Jūsų krepšelis yra tuščias
Žvejojant stovinčiame vandenyje ir jaukinant žuvis žirniais, didelių keblumų nekils. Kad ir kur juos sumesite – ten jie ir gulės. Na, nebent visiškoje seklumoje grūdus išblaškys bangos arba jie prasmegs minkštame dumble, pasislėps augalų tankynėje. Bet taip atsitinka ir su dauguma prievilų. Turėkite omenyje, kad upėje, kur kiek stipresnė srovė ir lygus dugnas, žirnis dėl savo idealiai apvalios formos gali nusiridenti bala žino kur. Patikėkite, ne metrą ar du, o dešimt, dvidešimt ar dar daugiau, žodžiu, iki pirmos kliūties. Netgi nedidelės dugno duobelės ar žvyras tam nesutrukdys.
Todėl meškeriojant į šį faktą reikia atsižvelgti. Visų pirma derėtų išsiaiškinti, koks žūklavietės dugno reljefas, ir atkreipti dėmesį, kaip išsiskaido upės tėkmė. Galimas daiktas, kad jūsų masalas prilaikomas visai ne ten, kur guli jaukas, ir dėl to rezultatai apverktini.
Panagrinėkime tokį atvejį (1 pav.). Gaudote nuo iškyšulio ar dambos karšius pasroviui palaidyne ar bolonine. Plūdę prilaikote toliau nuo savęs ties srovės ir ramesnio vandens riba, ten, kur yra duobės šlaitas. Žūklavietė, aišku, karšiams tinkama. Žirnius metate maždaug 5–6 m prieš plūdę ir tikitės, jog tėkmė juos nuneš iki masalo.
Tačiau paprastai tokiame nuotolyje nuo dambos ar iškyšulio dugnas sąlygiškai lygus, be didesnių akmenų ar tankių žolynų (antraip čia ir nežvejotumėte), o srovė, dėl upės susiaurėjimo, čia stipri. Todėl dalis žirnių rieda ir nurieda kažkur tolyn, o dalis jų dėl grįžtamosios tėkmės priplakama prie jūsų kojų, kadangi kaip tik čia susiduria su pirmaisiais rimtais kliuviniais (dambos akmenimis, duobės kraštu, žolynais). Tai, kad plūdė stovi ties duobės šlaitu – nieko nereiškia. Žirniai neužsilaikys ant to šlaito ir net neriedės į duobės vidurį – juos tėkmė stums visai kita kryptimi.
Vienintelis galimas variantas tikslesniam jaukinimui – berti prievilą 1–2 m iki plūdės (žirniai gana greitai grimzta, nes yra sunkūs, apvalūs) ir maždaug 1 m atstumu į šoną nuo plūdės kranto link, t. y. į ramaus vandens plotą. Atminkite, kad jei plūdė ties srovės ir sąlygiškai stovinčio vandens riba, o jos tėkmė smarkiai neneša, vadinasi svareliai ir kabliukas su masalu – visa sistemėlė – pakrypusi į kranto pusę ir yra toje šlaitelio vietoje, kur ramus vanduo. Suprantama, taip bus tik gaudant nuo dugno, bet nepakėlus masalo virš jo.
Dar dažniau upėse žirniais žvejojamos meknės ir šapalai. Žinia, plačiaburniai laikosi gana sekliose srauniose vietose, dažniausiai prieš rėvas. Todėl juos jaukinti žirniais labai patogu: kad ir kur prievilą mesi (su protu, žinoma), jis vis tiek sustos toje vietoje, kur ir mėgsta būti šios žuvys. Prieš rėvas tėkmė vis smarkėja, tačiau grūdai, srovės stumiami iš gilumos į seklumą, sustoja prie artimiausių akmenų (2 pav.).
Beje, karšiai labiau mėgsta čiupti nejudantį ir gulintį dugne masalą, o šapalai, meknės – priešingai. Žinoma, tai nėra taisyklė, visgi tokia tendencija ilgainiui išryškėja. Ir tuo įsitikinsite patys, kuomet žuvausite tėkmėje prilaikant masalą, o mūsų atveju – žirnį.
Todėl viena iš geresnių sistemėlių gaudant plačiašonius – paternoster, kurią naudojate žūklaudami dugnine. Taip sukonstruota sistemėlė plūdinei (beje, svarelis gali būti sunkesnis nei išlaikys plūdė) leis ilgiau išbūti masalui dugne, nors rišti patarčiau maždaug metro ilgumo pavadėlį.
Nebijokite, jei srovė ne itin smarki, o tik vidutinė ar vos didesnė, vanduo nepajėgs pakelti žirnio nuo dugno. Aišku, jei nerišite bala žino kokio storio pavadėlio, nes didesnio diametro monofilamentinis valas ims plevėsuoti tėkmėje. Tačiau grįžkime prie mano pavyzdžio – šapalams būdingos žūklavietės.
Deja, bet su plūdine čia meškerioti bus sudėtinga, todėl geriau tiks dugninė. Kad aš teisus, įsitikinkite patys: užmeskite išilgai kranto kelias meškeres ir berkite žirnius aukščiau tos dugninės, kuri yra pirmoji prieš srovę. Jei žūklavietės dugnas gana lygus, daug (o turbūt dauguma) kibimų bus ant tos meškerės, kuri arčiausiai rėvos. Nelabai ką bepadės ir masyvios, talpios šėryklėlės, kadangi stipri srovė greitai jas išplaus ir žirniai nuriedės iki rėvos pradžios. Jei grūdai sumaišyti su kokiu nors itin lipniu priedu, šėryklėlės galbūt ne taip greitai ištuštės, bet anksčiau ar vėliau taip vis viena atsitiks.
Greitoje tėkmėje reikalingos itin sunkios šėryklos, atitinkamai tvirti meškerykočiai ir stori valai. Nemėgstu grubių įrankių, todėl gaudydamas tokiomis sąlygomis tvirtinu vien tik svarelį, o žirnius saujomis beriu, kaip ir sakiau, aukščiau pirmosios dugninės prieš srovę, kartais už kokių 10–15 m. Bet tai jau priklauso nuo pačios žūklavietės, nes aukščiau rėvos gali būti koks nors akmenynas ar žolių plotai.
Neblogos vietos šapalauti kartais būna ir žemiau rėvų. Tačiau čia plačiaburniai būriuojasi ne pačioje srovėje, kuri už akmenų itin stipri, o gerokai žemiau. Tokiuose plotuose tėkmė išsiskleidžia, aprimsta, dugnas seklėja (ir vėlgi – tai nėra geležinė taisyklė), būna apaugęs vandenžolėmis. Pradžioje augalų ploteliai reti, pavieniai, nedideli, toliau – ištisi žolynai. Tarp tų žolių salelių neretai būriuojasi šapalai ir laukia, ką atneš srovė.
Štai čia jau galima sėkmingai žvejoti dugninėmis su šėryklėlėmis ir ant kiekvienos meškerės tikėtis vienodai intensyvaus kibimo. Kadangi į vieną ir tą pačią vietą užmesti du įrankius sudėtinga, dugninės tenka dažnokai tikrinti – įmanoma, jog masalas užstrigo vidury augalų guoto. Aukščiau sumesti žirniai pasiskleidžia gana plačiai ir toli išilgai srovės (3 pav.), tad ir žūklė rezultatyvesnė su keliomis dugninėmis.
Visgi tiek prieš rėvas, tiek ir už jų galima meškerioti ir palaidyne. Tačiau nuo kranto tai nepatogu, geriau žvejoti įsibridus. Sistemėlė tokiam šapalų gaudymui – „rožančius“, kai svareliai (5–7 vnt.) išdėstomi nuo sunkiausio iki lengviausio žemyn link kabliuko. Apatinis svarelis (jei jis ne sunkesnis nei 0,2 g) gali liesti dugną, nors nebūtinai – pakaks, jog masalas slinks dugnu. Žvejojama prilaikant plūdę, kuo arčiau rėvos ar (jei meškeriojama už jos) žolių, kitų kliuvinių, tuo plūdė prilaikoma dažniau.
Žirnius beriame tiesiai prieš save, taip, kad jie riedėtų vienu „taku“ ir nesisklaidytų į šonus, tiesiai prieš save leidžiamas ir masalas. Jaukinti reikia dažnai, nors ir nebūtinai gausiai. Reikia turėti perpetinį krepšį, antraip teks braidžioti į krantą – per pusdienį išberiami keli kilogramai žirnių.
Galima pasidaryti „stacionarią“ žūklavietę, pastoviai gaudantys Nemune meškeriotojai įsibridę susismaigsto į dugną metalinius kuoliukus, prie jų tvirtina indus su jaukais ir masalais. Aišku, kuomet ima kilti ar sekti upės vanduo, kas Nemune dažnas reiškinys, tenka persmaigstyti tuos kuoliukus arčiau ar toliau nuo kranto, bet jau nukrypstu į bereikalingas detales...
Už rėvų, kur srovė silpnesnė, galima pagauti ne vien šapalų, meknių, bet ir kitokių žuvų. Žirnis ant kabliuko maunamas vienas. Kad ir kiek bandžiau, netgi šapalai nelabai noriai griebia keletą šių grūdų. Keista, nes, sakysim, kukurūzų užveriu visą „dešrelę“, kelis jų net ant valo. Tačiau žuvys mėgsta žirnio ir musių lervų ar slieko sumuštinius.
Kitąsyk praverčia ir papildomas kukurūzas. Lervučių šalia žirnio daug nereikia – 1–3. Sliekas taip pat nedidukas, kad neužgožtų pagrindinio masalo. Visgi kartais papildomas vilioklis patraukia smulkmės dėmesį – žirnio jos neliečia, o musės lervas ar sliekutį nutampo. Tokiu atveju gyvą masalą neriu aukščiau žirnio. Kabliuką per grūdą reikia perverti kiaurai, kad išlįstų ne vien smaigalys, bet ir bent dalis gylio, nes tai kietas masalas ir sunku pakirsti.
Kuomet pakirtimai nuolatos „tušti“ (šapalai kažkodėl labai staigiai išspjauna masalą), tenka suktis iš padėties. Neretai dėl to būna „kalti“ per maži kabliukai. Tačiau užmovus masalą ant didesnio, šapalai paprasčiausiai nekimba, nes jaučia apgaulę,
Tokiu atveju nereikia keisti kabliukų, o žirnius patarčiau kabinti karpininkų principu – „ant plauko“ arba naudoti specialius nedideliems boiliams skirtus smeigtukus. Jų būna pirkti žūklės parduotuvėse pačių įvairiausių ilgių.
Ne sykį esu bandęs ir avinžirnius (turkiškus žirnius). Pradžioje „iš bėdos“, kuomet negavau greitai nusipirkti įprastinių žirnių, o vėliau jau šitą masalą naudojau specialiai. Pastarieji bent 1,5 karto stambesni už lietuviškus. Kitų žuvų nemėginau jais žvejoti, tačiau šapalams toks masalas tiko. Nors turkiški žirniai ir brangesni, bet turi vieną labai gerą savybę – net ir ant smarkios ugnies virdami „nepameta“ luobelės.
Nebūtina pilti jų į jokius maišelius, pakanka tiesiog suberti į puodą. Aišku, prieš verdant brinkinti reikia ilgiau nei įprastinius žirnius. Tačiau siūlau nevargti, nes kuo puikiausiai tinka konservuoti, o tokių rasite kiekviename prekybos centre. Jei paprastą žirnį dar gali nuryti vidutinio dydžio kuoja, tai tokio masalo liesti ji nedrįsta.
Ant kabliuko avinžirniai laikosi užtikrintai ir, be to, yra labai skanūs. Turiu omeny, ne vien žuvims, bet ir pačiam žvejui. Kai niekas nekimba, į žūklę nereikia neštis nė sumuštinių. Tik įspėju – labai jau pučia vidurius...
Bet gal jau šiam kartui pakaks, nes imsiu kartot ankstesnius tekstus ir pradėsiu vėl pasakoti apie sojas, pupeles ir panašius vilioklius, kurie visiškai netinka prie šio straipsnio pavadinimo.
Romualdas Žilinskas
