Rašyti apie vartiklę – reiškia grįžti į senovę. Na, gal ne visai į Akmens amžių, tačiau bent jau į pirmąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, kada Lietuvoje savo piko viršūnę pasiekė vietinės firmos gamintojos: Zumpė, Aisė, Kibs... Tiesą sakant, čia ne mano išvada, bet, manau, taip pagalvos ne vienas spiningautojas. Vartiklės, jų akimis, yra savotiška „atgyvena“, senų žvejų, nuošalesnių rajonų žūklautojų naudojamas masalas. Ak, taip, dar kai kurių gaudančių salačius, nors pastaruoju metu besivartančiomis blizgėmis vis labiau ėmė domėtis ir lašišautojai, tačiau apie pastaruosius nekalbėsiu, tai būtų atskira istorija. 

Bet kokiu atveju, vartiklė yra tas spininginis vilioklis, kuris jaunesniems žvejams atrodo nieko vertas. O juk ir kaina jo menka, kas neretai būna kaip vienas kibaus (ar veikiau modernaus?) masalo rodiklių. Kadangi jau pakankamai daug laiko „verdu žvejybinėse sultyse“ ne tik kaip žvejys, tačiau ir platesniame kontekste, leisiu sau daryti prielaidą, jog nedidelės šių masalų kainos, pridėjus vis krentančią paklausą, reklamos trūkumą, sąlygoja faktą, kad mūsų žūklės parduotuvėse besivartančių blizgių asortimentas gana menkas ir retai atnaujinamas – prekybininkams tai nėra prekė, kuri neštų didelį pelną. 

Išimtis – mažos vartikliukės, kurios dabar smarkiai „išpušintos“ kaip masalai AREA žvejybai, margųjų upėtakių gaudymui, jų populiarumą galima surišti ir su ultralight spiningavimo stiliaus pakilimu.

 


Jei pradėtume kalbėti apie masalų rūšių kibumą ar nekibumą, veikiausiai galėtume ginčytis iki pažaliavimo ir vis tiek neprieitume prie vieningos išvados, todėl tokių palyginimų net nepradėsiu. Galiu pasakyti banaliai: žuvis gaudo ne masalas, o žvejys. 

Pateiksiu pavyzdį. Pernai, kuomet upėse visus metus vandens lygis buvo nerealiai aukštas, labai daug spiningautojų supanikavo, jog mūsų vandens telkiniuose, ypač upėse, plėšrūnių smarkiai sumažėjo. Nujaučiu priežastį – nedaug kas galėjo pasigirti gerais ar bent jau stabiliais laimikiais. Atvirai pasakius, aš irgi. 

Menu, nuvažiavau į seną daug kartų patikrintą vietą, kur rudeniop paprastai pagaudavau lydekų, tačiau grįžau nepajutęs nei vieno žuvies kepštelėjimo. Dar sykį ten pabandžiau žvejoti, vėliau ir dar kartą – tuščiai. Ir kuo tik nemėginau: į vandenį skriejo silikoniniai masalai, visokių rūšių vobleriai, vibai ir kiti viliokliai. 

 


Nuvykęs ketvirtą sykį, o tai buvo spalio mėnesio pabaigoje, aptikau ten spiningautoją. Mano amžiaus žvejys gaudė ekonominės klasės spiningu, ne pačia brangiausia rite, braidžiojo apsiavęs PVC bridkelnes ir mėtė paprasčiausias vartikles. Nemėgstu lipti kitiems „ant galvos“, todėl nuėjau toliau ir žuvavau išlaikydamas padorų nuotolį. 

Bet tokių dalykų nepastebėti neįmanoma – žmogelis išlupo dvi tikrai daugiau nei po tris kilogramus sveriančias lydekas ir savo žūklę vainikavo dar kažkokia stambia žuvimi, kurios iš tolo neidentifikavau. Manau, tai buvo didžiulis salatis.

Patys žinot, kad žūklėje informacija sklinda plačiai ir necenzūruotai, tad po kurio laiko sužinojau, jog tai nebuvo kažkoks atsitiktinumas – minėtas žvejys čia buvo pasirodęs ir anksčiau, ir niekada negrįždavo be laimikio. Ir visuomet spiningavo tik vartiklėmis, kurios, kaip man pasakojo mačiusieji, niekuo labai neišsiskyrė – buvo tos pačios „parduotuvinės“, kai kurios savadarbės, tačiau irgi nieko įspūdingo ar originalaus. 

Pagal visus tokio tipo straipsnių rašybos dėsnius, po šios įžangos dabar man derėtų kažkaip gražiai, švelniai, nepastebimai toliau vystyti mintį, kol prieisiu iki rašinio dėstymo. To nedarysiu. Pasakysiu tiesiai šviesiai – dauguma mūsų, kurie bandėme gaudyti vartiklėmis, dorai nemokame jomis naudotis. 

 


Įdomiausia, jog įvaldę iki smulkmenų džigavimą, tvičingavimą ir panašius žūklės būdus, net nepagalvojame, kad besivartančioms blizgėms taip pat taikomi įvairūs pravedimo būdai, atsižvelgiant į jų modelius, metų laiką, vandens telkinių specifiką ir panašiai. Tai, kad mes užmetame vartiklę ir tiesiog sukame ritę, yra pati paprasčiausia šio masalo pravedimo technika, kuri rezultatyvi būna tuomet, kada žuvys labai aktyvios, maitinasi vos viename ir labai ribotame vandens sluoksnyje. 

Ji geriausiai pasiteisina žvejojant jau minėtus salačius, kai bedančiai plėšrūnai vaikosi aukšles upės paviršiuje arba netoli jo. Nesakau, kad nepagausime ir lydekų, ešerių, gal net užkibs šamas ar lašiša, visgi tokia animacija labiausiai tiks tik kai kuriomis dienomis vasarą, rudens pradžioje, kada vandens temperatūra optimali plėšrūnių maitinimuisi.

Vienas iš vartiklės privalumų (oi, neskubėkit sakyti, kad tolimas ir tikslus užmetimas, nors tai ir tiesa) yra galimybė šiuo masalu gaudyti praktiškai bet kokiame gylyje. Monotoniškas traukimas, o tada kaip taisyklė ritė sukama palyginti greitai, leidžia besivartančiai blizgei plaukti vien tame pačiame horizonte. Ir juda ji vienodai, monotoniškai besivartydama, bet svarbiausiai – pernelyg sparčiai. O juk lydeka, šamas ar sterkas tupi arčiau dugno ir jiems dažniausiai neįdomu, kas dedasi aukštai virš galvos. Jei ir pastebi šmėkštelėjusį masalo siluetą, tik akimis palydi...

 


Ne veltui prabilau apie džigavimą ir tvičingavimą, nes kai kurie šių spiningavimo stilių elementai taikomi ir gaudant vartikle. Man tai skamba paradoksaliai, kadangi voblerių ir guminukų gyvavimo laikotarpis, jei lyginsime su vartikle, yra kaip žmonių ir dinozaurų, todėl veikiau reikėtų sakyti priešingai. Tačiau gal nesileisiu į vištos ir kiaušinio teoriją – svarbu, kad suprastumėte, ką kalbu. 

Kitas pakankamai paprastas, beje, taip pat perspektyvus šiltesniame vandenyje, animavimo būdas yra traukiamos vartiklės greičio padidinimas arba sulėtinimas. Turbūt pastarieji žodžiai pasako viską ir daug aiškinimo nereikia. Nors... Čia nėra būtina, kaip tvičingaujant arba džigaujant, laikytis kažkokių skaičiavimo, sistemos, nes ritės rankenėlės sukimo tempą mažiname arba didiname, kada tik šaus į galvą. Ir nebūtinai vienodais laiko tarpais. 

Kita vertus, reikia turėti omenyje, jog tais atvejais traukiama blizgė keis plaukimo horizontą – pasukus ritę greičiau ji kils į aukštesnius vandens sluoksnius, o sulėtinus – leisis žemyn. Tai atrodys daugmaž taip: vartiklė juda, tarkim, 1,5 m gylyje, kada pasukame ritę greičiau, ji kažkurį kelio galą plaukia nuožulniu kampu, jei vis dar valą vyniojame tuo pačiu pagreitintu tempu – tiesiąja, bet jau maždaug metro gylyje. Ir priešingai: kada lėtiname traukimą, vartiklė tarsi nuslysta nedideliu kampu į poros metrų gylį ir, jei vis dar yra vedama lėtai, juda tolygiai toje didesnėje gelmėje.

 


Teoriškai galima derinti net tris traukimo tempus. Tačiau praktiškai man nelabai pavykdavo, o ir vargu ar tai naudinga, nes plėšrūnė (veikiausiai bus lydeka, gal salatis) konkrečią dieną labiau reaguos tik į masalo pagreitėjimą arba tik į sulėtėjimą. Taip vedant vartiklę neprarasime su ja kontakto ir kibimas jausis kuo puikiausiai. 

Kadangi jau mokame du (sakyčiau, net du su puse) blizgės traukimo būdus, galime išbandyti ir trečiąjį. Tai jau bus iš tvičingavimo operos. 

Tolygiai vedame vartiklę, ritę sukame monotoniškai ir staiga – trūkt – vėl vyniojame kaip vynioję valą. Tiesiog staigiai atlošiame spiningo viršūnę į save maždaug 20–30 cm ir vėl grąžiname į pradinę padėtį. Patrūkčiojimai gali būti atliekami vienodais laiko tarpais, galima juos atlikti padrikai, bet tuo piktnaudžiauti nereikėtų. Paaiškinsiu kodėl.

Tuo metu po vandeniu vyksta maždaug toks veiksmas: tingiai nuo šono ant šono besivartanti blizgė juda tarsi ramiai plaukianti žuvelė. Galimai ji patraukia lydekos (šis būdas labiausiai išprovokuoja būtent aštriadantes plėšrūnes) dėmesį, tačiau pastaroji nesiryžta čiupti „grobio“. Kuomet blizgę trūktelime, ji suplevėsuoja vandenyje tarsi vėjo gūsio paliestas lapas – „žuvelė“ tarsi suspurdėjo, lyg metėsi į šoną, nes galimai pajuto šalia grobuonę. Tuo momentu lydekai dvejonės neretai pradingsta...

 


Naudojant tokią animaciją atkreipkite dėmesį į spiningo testą ir blizgės masę. Kai kurie brangūs japoniški extra fast kotai (jų galios rezervas gali būti mažas, jei tai specializuotas įrankis), kada blizgių svoris yra netoli maksimalios spiningo apkrovos ribos, jau atsidurs rizikos grupėje – nemaža dalis besivartančių blizgių nėra tokios paslankios vandens storymėje kaip vobleriai. 

Kas yra bandęs energingai trūkčioti sunkesnes vartikles su greitos akcijos spiningu, veikiausiai pastebėjo, kad šių masalų pasipriešinimas vandenyje visai kitoks nei panašios masės voblerių.

Veikiausiai nuo pastarojo veiksmo man reikėjo pradėti, kuomet prabilau apie vartiklės pravedimą, tačiau nieko tokio, jei pasakysiu vėliau. Juolab, tai turi tiesioginį ryšį su dar vienu animavimo būdu, kurį greičiau perpras tie, kurie džigauja. Tačiau apie jį skaitykite jau kitoje straipsnio dalyje.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas