Nemaža dalis spiningautojų besivartančias blizges ima traukti vos užmetę. Tai dažniausiai pasiteisina gaudant salačius, bet visumoje – ne arba nelabai. Ir esmė čia banalių banaliausia, nors į tai mažai kas kreipia dėmesį – dauguma plėšrūnių būna apatiniuose vandens sluoksniuose. Pasak vartiklėmis nuolat žvejojančių asų, tokius masalus derėtų traukti ne aukščiau nei pusė metro nuo dugno.

Todėl užmestai blizgei daugeliu atvejų reikia leisti nugrimzti, kol ji atsimuš į gruntą, kas leis dar ir orientuotis, kokia yra gelmė žūklavietėje ir kokiu greičiu reikia traukti vartiklę. Faktiškai šią blizgę privalu vesti maksimaliai lėtai, o jei nori pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius, pakaks kurį laiką greičiau pasukti ritės rankenėlę. 

Beje, žvejai neretai akcentuoja, jog besivartančią blizgę plėšrūnė čiupo dar skęstančią (tai irgi susiję su šiuo pravedimo būdu), tačiau lygiai taip pat sėkmingai lydekos, sterkai, šamai ar net salačiai gali griebti kylantį nuo dugno masalą. 

Turbūt nujaučiate, apie ką dabar kalbėsiu. Taip, tai bus vartiklės traukimas su pauzėmis. Nieko čia nėra sudėtingo, bet šiuo atveju pageidautinas ritmiškumas, kurio laikomės ir džigaudami. Tarkim, vyniojame valą vienodu greičiu pasukdami ritę šešis ar devynis kartus ir sustabdome. Tuo metu blizgė laisvai sklendžia vandens storymėje, bet kitaip nei guminukas, ji beskęsdama vartosi, nukrypsta nuo vertikalės, kas ypač patrauklu grobuonėms. 

 


Kokio ilgio bus pauzės, kiek kartų sukti ritę, to negaliu pasakyti, nes kiekviena blizgė gali būti skirtingos masės, kitokios formos, daug ką lems valo storis, ritės būgnelio dydis, stovintis tai ar tekantis vanduo, kokiame aukštyje nuo dugno buvo vedamas masalas ir kiti niuansai. Tad jei kur nors radote tikslius nurodymus, kad reikia, pasukti ritę, tarkim, 5 kartus, o tada daryti 2 s pauzę, arba lydekai geriausiai derinti šiuos du veiksmus taip, o sterkui anaip, žinokite, jog tai yra tik abstrakcija ir jokiu būdu ne taisyklė. 

Galbūt svarbiau tas faktas, jog pernelyg trumpos pauzės bus mažiau efektyvios, nes blizgė nespės normaliai „palinguoti“ vandenyje, o jei ilgam nustosime vynioti valą, tiesiog gulės ant dugno „be gyvybės ženklų“. Beje, atsimušdama į gruntą vartiklė sukels drumzlių debesėlį, ką šiaip jau palankiai vertina dauguma plėšrūnių. Nors nėra būtina jai liesti dugno, visus tuos judesius blizgė gali atlikti ir vandens storymėje. 

Kita vertus, vandens telkinys nėra baseinas, jo dugnas nelygus, todėl galimai teks koreguoti vartiklės traukimo greitį (ir aukštį), pauzių trukmę. Faktiškai tai vienas sudėtingesnių animavimo būdų, kurį atliekant netenkama daug masalų.

 


Turbūt kils klausimas, kaip suprasti – čiupo lydeka, sterkas, šamas ar kita žuvis blizgę ar ne, nes skendimo metu dalinai prarandame su ja kontaktą. Atkreipkite dėmesį, kad sakiau „dalinai“, nes reikia stengtis lesti blizgei leistis kuo laisviau, bet tuo pat metu jausti ir jos kontrolę – tai suderinti išties nėra labai paprasta. 

O į tą klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes neretai kibimą išduoda tik „šeštas“ jausmas, kuris remiasi valo skendimo greičiu, spiningo viršūnėlės linktelėjimu (atsimušus vartiklei į dugną įvyksta irgi panašiai, bet tik panašiai). Padėtį komplikuoja, kad lydeka, o dar dažniau sterkas, sučiumpa blizgę ne staigiai smūgiuodami, tačiau kažkaip labai jau neišraiškingai, susidaro įspūdis, kad kažkas „sunkesnio“ tarsi prispaudė masalą. Bet kokiu atveju, jei kilo menkiausiais įtarimas – reikia pakirsti. 

Tokios animacijos privalumas – įmanoma „iščiupinėti“ visus dugno užkaborius. Deja, labai šiekštuotose, akmenuotose vietose gali prireikti kilogramo blizgių. Išeitis – spiningauti „neužsikabinančiomis“ vartiklėmis, kurios turi apsaugas kabliukams, pasikeisti trišakius dvišakiais arba vienšakiais kabliukais.

 


Šis traukimo būdas, kaip ir džigavimas, bene perspektyviausias šaltame vandenyje, kuomet plėšrūnės nenori eikvoti energijos. Įtariu, kad nuomonė, jog vėlai rudenį vartiklės tampa visiškai nekibios, susidarė būtent dėl nemokėjimo jas teisingai pateiktį plėšrūnėms. Nors ir kartojuosi, tačiau šitaip traukti besivartančias blizges sugeba toli gražu ne kiekvienas jomis gaudantis spiningautojas, nes tai yra jau gerokai aukštesnis vartiklių pravedimo lygis. O ką kalbėti apie pradedančiuosius žvejus...

Labai panašiai galima vesti vartiklę, bet didesnį dėmesį skiriant ne jos traukimui, o atsimušimui į dugną. Faktiškai tai bus kone tipinis džigavimas. Nuo ką tik aprašyto būdo pastarasis skiriasi labai menku blizgės pakėlimu nuo grunto (vos trys ar keturios ritės apsukos). Kuomet vartiklė nuskęsta iki dugno, staigiu judesiu ją pakeliame, kelis sykius pasukame ritę, darome pauzę, bet kontakto su masalu stengiamės neprarasti. Vos blizgė stuktelėjo į gruntą, vėl staigiu ir trumpu judesiu atlošiame spiningo viršūnėlę, pasukame ritę, darome pauzę... 

Tai rudeninis variantas, kuris labai pravartus gundant stekus, tad ir vartikles rinkitės atitinkamo dydžio bei formos.

 


Jeigu skaitėte pirmąją šio straipsnio dalį, veikiausiai atsimenate, kad kaip vieną paprastesnių vartiklės traukimo būdų minėjau vartiklės greičio sulėtinimą ir pagreitinimą. Štai čia vėl galime kombinuoti du skirtingus animavimo būdus – pauzes ir blizgės pagreitėjimą. Dabar nekalbu apie tai, kad vartiklė, po užmetimo ir galutinio nuskendimo, staigiau pasukus ritės rankenėlę, atplėšiama nuo dugno, o vėliau vedama tam tikrame vandens sluoksnyje. Tai kas kita – blizgę traukiame vienodu greičiu, tuomet padidiname ritės rankenėlės apsukas ir – stop – darome pauzę. 

Po vandeniu susidaro toks vaizdas: „žuvelė“ ramiai plaukė, tada ji išsigandusi nėrė į aukštesnius vandens sluoksnius ir... netekusi jėgų krito žemyn. Turbūt kokia ligota... Juokauju. Nors dalis tiesos tame yra, nes būtent taip ir elgtųsi nusilpusi kuoja ar aukšlė, jei ją persekiotų plėšrūnė. Na, o grobuonei nekils jokio įtarimo – viskas vyksta pagal vandens pasaulio „taisykles“.

O štai kitas būdas yra veikiau prieš visus žinomus dėsnius, kadangi žuvys paprastai taip nesielgia. Ką mano tuo metu plėšrūnė, kodėl ji atakuoja blizgę, galiu nebent spėlioti. Kalbu apie vartiklės pristabdymą sekundei. Nors ne, veikiau sekundės daliai, nes per sekundę blizgė jau ims grimzti, kas būtų tiesiog šio masalo vedimas su pauzėmis. 

 


Techniškai šitoks pravedimas atrodo taip: lėtais ar vidutiniu greičiu sukame ritę ir staigiu mostu palenkiame spiningo viršūnėlę apie 20 cm į priekį. Toks mostas atliekamas labai staigiai ir apskaičiuotai – po palenkimo akimirksniu spiningą atlenkiame atgal į buvusią padėtį. Jei pastarasis judesys atgal bus per trumpas, vartiklė praras horizontalę – ji trumpam „pritūps“ žemiau nei buvo ligi tol. Jei „atgalinis“ judesys per ilgas – blizgę staigiai trūktelėsime iš vietos ir tai bus panašiau į vartiklės tvičingavimą. 

Iš pirmo žvilgsnio ši technika gali atrodyti labai panaši į jau aprašytą, kuomet vartiklę trūkčiojome kaip tvičingaudami. Tačiau yra esminis skirtumas – anksčiau minėto pravedimo metu spiningą atlošėme atgal ir grąžinome į buvusią padėtį, dabar darome priešingai. Tokiu momentu monotoniškai traukiama vartiklė staiga sustoja vandenyje – ji nei kyla, nei krenta, o paprasčiausiai sustingsta. 

Dažniausiai kibimas vyksta būtent tuo momentu ir jo galima nepastebėti, kadangi sekundės daliai praradome kontaktą su masalu. Visgi šis laiko tarpas, jei viską atliksime teisingai, bus toks trumpas, kad vis tiek pajausime, kaip blizgė už „kažko“ užsikabino. Todėl nedelsdami kertame. Žiūrint iš šalies tai atrodo gana keistai – mostas į priekį, staigus mostas atgal, mirksnis, kuomet ranką pristabdėme, ir vėl mostas (pakirtimas) atgal. 

 


Pristabdyti blizgę derėtų vienodais laiko tarpais, t, y. darant vienodą ritės apsukų skaičių. Ši technika taip pat nėra labai paprasta, bet kada ilgiau pažvejoji, ranka automatiškai atlieka tinkamo staigumo ir ilgio judesius, o skaičiuoti, kiek kartų pasuki ritės rankenėlę, irgi jau nebereikia. Tačiau reikia įdirbio – be šito neapsieisime.

Pastarąjį blizgės animavimo būdą galima derinti su panašiais į tvičingavimą patraukinėjimais, apie juos jau kalbėjau. Tarkim, vedi vartiklę tolygiai, trūkteli į save, vėl vedi, vėl patrauki, tada atlieki pristabdymo manevrą, vėl vedi tolygiai, vėl trūkteli masalą į save, vėl...  

Ir viską reikia daryti ritmingai, vienodais laiko tarpais, todėl čia jau bus tikrai „aukštasis pilotažas“. Prisipažinsiu, bent jau man taip ne visada gaunasi, nes veikiausiai į senatvę ėmė silpti žvejybinė „klausa“ ir todėl pametu ritmą. 

 


Pabaigai dar vienas esminis faktas, kuris vartikles, kaip masalų grupę, pakelia į aukštesnę „lygą“ – jų yra daug visokiausių modelių, o tie modeliai gali būti įvairaus svorio. Tačiau tai kartu ir minusas, nes ne visi mano aprašyti traukimo būdai tiks bet kokiai besivartančiai blizgei (tai sieju ir su anksčiau minėtomis savo nesėkmių priežastimis), nes, tarkim, tarp ilgos ir siauros bei mažai lenktos vartiklės ir plačios, kurios linkis yra kone S raidės bus didžiulis skirtumas. Bet tai būtų jau kito straipsnio tema.

Kaip matote, pripasakojau visą „debesį“ įvairių vartiklės pravedimo metodų. Ir dabar bandykite skaičiuoti, jų yra daugiau ar mažiau nei spiningaujant vobleriais arba guminukais. Nors geriau neskaičiuokite – bent porą būdų įsisavinkite ir tada nuspręsite, ar vartiklė tikrai yra tas masalas, kurį reikėtų atidėti į šalį, nes jo geriausios dienos neva praėjo... 

Romualdas Žilinskas