Grįžę iš sėkmingos žūklės dažnai nė nesusimąstome, kad mūsų pagautos žuvys  kokybiniu ir kiekybiniu atžvilgiu iš tiesų tėra tik dalis to laimikio, kurį tądien galėjome sumeškerioti, jei būtume pasirinkę kitokią spiningavimo taktiką, kitus masalus ar kitą žūklavietę. 

Taip atsitinka tuomet, kai nepasitaikė progos palyginti savo ir kito patyrusio žvejo laimikių arba gaudėte su draugu, kuris visomis prasmėmis yra prastesnis meškeriotojas už jus. Žodžiu, žūkle likote nenusivylę, puikiai įvertinote savo žvejybinius sugebėjimus ir sekantį kartą gaudydami tas pačias žuvis elgsitės panašiai, nes jos kibo. Veikiausiai kitą sykį ir vėl kibs, o jei ne – reiškia, kad prasta diena. 

Galimai ir dabar liksite teisūs, kadangi tokios dienos tikrai neretos žūklaujant. Tačiau užsiciklinti gaudant žuvis tais pačiais metodais ir tais pačiais masalais nesidairant kaip tai daro kiti meškeriotojai, reiškia tūpčioti vietoje – praeis kiek laiko ir pastebėsite, kad jūsų žinios bei žūklės būdai pasenę (supraskite teisingai: aš nesiūlau plūdininkui imti į rankas spiningą ar atvirkščiai) ir vis dažniau pasitaiko dienų, kai iš žūklės tenka grįžti tuščiomis. Kodėl? 

Nagi žuvys, kad ir kokia menka būtų jų smegenų apimtis, instinktyviai ima vengti joms paspęstų spąstų. Tai nėra natūrali atranka ar kokie nors genetiniai pokyčiai, nes tam prireiktų šimtmečių, o veikiau – žvynuotųjų elgesio adaptacija. Meškeriotojų skaičius mūsų vandenyse po truputį netgi mažėja (turiu oficialią statistiką ir galiu drąsiai taip teigti), tad, logiškai galvojant, žuvys turėtų vis rečiau susidurti su joms siūlomais masalais nei, tarkim, prieš dvidešimt ar juo labiau trisdešimt metų. Tačiau nutinka priešingai. 

 


Ir priežastis labai elementari – labai greita informacijos sklaida. Žvejai patys daug rečiau ieško naujų vandens telkinių, žūklaviečių, jie tiesiogine ta žodžio prasme tyko, kur, kas ir ką pasakys, parašys, paskelbs viešojoje erdvėje ir tuo netrunka pasinaudoti. Nesakau, jog šis reiškinys blogas ar geras – tiesiog tokios yra šiuolaikinės realijos. Laikausi senų pažiūrų, todėl meškeriotojų „turgus“ mane labiau nervina ir vargina, negu suteikia malonumą, dėl kurio savo rankose laikau spiningą, plūdinę ar dugninę meškerę. Bet nenukrypsiu nuo temos. 

Manding, kad vienas pagrindinių mėgėjiškos žūklės principų yra žvejo progresavimas visomis jam prieinamomis (aišku, ir priimtinomis) kryptimis, pradedant ichtiologinių žinių gilinimu, baigiant naujausių meškeriojimo įrankių, masalų ir panašiai, pažinimu. Be abejonės negalima ignoruoti to fakto, kad žūklės būdai ir visa tai, kas su jais susiję, tartum mada atsikartoja po kurio laiko savotiška spirale, todėl dauguma naujovių šioje srityje tėra anksčiau buvę ir šiuo metu daugiau ar mažiau patobulinti dalykai. 

Be abejo, kas keleri metai pasitaiko ir absoliučių naujienų, bet tai yra veikiau išimtys iš bendros taisyklės. O ir tos „naujienos“ (čia labiau turiu omenyje masalus, jų pravedimo būdus, negu įrangą, nes pastaroji nekinta, ji tik tobulinama) neretai būna reklamos išpūstos ir, pabuvusios sezoną kitą „ant bangos“, vėliau ima nykti, kol visai išnyksta.

 


Tiksliai dabar jau nepasakysiu, bet maždaug šio ir praeito amžių sandūroje, Lietuvoje pasirodžius pirmiesiems mikroguminukams, smarkiai susidomėjau spiningavimu smulkiais silikoniniais masalais. Tuo metu pas mus šie viliokliai (jie tarsi „evoliucionavo“ iš didesnių tokio tipo masalų) Lietuvoje buvo dar naujovė, kuri atkeliavo į Europą iš už Atlanto. 

Dauguma žvejų apie tokius vilioklius mažai ką žinojo, tad bandyti jais gaudyti žuvis buvo itin įdomu. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog silikoninius mikromasalus pirmasis mūsų krašte ėmiau populiarinti būtent aš. Galbūt kažkiek ir prisidėjau rašydamas straipsnius, bet lig tol jau buvo bent keliolika spiningautojų, kurie man suteikė reikiamos informacijos bei pamokė kaip reikia jais žvejoti. Geriausiai šį spiningavimo būdą (veikiau stilių) buvo įvaldę žvejai sportininkai ir labai sėkmingai tai išnaudodavo per spiningavimo varžybas.

Tiesą sakant, silikoniniai viliokliai tuomet irgi buvo tik neseniai pasirodę, pirmuosius guminukus nuo mikroguminukų skyrė ne itin ilgas laiko tarpas. Netgi specialių dėžučių ne visada galėjai įsigyti, mažai kas žinojo, kad silikonas gali ištirpinti kai kurių rūšių plastiką, tad ilgiau pagulėję senoje masalinėje tokie vilioklaii virsdavo koše, o dėžutėje atsirasdavo... skylė.

 


Gavęs pirmąsias pamokas mokslus tęsiau savarankiškai, tačiau savo pasiekimais mielai pasidalindavau su draugais, juos viešinau savo redaguojamame žurnale. Vėliau toks spiningavimas, kaip minėjau, tapo mada ir netrukus pasiekė savotišką apogėjų – Lietuvos žūklės parduotuvėse atsirado pačių įvairiausių firmų šiam reikalui skirtų spiningų ir begalės visomis vaivorykštės spalvomis dažytų mažyčių riperių ir tvisterių. 

Kadangi grįždamas į praeitį šiek tiek plečiuosi, norėčiau paminėti dar kai kuriuos niuansus, kurie skiria tuometinę ir dabartinę žvejybą mikroguminukais, ką dabar vadintume ultralight spiningavimu, o gal kai kuriais atvejais – net ir avižadrėbiu. 

Visų pirma, tada dar nebuvo labai plonų pintų valų. Ir tai įtakojo visai kitokį požiūrį į žūklę šiais masalais, nes monofilamentinė gija gerokai silpnesnė ir tąsesnė, t. y. ne tokia jautri. Faktas, jog naudojant ploną, silpną, mažai jautrią giją spiningavime tenka įsigyti ir atitinkamą kotą, kuris bent dalinai kompensuotų šiuos trūkumus. 

Todėl tais laikais visi rinkdavosi ilgus ir lanksčius „botaginius“ spiningus, nes tokie geriau reaguodavo į kibimą (žiūri į spiningo viršūnėlę ir matai), „sugerdavo“ stipresnės žuvies pasipriešinimą. Deja, su tokia įranga labai tiksliai, kaip tai darome dabar, „išžaisti“ guminuko beveik neįmanoma – apie kokius nors delikačius šių masalų virpinimus, trūkčiojimus ir panašiai, negali būti net kalbos. Turiu dar vieną tokio tipo spiningą, kuris, beje, yra viršuje senoje nuotraukoje. Jį dabar naudoju (tik nesijuokit...) vietoje labai lengvos picker dugninės. Tai, turbūt, daug ką pasako apie anuometinius kotus.  

 


O ir silikonas tada, jei lyginsime su šiuolaikiniu, buvo kietesnis, standesnis, todėl paties masalo virpėjimas atrodė ne toks patrauklus. Na, atrodė veikiau man ar kitam tą laikmetį menančiam spiningautojui, nes žuvys kibo ne blogiau, o gal net geriau nei dabar. 

Taigi Lietuvos spiningautojai užsikrėtė mikroguminukų „bacila“. Net neabejoju, kad daugeliui žvejų išmokti gaudyti šiais masalais pakako kelis kartus trumpesnio laiko nei kažkada man, nes patarimų bei pamokymų, kaip visa tai reikia daryti, ėmė smarkiai daugėti mūsų spaudoje, meškeriotojams skirtose TV laidose, draugas patarė draugui, pažįstamas „nušvietė“ pažįstamą ir taip toliau. Iki to laiko jau turėjau nemenką žūklės mikroguminukais stažą ir buvau pasiekęs (pabūsiu nekuklus), lyginant su dauguma paprastų spiningautojų, šiokį tokį lygį. 

Atvirai kalbant, tam reikėjo ne tik dažnai žvejoti, tačiau ir bandyti daug eksperimentuoti su masalais, pačiam juos tobulinti. Gal šiuolaikinius žvejus tai stebina, tačiau kartais gamintojai arba prekybininkai nespėja paskui meškeriotojų norus, tad, tarkim, pernelyg kieto silikoninio tvisterio uodegėlę galima buvo paminkštinti ir padaryti plastiškiau virpančią suspaudžiant (tik atsargiai!) ją įkaitintomis plokščiareplėmis. 

Toks pats būdas taikomas, norint, kad riperio uodegos mostai būtų platesni, tačiau tąsyk jau tenka ploninti, suspausti jo uodegos strampą, statesniu kampu suklijuoti, prieš tai nukirpus, guminuko uodeginį „peleką“. Kartais pakakdavo (ir dabar taip neretai elgiuosi) tik palaikyti keliolika sekundžių silikoninį masalą verdančiame vandenyje ir jis tapdavo bent kurį laiką minkštesnis.

 


Elgdavausi ir priešingai. Jei reikėdavo tankiau virpančio tvisterio – patrumpindavau uodegėlę, riperiui perklijuodavau peleką taip, kad jis būtų nuožulnesnis, sutrumpindavau strampą ir panašiai. Apie tai kažkada esu rašęs, nesikartosiu.

Suprantama, tobulėti galima iki gyvenimo galo, tačiau gaudymas tokiais viliokliais man ėmė prarasti buvusį žavesį. Įdomu dar ir tai, jog kuo toliau, tuo prasčiau pradėjau pagauti žuvų. Rečiau viliojamų smulkiais silikoniniais viliokliais žvynuotųjų: raudžių, kuojų, lydekų, šapalų, meknių laimikiai praktiškai išliko tokie pat ar net pagausėjo, bet pagrindinių – ešerių – pradėjo sulig kiekvienu sezonu mažėti. 

Išbandžiau net ir pačias egzotiškiausias šių masalų modifikacijas, nes jos irgi atsirado pas mus prekyboje, taip pat, kvapais ir skoniu prisodrintus guminukus, bet rezultatai negerėjo. Pastarieji masalai faktiškai buvo tie patys, tik suvynioti į kitokius popierėlius saldainiai. Na, gal nesu visiškai teisus, tačiau labai didelio skirtumo tarp, tarkim, krevete kvepiančio ar kalmaro skonį turinčio ir paprasto silikoninio masalo nejutau.

Derėtų įterpti faktą, jog spiningavimas klasikiniais tvisteriais ir riperiais tikrai nėra tas pats, kaip gaudymas silikoninėmis vabzdžių lervų imitacijomis, varlytėmis, vėžiukais ir panašiais masalais. Tą patį pasakyčiau apie įvairius kitus spiningavimo būdus taikant jig rig, texas rig, carolina rig ir panašias sistemėles. Bet tai jau būtų atskiros ir labai plačios temos, jas aptarinėjau ir aptarinėsiu kituose rašiniuose.

Kažkiek naudos davė bandymai žvejoti plonesniais valais ir mažesniais, lengvesniais galvakabliais. Bet kuomet „nusiploninau“ iki 0,08 mm monofilamentinės gijos (normalus spiningautojas tikriausiai pasukios pirštą prie smilkinio), kada vietoje galvakablių ėmiau rišti avižėles, o patiems mažiausiems masaliukams trumpinau kūnelius ar palikdavau tik uodegėles, jų išpjovas, supratau, kad „priėjau liepto galą“. Pagautų ešerių kiekis padidėjo, tačiau dydžiai... Patys suprantat, argi įmanoma su tokia įranga ištraukti stambų dryžuotį.

 


Grįžau prie to, nuo ko pradėjau – vėl ėmiau naudoti vis storesnius valus, sunkesnius galvakablius ir gundžiau ešerius antrais ar trečiais pagal dydį riperiais ir tvisteriais. Bet tai jau tapo tiesiog spiningavimu, žodis „mikro“ pradingo... 

Dryžuotieji vėl kibo didesni, bet ne tokie, kokių norėjau, ir, aišku, gerokai rečiau. Po visų eksperimentų, sėkmių ir nesėkmių padariau tris išvadas. 

Pirmoji. Ešeriai įprato prie jiems siūlomų masalų. Taip, kaip įpranta sterkai, lydekos, šapalai, t. y. plėšriosios žuvys, kurios lyginant su taikiosiomis yra gerokai atsargesnės, jei galima taip pasakyti, protingesnės už taikiąsias, kadangi jų populiacija normaliomis gyvenimo sąlygomis yra mažesnė už savo aukų, ir grobuonės norėdamos išgyventi turi visada būti bent vienu žingsniu priekyje. 

Skirtingai nei mes manome, plėšrūnių savisaugos instinktas labiau išlavėjęs nei tų žuvų, kurias jos medžioja, o tai tiesiogiai atsiliepia grobuonių gaudymo rezultatams. Kai tik pasirodė pirmieji guminukai, žvejų laimikiai buvo įspūdingi, tačiau po to staigiai ėmė mažėti, nes iš esmės tokio tipo viliokliai keletą metų praktiškai nesikeitė. Kalbu, suprantama, apie riperius ir tvisterius, priminsiu, kad tai buvo ankstesni laikai.

Antroji. Spiningavimo techniką bei taktiką galima tobulinti visą savo gyvenimą, tačiau pasiekus tam tikrą žvejybos konkrečiais masalais lygį, tolimesnis tobulėjimas vyksta labai lėtai, beveik tokiu pat tempu, kaip vystosi plėšrūnių savisaugos tiems viliokliams instinktas. Vienintelis kelias yra keisti meškeriojimo įrangą, taktiką, masalus į pažangesnius arba... grįžti prie senų jau užmirštų gaudymo metodų bei rečiau naudojamų vilioklių. Iš čia seka trečioji išvada, kuria, kaip supratote, aš ir pradėjau šį straipsnį.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas