Kai mikroguminukai jau buvo spėję gerokai nusibosti, bet spininginių masalų dėžutėje vis dar užėmė gana žymią vietą, nemažą dalį vasaros praleisdavau viename karjere gaudydamas ešerius. Vandens telkinį žinojau kaip savo kišenę ir net be echoloto nesuklysdamas galėjau nubraižyti to karjero priekrančių zonos batimetrinį planą. 

Suprantama, savo žinias išnaudodavau labai racionaliai – priklausomai nuo metereologinių sąlygų, eidavau tik į tas vietas, kur būriavosi ešeriai. Puikiai buvau išanalizavęs ir jų skonį, todėl be laimikio praktiškai negrįždavau niekuomet. Žinoma, laimikis laimikiui nelygus ir ne kiekviena diena būdavo tokia, kokios tikėdavausi prieš žūklę. 

Tą vasarą gana dažnai karjere matydavau vis tą patį spiningautoją, kuris žvejodavo tik sukriukėmis. Nežinau kodėl, bet kažkaip vis neištaikiau progos jį pakalbinti, o be to, kaip dažniausiai nutinka, pamatęs konkurentą jį apeidavau ir maudavau kelis šimtus metrų į šalį kur jis, mano manymu, dar nebuvo spėjęs „prašukuoti“ vandens. 

Šiaip jau į žvejo naudojamas blizgutes žvelgiau gana skeptiškai, manydamas, kad mikromasalai, gaudant ešerius  šiame karjere, yra gerokai pranašesni. Kiek spėjau įžvelgti, meškeriotojas spiningavo, mano galva, netgi nepadoriai didelėmis sukriukėmis, kurios tiko nebent lydekų žūklei. Čia lydekų nebuvo gausu, tad spėjau, jog tais masalais jis gundė būtent ešerius.

 


Vieną rugpjūčio popietę po pakankamai normalios žvejybos (pagavau daugiau nei dvidešimt apie 150–200 g svėrusių ešerių) pėdinau karjero pakrantėmis plento link. Takelio posūkyje kaktomuša susidūriau su minėtu meškeriotoju. Pasilabinau, paklausiu kaip sekasi. Žmogelis pasitaikė neišdidus ir, prisidegęs cigaretę, ėmė dalintis įspūdžiais. 

Parodė ir laimikį, kuris, pasak jo, tądien buvo vidutinis, nes kitomis žūklėmis pasitaikydavę kur kas daugiau ir stambesnių ešerių, nei dabar nešėsi krepšyje. Tikėjausi, kad žvejys ištrauks panašius į manuosius dryžuočius, tačiau kada išvydau – netekau amo. 

Žmogelis turėjo keturis daugiau nei pusę kilogramo sveriančius kuprius! Šiaip ne taip susivaldęs (savo laimikį buvo gėda rodyti, gerai, kad jis to nepaprašė) pasmalsavau kokiais stebuklingais masalais tuos ešerius sugundė? 

Nieko ypatingo – sukriukės kaip sukriukės: vienos pirktinės, daugiausiai aglia tipo, kitos – savadarbės, pastarosios daugumoje su pasunkintais kūneliais. Išvydau ir keletą perdirbtų originalių „mepsų“. Žodžiu, tai buvo senas „vilkas“, su kuriuo lygiuotis vargu ar galėjau.

 


Tačiau stebino tai, kad didžioji dalis šių masalų buvo iš balto blizgančio metalo, kai kurios sukriukės sidabruotos ar net nikeliuotos. Šis faktas man pasirodė gana keistas, nes visą rugpjūtį vyravo giedros šiltos dienos, o vanduo telkinyje – itin skaidrus. Ne mažiau keisti ir jų dydžiai – gal tik dvi ar trys sukriukės iš to rinkinio tebuvo Nr. 2 pagal aglia klasifikaciją, o kitos – didesnės. Atkreipiau dėmesį, kad beveik visos jos turėjo į akis krentantį ryškų akcentą – raudoną kūnelį arba tos pačios spalvos siūlais puoštą trišakį.

Šis įvykis mane tartum prablaivė – supratau, jog kelis metus be pertraukos puolęs į „mikromaniją“ beveik pamiršau, kad ešerius galima gaudyti (ir labai sėkmingai!) dar ir kitais masalais. Tai, ką pasiekiau tobulindamas savo įgūdžius spiningaudamas mažais guminukais, žinoma, nenuėjo veltui ir dar dabar neretai ši ilgametė praktika praverčia. Tačiau koncentruojantis į vienos rūšies vilioklius netobulėji visapusiškai ir negali objektyviai įvertinti savo, kaip žvejo sugebėjimų bei viliojamų žuvų tikrojo noro ar nenoro tą ar kitą kartą kibti.

 


Manding, jog daugelis žvejų ešerių tinkamai net neįvertina. Nekalbu apie jų paruošimą maistui (taip ir neišrastas nepriekaištingas įrankis šių žuvų žvynams skusti), akcentuoju galimybes sugauti spiningu rainuotuosius nekibos dienomis. Taip mano tie, kurie ešerius žvejoja labai retai arba pagauna juos atsitiktinai, kada vilioja kitos rūšies plėšrūnes. 

Iš tiesų ešeriai, kaip ir visos kitos žuvys, turi savų kaprizų, o didesnį nei pusės kilogramo egzempliorius, pagal jų sumeškeriojimo dažnumą, pastaruoju metu galima lyginti su maždaug dviejų ar trijų kilogramų svorio lydekomis. Aišku, žiūrint kokiame vandens telkinyje, nes, tarkim, Kauno ar Kuršių mariose tai nebus kažkoks išimtinis laimikis. 

Visgi daugumoje ežerų, o juo labiau karjeruose yra būtent taip. Todėl visumoje tokių gabaritų ešeriai nėra jau toks dažnas trofėjus, o tie sprindiniai mažyliai taip aršiai kabinasi ant kabliuko tik todėl, kad jų rastume beveik visuose pačio įvairiausio tipo vandens telkiniuose ir ryja jie praktiškai viską, kas juda.

Būtent dėl neišrankumo maistui, ešerius galima būtų įvardyti ne kaip tikruosius plėšrūnus (kokie yra, pavyzdžiui, lydekos, sterkai, salačiai), o veikiau visaėdžius. Aišku, ichtiologai juos vertintų, kaip plėšrūnus, kurie turi platų maisto racioną ar kažkaip panašiai. Ešerių gebėjimas prisitaikyti lemia ne vien gausų rūšies išplitimą, tačiau ir tai, kad aštriapelekiai gali ištisą dieną, dvi ar net savaitę kai kuriuose vandens telkiniuose nė kreiva akim nežvilgtelėti į jiems siūlomus spininginius masalus. 

 


Ir tokie atvejai nutinka neretai, todėl kaltinti netinkamas oro sąlygas dėl prasto kibimo ne visada derėtų. Mat tuo metu plėšrūnai (net ir patys didieji kupriai) galbūt kur nors padugnėje kemša į savo skilvius šoniplaukas, trūklių lervas ar neseniai išsiritusius smulkius vėžiukus. 

Pastaruosius stambių ešerių skrandžiuose aptinku vis dažniau ir tai tiesiogiai susiję su švarėjančiais mūsų vandenimis ir gausėjančiomis invazinių vėžių populiacijomis. Kam dryžuočiams vaikytis mailių, jei galima nuo dugno prisirinkti ne tokių judrių, tačiau ne mažiau kaloringų vėžių. Štai jums dar vienas atsakymas, kodėl „tinkamą“ žūklei dieną ešeriai kibo ne taip, kaip planavome.

Ešeriai susirenka į skaitlingus būrius ir gana aktyviai migruoja po vandens telkinį ieškodami ką nors užkąsti. Toji migracija gali būti tiek vertikali, tiek horizontali, jie paprastai vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Jei nutinka priešingai, t. y. dryžuotieji sugula dugne ar pakimba kur nors vandens storymėje, reiškia, kad siūlyk nesiūlęs masalus – plėšrūnai ilsisi, jų aktyvumo padala yra praktiškai ties nuliu. Na, gal kokį vilioklį galop ir įsiūlysi, bet vargo bus daugiau nei naudos. 

Aš dabar kalbu apie tą ilgąjį ešerių gaudymo laikotarpį maždaug nuo gegužės pradžios iki spalio pabaigos, nes norint išnagrinėti, tarkim, priešnerštinį pavasarinį laikotarpį, pasiruošimą žiemai ar poledinę šių žuvų elgseną, reikėtų išpūsti straipsnį iki nežinia kokios apimties.

 


Viename pulke gali būti įvairaus dydžio dryžuočių išsidėsčiusių pagal svorį bei kūno ilgį. Tai savotiška hierarchija, kuomet didesnieji stovi pulko priekyje (ichtiologų gal ir nepatvirtintas, tačiau žvejai povandenininkai neretai mini šį faktą). Visgi būryje dažniau pasitaiko daugiau ar mažiau vienodo amžiaus ir stambumo individai. Kuo jie didesni, tuo pulkas mažesnis. Galima sutikti ir pavienius itin svarius ilgaamžius plėšrūnus. 

Toks būriavimasis ešeriams duoda dvigubą naudą. Jie ne šiaip plauko ir ilsisi drauge, tačiau gana organizuotai medžioja apsupdami mailiaus pulkelius. Kita vertus, būryje visada atsiras akylesnis dryžuotis, kuris laiku sureaguos į pavojų ir sprukdamas įspės savo gentainius. Nors jie ir minta kitomis žuvimis, tačiau taip pat „sėkmingai“ patys gali tapti lydekų, sterkų, šamų, vėgėlių užkandžiu. Štai kodėl smulkių ešeriukų būreliai yra gausiausi.

Kadangi užsiminiau, jog ešeriai lokaliai migruojantys (hm, skamba nei šiaip, nei taip), reikėtų paaiškinti, kodėl esu tos nuomonės. Faktiškai dryžuočiai vandens telkinyje turi pastovias vietas, kur beveik visą parą su nedidelėmis pertraukomis juos galima rasti. Tačiau tai dar nereiškia, kad šie aštriapelekių pamėgti plotai yra pačios geriausios žūklavietės bet kuriuo paros metu. Tai veikiau savotiškos poilsinės „bazės“ iš kurių jie išplaukia plėšikauti.

 


Pataikius tinkamą laiką, kada ešeriai praalksta, čia taip pat galima gana sėkmingai pažvejoti. Tačiau tai truks nelabai ilgai, nes plėšrūnų būrys pajudės į savo medžioklės plotus. 

Kodėl jie tupėdami kokioje nors ežero duobėje ar šalia upės vagos valandą ar dvi vis dar čia sukinėjasi, nors ir kimba, galiu tik spėlioti. Manding, kad alkio kirminas ne visus ešerius ima griaužti išsyk. Visgi efektyviausias dryžuočių gaudymas būna suradus tikrąsias jų maitimvietes, kuriose plėšrūnai užtrunka daug trumpiau, tačiau masalus griebia efektyviau. Beje, priklausomai nuo metų ir paros laiko, vandens lygio, dar kai kurių žūklę įtakojančių veiksnių, ešerių medžioklės plotai irgi yra pakankamai pastovūs. 

Mums tikriausiai atrodo, jog žuvys aklai plaukioja, laksto nuo kranto iki kranto po vandens telkinį, tikėdamasis aptikti ką nors ėdamo. Iš tiesų jų instinktas pataria, kad šiuo metu geriau leistis gilyn ieškoti moliuskų ar vabzdžių lervų, o kitu metu – plaukti į seklumas (plėšrūnai jaučia net ir į konkrečiai kurias vietas) gaudyti mailiaus. Tokia migracija yra ribota, kadangi būrys stengiasi rinktis artimiausius plotus, kuriuose vienu ar kitu paros laiku galima rasti maisto.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas