Sakoma, kad vasarą, kai vandens telkiniai smarkiai sušyla, lydekos keičia dantis. Aišku, šį posakį reikia suprasti perkeltine prasme, tačiau faktas, jog aštriadantės tuo metu kimba prastai. Nors gal derėtų sakyti, prasčiau ir neretai ne ten, kur mes esame įpratę jas gaudyti.

Lydekos yra plėšrūnės pasalūnės, kurios gana konservatyvios savo slėptuvių atžvilgiu ir jas palieka tik prispyrus reikalui. Kita vertus, lydekų biologija, priklausomai nuo žuvų dydžio, gana skirtinga. Ir ypač tai juntama būtent šilčiausiuoju metų sezonu.

Jei atkreipėte dėmesį, smulkių ir stambių lydekų spalva gali gerokai skirtis. Aišku, jos išliks tokios pat margos, tačiau mažesniosios dažniau turės žalsvesnį atspalvį, o didžiosios bus rudesnės arba pilkesnės. 

Regis, tai smulkmena, tačiau jau vien pagal tai galima orientuotis, jog iki kilogramo ar pusantro sveriančios lydekaitės medžios arčiau vandens augalijos, o kad galėtų geriau pasislėpti, yra ir atitinkamos spalvos. Solidžios tos rūšies plėšrūnės ieško grobio giliau, rečiau kyla nuo dugno, todėl įgavusios jau kitokį atspalvį, nes privalo susilieti su gruntu, kur paprastai būna bent nedidelis nuosėdų sluoksnis. 

Beje, lydekų labai retai rasite ten, kur dugnas iš šviesaus gelsvo smėlio. Išimtis, kuomet yra daug nuskendusių medžių kamienų, kelmų ir panašių žvejų masalams pavojingų dalykų. Tačiau akmenynai joms tinka.



Visgi tuo užsiciklinti nederėtų, nes grobuonių atspalviai, priklausomai nuo konkretaus vandens telkinio, gali keistis iš esmės. Jei lydekos gyvena kokiuose nors durpinguose ežerėliuose ar uždumblėjusiuose tvenkiniuose, jos turės tamsiai rudą atspalvį, galimai bus vos ne juodos, o balsvas ar vos gelsvas dėmes pakeis sodriai geltonos. Drumstuose vandens telkiniuose, kur vanduo nuolatos yra tarsi kakava su pienu, augalijos mažai, visos aštriadantės veikiausiai turės šviesų rusvą ar pilkšvą atspalvį, jų dėmės bus baltos. 

Jei jau pradėjau kalbėti apie tai, kaip žuvys prisitaiko prie aplinkos, derėtų išsisakyti iki galo – jų kūno spalvos kinta dar ir priklausomai nuo apšvietimo, taip nutinka netgi paros laikotarpyje. Bet kurios žvynuotosios tamsoje tampa blankesnės. Tuo galima įsitikinti, jei namuose laikote akvariumą – uždekite šviesą naktį ir vargu, ar pažinsite savo ryškiaspalves žuveles – tik po keleto minučių jos vėl įgaus sau būdingas spalvas. Tačiau grįžkime į natūralius vandenis.

 


Lydekos, kitaip nei, tarkim, šamai, nėra labai „pavydžios“ savo teritorijai. Slėptuvės – kas kita, jei aštriadantė ją užsiėmė, tai kita gentainė paprasčiausiai į tą vietą nesikėsins. Vėliau, jeigu ją žvejai pagavo arba dėl kokių nors priežasčių pasitraukė pati, toje vietoje atsiras nauja panašaus dydžio nuomininkė. Bet vandens plotą margašonės dalijasi gana draugiškai ir viename upės ar ežero ruože galima rasti keletą ar net keliolika lydekų. Tačiau reikia turėti omenyje, jog margašonės yra kanibalės, todėl grupuosis tik panašių gabaritų plėšrūnės. 

Kita vertus, mažosios „žolinukės“ paprastai būna užsiėmusios seklias vandenžolėmis apaugusias priekrantes, kur vasarą didesnės nekiša nosies. Jei priekrantė šiek tiek gilesnė, iki kilogramo sveriančią lydeką galima pagauti vos pusmetris nuo kranto. 

Aš tikrai neperdedu, taip nutinka upėse – gaudai mažu vobleriu ar sukriuke šapalus, trauki masalą po nulinkusiomis nendrėmis trys sprindžiai nuo sausumos, o jį čiumpa lydeka. Ir vasarą spiningautojai neretai daro klaidą, nes bando ieškoti aštriadančių pernelyg toli nuo kranto, o jos tuo metu tupi visai šalia žvejų kojų.

 


Aišku, čia ne vienintelė vieta, kur yra „ikikilograminių“ ar vos stambesnių lydekų. Per vasaros karščius jos nevengia atplaukti netgi į rėvas, tuo įsitikinau šimtus sykių. Tačiau rėvoje turėtų būti bent kažkiek augalijos. O ir retai kada aštriadantės artinasi prie akmenų juostos, jos užsiima pozicijas ten, kur vandens srautas rimsta, vienodėja. 

Arba tūno rėvos pakraštyje šalia sraunumų, nes ten tėkmė sumenksta, kartais susidaro ir atgalinės srovės, būna minkštesnis gruntas ir yra daugiau vandenžolių. Jei vanduo sukasi, labai daug galimybių, kad čia tupi gal kelių šimtų gramų, o gal ir daugiau nei kilogramą sverianti plėšrūnė. 

Kartais tiek pirmose, tiek antrose minėtose vietose susirenka tuzinas ar daugiau nedidelių margašonių. Praktiškai kasmet pataikau momentą, kada jos smarkiai suaktyvėja. Ir kiekvienąsyk vėl iš naujo stebiuosi, kad nepakėlus kojų galima ištraukti penkias ar net dešimt panašių gabaritų lydekaičių. Jei sužvejoji kilogramą ar daugiau sveriančią plėšrūnę, tada jos dvynę dar gali suvilioti. Kad pakliūtų trečia – jau bus retas atvejis. Jei užkimba puskilograminė, išsyk ir dar viena tokia pati, tuomet galimai sužvejosi trečią, penktą ar septintą...

 


Kita puiki žūklavietė – statūs ir medžiais, krūmais apaugę krantų šlaitai. Taip gali būti kai kuriuose tvenkiniuose ir daugumoje upių, tačiau mūsų ežeruose, deja, panašių vietų reta. Upė šioje atkarpoje teka, regis, vienodu smarkiu srautu, tad spiningautojams toks ruožas neatrodo labai patraukliai. 

Tačiau pirmas įspūdis yra klaidingas, nes vasarą lydekos nelabai bijo smarkesnės srovės – juk jos būna padugnėje, o čia tėkmė neretai juntamai sulėtėja, nes yra grunto daubų, kalnelių, akmenų, nuskendusių medžių ar jų šaknų ir panašių vandens srautą stabdančių kliuvinių. Bet svarbu dar ir tai, jog nuo aukšto kranto, medžių ir krūmų į vandenį krenta šešėlis. Todėl tokia vieta ideali grobuonėms. Ir šįsyk čia jau yra galimybė suvilioti ne tik „silkių“, tačiau kur kas svaresnių aštriadančių.

Aš vis miniu dalinai greitą tėkmę ir sakau, kad lydekos jos nevengia. Bet taip nutinka per vasaros karščius. Jei paėmus apskritai, tada aštriadančių žūklavietes kaip tik susiečiau su nurimusia upės srove – ji veikiau mažesnė už vidutinę arba bus kone visai stovintis vanduo. O vanduo beveik arba visai sustoja didelėse upių įlankose ir specifinėse vietose, kur krantuose yra savotiškos balos, kurios jungiasi su upe siauromis protakomis. 

Tokių vietų rastumėte Nemune, Nevėžyje. Beje, ten dažnai būna gana gilu ir vandens temperatūra žemesnė (įtariu, kad dėl povandeninių šaltinių) nei pačioje upėje. Štai čia galima aptikti paties įvairiausio dydžio margašonių plėšrūnių visais metų laikais ir vasara nebus išimtis.

 


Užsiminiau apie vandens temperatūrą. Tai svarbus veiksnys, kuris įtakoja ir lydekų aktyvumą, ir jų dislokaciją. Paprastai sušilus vandeniui iki 20–22 °C, aštriadančių apetitas ima kristi ir jos ieško vėsesnių vietų pasalai. Tačiau smulkios lydekaitės šiuo atžvilgiu yra ištvermingesnės, todėl visą vasarą gali „ganytis“ jau minėtose sekliose žūklavietėse. O didesnės tuo laikotarpiu pasitrauks giliau. Žodžiu, ateis tas momentas, kada net įprasti „lydekiniai“ plotai ištuštės. 

Dabar galima tik paspėlioti – galimai dantytosios nusileido arčiau vagos, jei turėjo tokią galimybę, ir tupi netoliese, bet giliau. Nors gali būti kitas variantas – jos visiškai apleido tą upės ruožą ir nuplaukė kelis kilometrus aukščiau prieš srovę ar žemiau pasroviui.

Įdomus momentas, kurį siečiau su aprašytomis giliomis „balomis“. Jei dabar palygintumėte, kokia vandens temperatūra yra, tarkim, Nemune ir Dubysoje, Nevėžyje, Jūroje ar netgi Neryje, pamatytumėte, kad Nemuno intakuose ji pusantro, dviem ar visais trimis laipsniais žemesnė. 

Tai reiškia, jog dalis aštriadančių pasitrauks tegul į mažesnes ir seklesnes, bet vėsesnes upes. Aišku, kad penkių kilogramų lydys tikrai nekeliaus, sakysim, į Dubysos aukštupį, kur bus dar vėsiau. Bet mažesnės plėšrūnės, o galbūt ir pakankamai svarios, šių upių žemupiuose ras geresnes sąlygas nei „motininėje“ upėje.

 


Žvejams tokios lydekų „migracijos“ atrodo neįprastos, kadangi jie įpratę prie atvirkštinio proceso. Juk aštriadančių žūklės vajus prasideda rudeniop ir tęsiasi iki užšąlant vandeniui. Ir tada jos kaip tik traukiasi iš mažų upių į didesnes, iš seklumų plaukia į gelmę. Vėlgi būna išimčių, pavyzdžiui, kada plėšrūnės sugalvoja „pavarliauti“ arba, staiga atšilus orams, kas dažniausiai nutinka bobų vasarą, kuriam laikui atkeliauja paskui suaktyvėjusį mailių į sėklius. Bet nenukrypkim į tai, kas buvo ir bus vėliau – dabar yra vasara.

Stambių lydekų šiuo laikotarpiu upėse galima suvilioti ties tiltais. Tik šįmet man ešeriams skirtus poros colių guminukus du kartus nukando nerealaus dydžio lydžiai (taip rodė mano išsprogusios akys, rankomis, deja, nematavau). Nuo tilto poliaus šviečiant saulei tai gerai matosi, bet šitokia dislokacija turi ir didelį minusą – stambios žuvies ant aukšto poliaus be graibšto neužkelsi. Atsidūsti ir tiek...

Aš vis kalbu apie tekantį vandenį, o ežerus ir tvenkinius tarsi pamirštu. Išties ne, bet apie nedidelius stovinčios vandens telkinius prieš kelias dienas rašiau atskirą straipsnį, tad kartočiausi. O norint pasakoti apie didelį ežerą arba, tarkim, Kauno marias, jau reikėtų atskiro rašinio, nes tokiuose vandens telkiniuose bus labai savita specifika, jie dažnai vienas į kitą visiškai nepanašūs. 

Kalbėti apibendrintai sudėtinga, nors, aišku, rasčiau „kažką daugmaž“. Jei nagrinėčiau masalus, gaudymo būdus, tuomet būtų visai kas kita. Kita vertus, šiais laikais lydekautojai dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose žuvauja beveik vien iš valčių ir naudoja echolotus, tad problemų rasti žuvį, o juo labiau stambią, tikrai nekyla.

Romualdas Žilinskas