Nuskambės turbūt paradoksaliai, jei pasakysiu, kad sukriukėmis tikslingai spiningauju gerokai rečiau nei vobleriais, guminukais ar vartiklėmis, tačiau jas naudoju dažniau. O taip nutinka todėl, kad eidamas žvejoti kitais masalais įsimetu ir nedidelę dėžutę besisukančių blizgių. Kuomet pagrindiniai masalai neatneša laukto rezultato, tada bandau sukriukes, nes jos man yra tarsi koks atsarginis variantas.  Betgi pagrindinius masalus nuolat keičiu, o atsarginiai lieka tie patys...

Tarkim, žvejoju giliau neriančiais vobleriais, tačiau salačiai arba šapalai akivaizdžiai medžioja vandens paviršiuje. Kadangi tuo metu kitų alternatyvų neturiu, kabinu prie karabino sukriukę. Ne sykį šis masalas gelbėjo padėtį gaudant lydekas. Apie šapalus, upėtakius ir ešerius nekalbu, nes tai tos žuvys, dėl kurių kartais darau išimtį – jas neretai žvejoju būtent sukriukėmis. 

Išvardijau daugumą mūsų plėšriųjų žuvų, nepaminėjau dar meknės, sterko ir šamo. Jei meknės, kaip ir šapalai, besisekančias blizges čiumpa labai dažnai, tai sterkai – gerokai rečiau. Ne todėl, kad šių grobuonių negalėtume sugundyti tokiais masalais, o dėl to, kad blausiaakiai plėšrūnai paprastai gaudomi giliai, kur klasikines sukres, dėl jų specifinių savybių, paprasčiausiai sudėtinga šiems plėšrūnams pasiūlyti. Visgi išbandau laimę ir gaudydamas sterkus, nes juk yra sukriukių su pasunkintais kūneliais. Apie šamą vėlgi būtų atskira kalba. 

 


Tačiau šiame rašinyje nesiruošiu aprašinėti kiekvienos žuvies gaudymo, kalbėsiu apie spiningavimą besisukančiomis blizgėmis bendrine prasme. 

Jeigu paklausinėtume mūsų spiningautojų, ką jie mano apie sukriukes, garantuoju, kad vidurio nerastume – vieni tvirtintų, kad labai mėgsta šiuos vilioklius, dažnai jais gaudo, kiti tik ranka numotų... Spėju, pastarieji pakomentuotų, kad besisukančios blizgės nepasižymi kibumu, o dar ir susuka valą. Anksčiau tokie dalykai irgi nutikdavo, tačiau dabar jau ne.  

Priežastys yra dvi. Pirmoji – žvejoju tik gerai besisukančiomis, tegul ir šiek tiek brangesnėmis sukriukėmis. Antroji – esu senamadiškų pažiūrų ir ignoruoju įvairias bemazges jungtis, todėl pavadėlį su pagrindiniu valu jungiu suktuko pagalba. Aišku, galima rasti ir trečią bei ketvirtą priežastis, nes galiausiai išmokau žuvauti šiais masalais, o ir spiningauju dabar praktiškai tik pintu valu. Nors, gerai „pasistengus“ galima susukti ir pintuką, o ypač – mažesnio diametro.

Gal pasirodysiu banalus ir sulauksiu komentarų, kuriuose spiningavimo asai pasakys, jog nieko naujo ir tai žino visi (hm, o jei tik vakar nusipirko meškerę, irgi?), bet pradėsiu nuo paprasčiausio paaiškinimo, kodėl sukriukė susuka giją. Todėl, kad jos lapelis traukimo metu nespėja apsisukti apie ašį (kūnelį) ir tada jau sukasi pati blizgė. 

Taip nutinka su pačiomis pigiausiomis sukriukėmis ir nors šiais laikais jau gerokai rečiau nei prieš kelis dešimtmečius, tačiau tokių dalykų dar pasitaiko. Blogiausia, kada šių masalų partijoje būna vienas ar keli brokuoti modeliai, nes pabandai – lyg ir viskas normaliai – sukriukė dirba. Tačiau nusiperki kitą tokią pačią ir gauni „barzdą“. 

 


Kita vertus, nebūtinai bus kaltas gamintojas, nes įmanoma sugadinti ir patį geriausią masalą. Kadangi sukriukės padarytos iš metalo, tai žvejai mėgsta jų prigrūsti į sandarias dėžutes tiek, kad vaikštant nebarškėtų. O juk smarkiai prispaudus dangteliu galima įlenkti blizgės ašį, suploti lapelį laikančią tvirtinimo kilpelę ir tuomet tas lapelis suksis su trikdžiais. Ir veikiausiai pastebėsite, kas nutiko tik tada, kai valas ims raitytis arba susipins į kuokštą. 

Gija susisuks ir tuo atveju, jei sukriukę pernelyg smarkiai trauksite, o ypač – upėje prieš stiprią srovę. Čia ir vėl tas pats variantas – lapelis nespės apsisukti apie blizgės kūnelį... Galbūt kas nors prieštaraus sakydamas, jog labai greitai traukiama sukrė paprasčiausiai iššoks į vandens paviršių. Tiesa, tačiau tuo atveju jei ji yra lengva. O kuomet besisukančios blizgės kūnelis masyvus, dar ir lapelis siauras, ji vis tiek bus kažkiek panirusi, net jei vyksta aprašyti nepageidautini dalykai.

Nuo viso to apsaugo suktukas arba keli suktukai. Galima naudoti suktuką kartu su karabinu (yra specialūs „tandemai“ snap swivel) arba, kaip darau aš, jungti pavadėlį su pagrindiniu valu naudojant suktuką. Jei labai baiminatės, apsaugą galima dubliuoti, taip pat yra pirkti ir dvigubų, trigubų suktukų. Tačiau aš vengiu papildomų detalių, nes jos apkrauna masalą. Aišku, sukriukė – ne koks nors „lepus“ japoniškas vobleris, bet taip apsidraudžiu kitu aspektu – šapalai, meknės skaidriame vandenyje yra labai įtarūs...

 


Kad sukriukė, švelniai tariant, yra paprastas masalas ir jis labiausiai skirtas spiningavimo naujokams, žiūrėčiau su didelėmis išlygomis. Žvejoti ja nėra taip paprasta, kaip kartais apibūdina kai kurie spiningautojai. 

Tarkim, faktą, jog „meti ir suki“, galima pasakyti apie kone kiekvieną vilioklį, nes faktiškai didžioji jų dauguma geriau ar blogiau dirbs sukant ritę vienodu ritmu. O sukriukę tiesiog taip reikia vesti, nes tada jos lapelis suksis tuo labiausiai žuvis viliojančiu ritmu – tokia yra šio masalo konstrukcija. Nors aš kartais bandau ir daryti ilgesnes ar trumpesnes pauzes, laikyti srovėje ant įtempto valo – kitąsyk tokie manevrai pasiteisina.

Beje, traukti derėtų kiek įmanoma lėčiau, nes nemažai žvejų kažkodėl mėgsta greitesnį tempą. Sunku pasakyti, kodėl taip elgiasi: gal tai kažkokios psichologinės priežastys, gal mano, jog greičiau besisukantis lapelis labiau vilios žuvį, o gal taupo laiką kitiems metimams. 

Bet tada ir anie užmetimai bus nevykę, kadangi po jų seks dar kiti ir dar kiti, kada blizgė šmėkščioja kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose arba arčiau paviršiaus. Neretai salačiams, kartais šapalams, meknėms, sukilusiems į vandens paviršių ešeriams tai tinka, bet lydekoms, sterkams, šamams dažniausiai ne. 

Dėl „meti, suki“, nors suki ir nelabai greitai, irgi turiu pastabų. Jei užmetęs imsi vynioti valą, blizgė plauks viršutiniuose, geriausiu atveju viduriniuose vandens sluoksniuose. Todėl nusviedus sukriukę reikėtų daryti pauzę, kad šis masalas nusileistų arčiau dugno. Apskritai rekomenduotina pirmą metimą atlikti taip, kad sukrė pasiektų dugną ir mintyse skaičiuoti, per kiek sekundžių tai įvyks. 

Tada jau bus galima orientuotis, kaip vesti blizgę, kad ji plauktų koks pusmetris nuo dugno. Įtariu, jog dalis spiningautojų, vengdami kliuvinių, veda sukriukę pernelyg aukštai, o lydeka tik akimis palydi virš galvų plaukiantį masalą. Čia juk ne tvičingas, kuomet aštriadantė gali „pagalvoti“, prisitaikyti ir tik tada atakuoti voblerį. Sukriukė plaukė ir nuplaukė, o plėšrūnė tądien buvo tingi...

 


Iki šių dienų galima rasti vieną ir tą pačią šabloninę nuorodą, kur sakoma, kad siauralapės long tipo sukriukės yra geriausios gaudyti greitesnėje tėkmėje, plačiais lapeliais aglia tinka stovinčiam vandeniui ir lėtai tėkmei, o tarpinis modelis comet yra daugiau ar mažiau universalus. 

Aš nekreipiu daug dėmesio į besisukančių blizgių tipus ir labiau žiūriu į jų masės ir dydžio santykį, taip pat orientuojuosi, kokias žuvis tuo metu viliosiu. 

Vėlgi – kitąsyk net ir gerai, kad sukriukę kelia tėkmė į vandens paviršių, nes, tarkim, žūklavietėje yra daug vandens augalų, o jų tarpuose tupi šapalai, kurie vandens paviršiuje mieliau čiumpa lėčiau traukiamą agresyvesnę aglia, nei greitai vedamą, tačiau mažiau išraiškingai besisukančią long. Arba priešingai – tą kartą lydekos tupi tvenkinio dugne, bet nepageidauja per jų šoninę liniją „būbnijančių“ plačialapių sukrių, o štai „tylesniais“ long modeliais susigundo. 

Noriu pasakyti, kad sukrės virpesius plėšrūnės junta iš labai toli, ją dažniausiai pirma pajaučia, o tik po to pamato. Todėl šiuo atžvilgiu nėra geležinių taisyklių, jos neretai rašomos tam, kad reklamose reikia kažką parašyti, o geriausiai – tuos „faktus“, kurie visiems nuo neatmenamų laikų „įkalti“ į galvą. Tik kitas klausimas – ar visada jie yra teisingi?

 


Jei upėje mesite sukriukę maždaug 45–60° kampu tėkmei, ką daro dauguma žvejų, kas įprasta gaudant vobleriais ar guminukais, labai blogai nebus, bet nesitikėkite, kad šis masalas bent kiek smarkiau užsigilins stiprioje srovėje. Ir tai liečia net pakankamai sunkias besisukančias blizges. Jeigu sviesite skersai tėkmės, sukrę, bent jau kurį laiką, galima traukti giliau, tačiau kontaktas su masalu pradžioje bus prastas. O kodėl nepabandžius jos vesti pasroviui? 

Taip, tada valą išties teks vynioti smarkiau, nes masalas privalo judėti greičiau už vandens srautą. Bet irgi neverta perlenkti lazdos, kadangi kokybiškos sukriukės lapelis gerai suksis vedant ją tik minimaliai greičiau už tėkmę. Beje, šiuo atveju pagrindinis pliusas bus tas, kad sukriukė daug lengviau užsigilins, ne taip sparčiai kils į paviršių.

Dar vienas trafaretinis požiūris – sukriukės prastai užsimeta. Na, jei jos labai lengvos, praktiškai be metalinio kūnelio, lapeliai platūs, o sviedi prieš vėją, naudoji bala žino kokio diametro valą ir extra fast spiningą, tada taip – jos skris prastai. Tačiau su atitinkamo testo lankstesniu (gerai bus ir fast, nebūtinas moderate) kotu ir plonu valu normalią (net nepasunkintą!) klasikinę aglią net ir prieš stiproką vėją nusviesi pakankamai taikliai ir gana toli, ko veikiausiai nepavyktų padaryti su nemaža dalimi voblerių. Ar aš gal kažkaip kitaip spiningauju?..

 


Pabaigai apie sukriukių spalvas. Čia panašiai kaip žvejojant vartiklėmis ar kitais metaliniais masalais – yra tam tikri „rėmai“. Deja, jie teisingi tik ant popieriaus. Paprastai akcentuojamas saulėtas/apniukęs oras arba skaidrus/drumstas vanduo. 

O nepagalvojote, kad šiuos du rodiklius derėtų bendrinti, o tada ieškoti dar ir kitų ne mažiau svarbių kintamųjų? Tarkim, grunto spalvos (smėlis ir dumblas skiriasi kaip diena nuo nakties), reljefo ypatumų ir kiek dugnas apaugęs augalija (gal saulėtą dieną traukiate masalą išilgai stataus skardžio, šalia tankių vandenžolių sąžalynų, nuo kurių krenta šešėlis). 

Galiausiai spalvinės variacijos priklauso ir nuo plėšrūnių aktyvumo bei jų rūšies. Netgi nuorodos, kad saulėtą dieną reikia geltono metalo sukriukės, o skaidriame vandenyje tinka baltas metalas yra apie nieką, nes neaišku kiek blizgus tas metalas – lyg veidrodis ar visiškai „apmusijęs“? 

Šią temą derėtų panagrinėti kur kas išsamiau, čia irgi pasakiau tik dalį to, ką ruošiausi papasakoti, bet tai padarysiu galbūt kada nors kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas