę po žūklavietę, gal abi versijos teisingos vienu metu, o gal ir nė viena...

Paprastai tokiu atveju spiningautojai ima skubėti, nervintis, keisti vieną po kito smulkius guminukus ieškodamas ešeriams labiau patinkančio vilioklio, tačiau finale praranda geriausias dryžuotųjų aktyvumo valandas ir pasitenkina labai kukliais rezultatais. Ir ką tuomet siūlyčiau daryti? Ogi tai, ką darome žiemą. 

Pabandykime ešerių medžioklės vietoje pamėtyti sukriukę. Bet ne „nulinukę“, geriau Nr. 2 ar Nr. 3, kad vibracija būtų didesnė. Visiškai įmanomas dalykas, kad ji ir yra tas ešerių geidžiamas vilioklis. Jeigu ir ne, blizgė gali sužadinti dryžuotųjų smalsumą arba jie šį masalą identifikuos kaip kito ešerio nuolat besikartojančius išpuolius: aha, reiškia, šioje vietoje daug mailiaus... Ir suplauks į numatytą plotą, nusileis į reikiamą gylį, žodžiu, tai bus savotiškas jaukas. Galimai dryžuotieji netgi lydės tą blizgutę, nors ir nesiryš jos čiupti. 

O dabar užmeskime ir tame pačiame vandens sluoksnyje traukime guminuką. Tikrai nemažai galimybių, kad ešeriai pradės kibti. 

Veikiausiai galėčiau dar rašyti, rašyti ir rašyti, nes ešeriams skirtų masalų yra daug, o aš šiame straipsnyje kalbėjau tik apie dvi jų rūšis. Tačiau palikime tai kitam kartui...

Romualdas Žilinskas