Dauguma žvejų, kurie salačius pradėjo spiningauti neseniai arba gaudo tik pripuolamai, kažkodėl įsivaizduoja, kad bedančių plėšrūnų žūklė susijusi su tolimu masalų užmetimu ir traukimu (būtinai greitu!) vandens paviršiumi, o geriausi viliokliai bus pjautinės blizgės. Be abejo, įvairūs žvejybiniai šablonai taikomi ir kitoms žuvims, tačiau salačiai šiuo atveju yra išskirtiniai: upė, vandens paviršius, tolimi užmetimai, sunkūs metaliniai masalai ir greitas valo vyniojimas.

Neneigsiu, tokia taktika kartais pasiteisina visu šimtu procentų, tačiau kiek tų kartų būna – čia jau kitas klausimas. Kita vertus, jei žuvauji masyviomis blizgėmis ir salačiai ganosi rėvoje, kur gylis menkas, o dugnas nusėtas stambokais akmenimis, kitos išeities, kaip sparčiai sukti ritę, paprasčiausiai nebelieka. 

Ar pjautinės blizgės yra geriausias masalas salačiams, gal kažkiek ir suabejočiau, o kad vienas iš geresnių – su tuo sutinku. Tačiau yra tokie niuansai, kaip įprotis, įdirbis, pomėgis, finansinės galimybės ir panašūs, tad jau vien tai turi daug įtakos vilioklių pasirinkimui. Pavyzdžiui, aš labiau mėgstu paprastas vartikles, o ne pjautines blizges, ir žinau ne vieną tokių pačių pažiūrų spiningautoją. Bet pažįstu žvejų, kurie be pjautinukių net nemėgintų gaudyti šių plėšrūnų. 

Tiek pjautinėms blizgėms, tiek vartiklėms rastume alternatyvų. Viena jų – paprasčiausi pilkeriai, apie kuriuos dauguma spiningautojų net bijo prasižioti, kadangi tuoj bus išvadinti kabliautojais. Tai kvaila, nes, tarkim, Pontoon21 Paco arba Lucky John Croco metaliniai masalai yra ne kas kita, kaip šiek tiek suploti pilkeriai, bet netgi žūklės prekių parduotuvėse jie įvardyti blizgėmis. O juk tai vieni iš geresnių vilioklių salačiams – pastarąjį faktą pripažins tiek pjautinukių, tiek vartiklių gerbėjai.

 


Dar vienas variantas – pasunkintos sukriukės. Bedančių plėšrūnų žūklei ypač tinka turinčios žuvelės formos kūnelį, pavyzdžiui, Lucky John Trian Blade Long ar Trian Blade Round. Tai irgi sąlyginai neseniai pradėti gaminti viliokliai. Neblogos ir vadinamosios „srovinės“ sukriukės, daug tokio tipo modelių siūlo firma Myran. 

Tačiau sukriukės – visai kitos kategorijos masalai, nesvarbu, kad jos su dideliais metaliniais kūneliais. Jei ieškotume kažko panašesnio į pjautines blizges, tuomet, manyčiau, kad kai kurie smarkiai ištęstos formos vibai joms bus gerokai artimesni. 

Gal kas prieštaraus, sakys, jog vibas nuo pjautinės blizgės skiriasi kaip višta nuo sakalo, nes pirmasis masalas kabinamas už nugaros, virpa ir panašiai. Bet jei atmesime tvirtinimo principą, labai didelio skirtumo nematau, nes kai kurie vibų modeliai „virpa“ tik kataloguose – jie veikiau šiek tiek vartosi nuo šono ant šono, kas būdinga sunkioms vartiklėms ar plokštiems pilkeriams. 

Įdomiausia, kad tai yra pigiausi šios rūšies masalai, nes pagaminti iš metalo, be jokių vidinių „kapsulių“, šratelių ar ypatingų išlankstymų, su banalia „žvytuota“ blizgia danga. Žodžiu, nieko ypatingo, tad spiningautojai juos priskiria žemesnei vibų klasei. O ir firmos gamintojos iš kažin kokio Kinijos užkampio... Tačiau būtent šitie viliokliai yra vieni kibesnių gaudant salačius.

 


Kaip matote, paminėjau visą eilę masalų ir visi jie metaliniai. Dabar veikiausiai derėtų pridėti įvairiausius „liežuvėtus“ ir beliežuvius voblerius, poperius, guminukus ir dar kokius nors vilioklius, nes salačiai sėkmingai gaudomi ir kitokiais masalais. Bet nukrypčiau nuo pasirinktos temos, apie kurią įžangoje buvo tik užuominos. 

Metalas turi tą savybę, kad yra sunkus ir greitai skęsta. Jei vadovausimės tik minėtu trafaretiniu salačių žūklės supratimu, tokia medžiaga gera, jei stengiamės kuo toliau nusviesti masalą, bet nieko gero, kuomet tą masalą norime išlaikyti viršutiniuose vandens sluoksniuose. 

Grįžtu prie to paties, ką jau sakiau – todėl tokius vilioklius teks greitai traukti. Laimei, salačiai ne veltui vadinami „žuvimis-žaibais“ ir be vargo pasiveja bei atakuoja taip vedamus masalus. Tačiau tik tada, kai šie plėšrūnai būna aktyvūs. Arba tuomet, kai maitinasi rėvose, kur gylis neretai nesiekia nė pusantro metro.

Nustebinsiu ar ne, bet pasakysiu, jog salačiai gali būti net labai alkani, bet medžios jie ne vandens paviršiuje, o viduriniuose sluoksniuose arba padugnėje. Ir taip nutinka net šilčiausiuoju metų laikotarpiu. 

Tarkim, šįmet ir pernai vasara yra lietinga ir upės pakilusios, tačiau bedančiai grobuonys tikrai nesilaiko dietos, nors jų „mušimus“ mes matome ir girdime labai retai ir tik išskirtinėse vietose. O rėvose jų, regis, visai neliko, nors metų laikas tam tinkamas. Deja, ten išties salačių nėra arba jie gerokai nutolę nuo akmenų sangrūdų, kur tėkmė išsisklaido ir bent šiek tiek sulėtėja.

 


Viskas čia paaiškinama labai paprastai. Ištvinusiose upėse įsismarkauja srovė ir smulkesnės žuvys, kurios sudaro praktiškai visą bedančių plėšrūnų grobį, nepajėgia išsilaikyti stipriame vandens sraute. Jos turi du pasirinkimus – arba plaukti į didesnes ramesnes įlankas ir ten trintis šonais, arba glaustytis prie dugno žemutiniuose vandens sluoksniuose (nebūtinai labai arti kranto), kur tėkmė silpniausia. 

Jei manim netikite, nueikite prie upės ir pabandykite pagauti tuo metu aukšlę. Tiesą sakant, pirmiausiai dar nelabai susivoksite, kur ją gaudyti, nes buvusios „aukšlinės“ vietos užtvindytos, o vandens paviršiuje nematyti šių žuvelių skleidžiamų ratilų. Galiausiai radote kur. Bet ji užkibo ne aukštesniuose vandens sluoksniuose, kas būtų įprasta, tačiau prie pat dugno...

Žinau ne vieną Nemuno įlanką, kur suplaukia begalė smulkmės, rasčiau jų ir Neryje. Žino jas ir kai kurie kiti spiningautojai, todėl salačių tyko būtent čia. Ties tų užutėkių kraštais, kur pagrindinė tėkmė liečiasi su ramesniu vandeniu, pirmiausiai ir „sujuda“ bedančiai plėšrūnai. Jei diena (veikiau vakaras arba ankstyvas rytas) tinkama, tuomet jie gali „pasisklaidyti“ ir po visą įlanką. Jei ne – pūkštelės kelis sykius arčiau upės vidurio ir nurims. Arba visai nepasirodys.

 


Kada čia salačiai akivaizdžiai medžioja, juos puola gaudyti spiningautojai. Jeigu ne – pabando vienas kitas žvejys užmesti masalą, bet, patraukiojęs paviršiumi ir nieko nepagavęs, numoja ranka. Tas pats nutinka, kai grobuonys baigia „paviršinę“ puotą ir nebepasirodo. Meškeriotojų supratimu, salačiai pasisotino ir tuo viskas baigėsi. 

Išties dažniausiai nesibaigė. Dar verta bandyti juos vilioti, tačiau ne šalia paviršiaus, o giliau, net ir prie pat dugno. O esmė čia yra salačių medžioklės strategijoje. Paaiškinsiu.

Visų pirma derėtų suprasti, kad salačiai dažniausiai maitinasi ne po vieną, bet po kelis arba net nedideliais būreliais. Kuo didesnė upė, tuo tas būrys bus didesnis. Kuo smulkesni salačiai, tuo pulkas skaitlingesnis. Neatmetu varianto, kad atsiras pavienių plėšrūnų, tarkim, net ir Nemune, tačiau įprastesnis variantas – grupinė medžioklė. 

Dar viena detalė – paprastai viename būrelyje yra panašaus dydžio salačiai. Tad jei užkibo smulkus, kitas salatis irgi veikiausiai paklius panašaus amžiaus ir dydžio. Aišku, stambių egzempliorių pas mus nedaug belikę, visgi kartais dar pasitaiko. Ir net keletas vienoje žūklavietėje tą pačią dieną, tą pačią valandą.

 


Jei kas matė per Nature ar National Geographic kanalus, kaip medžioja durklažuvės arba delfinai, tai (tik nereikia dėti piršto prie smilkinio) panašiai elgiasi ir salačiai. Jie iš žemesnių vandens sluoksnių veja smulkmę paviršiaus link ir tada būriu atakuoja. Aišku, kartais net vyti nereikia. 

Beje, vietoje durklo, kurį naudoja durklažuvės, salačiai panaudoja savo galingą uodegą – daro staigų posūkį, susuka verpetą, dezorientuoja žuveles ir, nespėjus joms atsitokėti, suryja. Kada tokius manevrus atlieka visai prie pat vandens paviršiaus, mes netgi girdime savotišką „mušimą“. Vandenyje yra galimybė aukoms sprukti ne tik į šalis, tačiau ir aukštyn bei žemyn. Dabar tokios galimybės jos netenka. Pasitaiko, kad aukšlės iššoka net į orą...

Tačiau dauguma žuvelių pasklinda į šalis, neria giliau. Išgąsdintas, galimai ir „pritvotas“ žuvis salačiai kurį laiką dar persekioja, todėl po akivaizdžios medžioklės vandens paviršiuje, verta bandyti toje pat vietoje spiningauti dar bent pusvalandį ar valandą, bet jau didesniame gylyje. Kita vertus, bedančiai plėšrūnai dažniausiai aukas atakuoja iš apačios, o nesimaitindami jie irgi neplaukioja vandens paviršiuje. Vėlgi ne visada salačiai medžioja tiktai taip, nes tokiu atveju mes nuolat matytume, kur ir kada jie maitinasi.

 


Visi anksčiau minėti metaliniai masalai (pridėčiau dar skęstančiuosius ir kai kuriuos neutralaus plūdrumo minnow voblerius) puikiai tinka spiningauti, kai salačiai baigia užkandžiauti vandens paviršiuje. Tada šiuos vilioklius reikia vesti lėčiau ir giliau, o visų rūšių blizgėmis ir pilkeriais tokius manevrus atlikti nesudėtinga. Jei atvirai, žvejodamas salačius aš dažniau vedu masalus lėtai nei greitai. Man tai pasiteisina...

Vienas iš efektyvesnių būdų, kurį nusižiūrėjau iš panemunės spiningautojų, leisti nuskęsti tokio tipo masalui iki pat dugno, o tada jį kilstelėti plačiu spiningo mostu. Po to ritė kelis kartus greitai pasukama ir daroma pauzė. Blizgę nebūtina antrąsyk guldyti ant dugno (tai netgi rizikinga, nes galimai ten yra akmenų, šiekštų), pakanka tiesiog leisti masalui sekundę ar dvi laisvai kristi. Paprastai salačiai vilioklį atakuoja pakėlimo arba nusileidimo metu. 

Ši traukimo technika gera ir tada, kai bedančiai plėšrūnai akivaizdžiai tądien nesimaitino, bet tiesiog nujauti, jog žūklavietėje jų gali būti. Faktas, nuojautos neretai apgauna, o pakilus upei buvusios geros „salatinės“ vietos gali tapti niekinėmis. Tačiau žvejybos malonumas ir yra tame, kad nežinai ko tikėtis.

Romualdas Žilinskas