Prieš rašydamas šį straipsnį, specialiai paeksperimentavau – paklausiau skirtingų Google naršyklių (jų naudoju penkias) AI, koks geriausias masalas lydekoms vasarą? Negražu burnoti, juolab rašinio įžangoje, todėl pasakysiu kiek įmanoma neutraliau – tokias nesąmones gali parašyti tik visiškai su žvejyba nieko bendro neturintis „intelektas“. Paklausus, kaip galima iki tokio lygmens nusikalbėti, gavau atsakymą, kad čia yra išskaičiuotas „statistinis vidurkis“. Kaip sukuriami tokie „vidurkiai“ – ne žvejybinio rašinio tema, bet daugmaž žinau. Įdomiausia, jog buvo netgi pasiūlyti konkretūs masalai (be žodžio „pavyzdžiui“), kurie, vėlgi švelniai tariant, yra tiesiog pigus kiniškas šlamštas ir jų bent kiek save gerbiantis spiningautojas paprasčiausiai nepirktų.
Tikrai netaikau į visažinius, tad kalbėsiu vengdamas bet kokio kategoriškumo ir be konkretaus masalų vardijimo. Kita vertus, kitaip ir neįmanoma, nes realiai bet kokios rūšies vilioklius galima pritaikyti lydekų vasarinei žvejybai ir visi jie bus kibūs arba ne – tai priklausys nuo daugelio veiksnių, apie kuriuos kalbėjau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose. Veikiausiai paklausite: kokia prasmė apskritai ką nors rašyti šia tema, jei tikslaus atsakymo vis tiek nebus?
Na, gal ne visai taip, nes „vengti kategoriškumo“, reiškia kalbėti labiau apibendrintai ir remtis tiek savo, tiek kitų žvejų praktika. Kaip pagalvoju, tai lygiai toks pats principas, kaip ir „išmintingojo AI“.
Tačiau yra keli esminiai skirtumai – daugiau nei pusę amžiaus kaupta patirtis leidžia atskirti pelus nuo grūdų, todėl visiškai nedomina ir neimponuoja, kas rašoma reklamų prigrūstuose kataloguose, JAV ar JK žvejų svetainėse ar to paties dirbtinio intelekto sugeneruotuose straipsniuose, kuriuos... cituoja jis pats. Na, o tas dirbtinai sukurtas „tiesas“ labai paprasta patikrinti – tereikia paklausti, kuo remiantis jos pateikiamos, kodėl siūlomi masalai yra būtent tokie, o ne kitokie, paprašyti paaiškinti išsamiau, susieti su žuvų biologija ir panašiai – pamatysite, kad jos sugrius kaip kortų namelis...

Visgi ir čia nepasieisime be minusų – kiekvienas autorius (turiu omenyje, kad gyvas – grubiai tariant, su kaulais, mėsa ir smegenimis) bus daugiau ar mažiau subjektyvus, kadangi visą informaciją vertina per asmeninę prizmę. Tačiau, kitaip nei generuojantis „statistinius vidurkius“, jis yra atsakingas už savo žodžius ir autoritetą, turi draugus, pažįstamus, kurie žino, matė, kad taip ar panašiai žvejojama, galbūt kartu su juo bandė žuvauti, o jei savo išvadomis prasilenkia su logika ir „nubėga į pievas“, čia pat poste gali būti „pakištas po velėna“.
Prieš pradėdamas kalbėti apie masalus, norėčiau šiek tiek pasigilinti į lydekų biologiją, nes tai padės lengviau suprasti, kodėl vieni viliokliai vasarą yra tinkamesni nei kiti.
Lydekos, kitaip nei mano nemaža dalis žvejų, būdamos net ir labai alkanos, dažniausiai nepuola atakuoti aukų vos jas pamačiusios arba pajutusios. Pajunta, suprantama, šonine linija, nes galimai tuo metu vanduo labai drumstas arba aukos kol kas dar per toli, galbūt plėšrūnės slėptuvėse atsisukusios ne į tą pusę, iš kur atplaukia grobis (masalas), ir panašiai.
Todėl drįsčiau daryti išvadą, kad tokiomis sąlygomis geresni viliokliai tie, kurie skleis didesnius hidroakustinius virpesius, judės taip, kad lydekos jų judėjimą „užfiksuos“ iki masalai pasirodys grobuonių akiratyje, kas leis spėti priimti tokią poziciją, kuri bus patogesnė atakai.
Tačiau daugumoje atvejų, esančios pasaloje lydekos, savo auką puls tada, kai beveik šimtu procentų įsitikins, kad jų pastangos nenueis veltui. Čia dar reikėtų pabrėžti, kad kuo stambesnė yra grobuonė, tuo ji įtaresnė ir atsargesnė, nes per savo gyvenimą mačiusi dešimtis ar šimtus masalų, gal ne kartą buvo pakliuvusi ant kabliuko.

Beje, alkio nereikėtų sieti su žuvų aktyvumu, nors tie dalykai gana glaudžiai susiję, tačiau visgi tai yra skirtinos fiziologinės būsenos. Tarkim, esant labai žemai arba per daug aukštai vandens temperatūrai, deguonies stygiui, grobuonės vangios, tačiau nereiškia, jog jos neužmanys ėsti.
Todėl vasarą gana dažni atvejai, kada lydekos atsargiai prisiartina prie aukos, ją kurį laiką tarsi tyrinėja, o po to staigiai čiumpa. Jei žuvelė, o mūsų atveju tai bus spininginis masalas, plaukia labai greitai, jį lydekos palydi akimis ir neatakuoja, nes instinktyviai „pasveria“, kad vaikytis potencialios aukos šįsyk neapsimoka – ji pernelyg judri, greita, o gal dar ir įtartina savo išvaizda, judesiais, na, kažkas čia ne taip... Ir tokiu atveju jau pranašesni masalai, kurie juda lėtai, su pauzėmis, jų animacija artima, pavyzdžiui, sergančiai ar sužeistai žuvelei, žodžiu, lengvai pasiekiamam grobiui.
O dabar pabandykime paanalizuoti, kokie viliokliai atitinka minėtus reikalavimus. Jei vertintume tik į stiprią vibraciją, kurią lyg tolimą aidą užfiksuos lydekos šoninė linija, tuomet be konkurencijos bus klasikinės aglia sukriukės ir plačiais kūneliais vibai (veikiau barškantys ratlinai). Juo labiau, kad tokie viliokliai smarkiai vibruos ir lėtai vedami, kas bus neabejotinas pliusas.
Kita vertus, galima suabejoti ar grobuonė neįtars klastos, jei neskubėdama, priartėjusi keliolikos centimetrų atstumu bandys kone „apsiuostyti“, nes šie masalai dažniausiai traukiami vienodu tempu. Bet tame ir esmė, kad daug kas priklausys nuo jų pravedimo – juk esu pasakojęs kituose straipsniuose, kad sukriukes ir vibus reikia mokytis traukti ne tik tuo paprastu „suki ritę ir vynioji valą“.

Tail spineriai yra sunkūs masalai ir, regis, dabar lydekoms nelabai tiktų. Tačiau jų modeliai būna įvairūs – su lengvesniu ar sunkesniu kūneliu ir mažesniu, siauresniu ar platesniu, didesniu lapeliu. Vėsos ieškančioms nutolusioms nuo krantų, tupinčioms duobėse aštriadantėms lengvesni plačialapiai tail spineriai gali būti vieni iš geresnių vilioklių. Vėlgi, daug kas priklausys nuo šių vilioklių pravedimo, galimai tiesiog nuo atsitiktinumo (pataikei pateikti plėšrūnei palei nosį), bet jų „nurašyti“ jokiu būdu negalima.
Prie tinkamų vasarą masalų aš linkęs pridėti ir smarkiau išgaubtas plačias arba išlenktas S raide lengvas vartikles, kurias įmanoma pravesti neskubant tolygiai ar greičiau su pauzėmis. Tiesa, jų vibracija mažiau intensyvi, bet ji labai išraiškinga. Dar vienas teigiamas lengvos vartiklės bruožas – nustojus vynioti valą ji grims planiruodama. O tai bus labai panašu į jėgų netekusią žuvelę, tad aštriadantė netgi turės laiko „įsitikinti“, jog čia – jokia apgaulė, nes šio vilioklio forma, galimai ir spalva primena jos įprastą grobį.
Apie voblerius būtų atskira kalba. Niekas nepaneigs, kad intensyviausią vibraciją skleidžia plačialiežuviai crank vobleriai. Tačiau savo forma jie toli gražu neprimena žuvų, todėl tinkamiausi vilioti vasarą apsnūdusioms lydekoms jie bus tada, kai vanduo drumstas. Geri jie ir smarkiai banguojant vandeniui ar esant labai apniukusioms dienoms, nes tuo metu vandenyje matomumas prastas.

Kai kurie shad modeliai irgi pakankamai agresyvūs, bet tai jau priklauso nuo jų kūno ir liežuvėlių formos. Dabar gal neįsibėgėsiu su palyginimais, bet faktas, jog jų įvairovė yra didžiausia ir jie gali ženkliai skirtis. Štai tokius masalus aš naudočiau skaidresniame vandenyje, juolab, kad pastaruosius voblerius galima traukti lėčiau negu crank modelius. Kaip taisyklė judresni bus plaukiančiųjų versijų tos pačios serijos masalai.
Nemažai teko skaityti apie tvičinginius voblerius vasarą. Įdomiausia, kad čia susiduriu su dviem visiškai skirtingomis nuomonėmis. Vieni spiningautojai tvirtina, kad klasikinį tvičingą reikia palikti rudeniui, nes vasaros lydekos beveik nereaguoja į tokius modelius, o kaip neigiamą savybę prideda dar ir jų didelius gabaritus, neva vasarą reikia smulkesnių masalų. Kiti kalba priešingai.
Štai dabar aš gal būsiu pernelyg kategoriškas, bet man susidaro įspūdis, jog pirmieji veikiausiai nelabai suvokia tvičingo galimybių ribų, o ir neįvertina jau minėto pavyzdžio, kada lydekos bando ilgai tyrinėti savo potencialias aukas. Nes kas trukdo 13 cm ir didesnes „malkas“ pakeisti mažesniais tvičingui tinkamais modeliais? O vesti juos gali tiek labai agresyviai, tiek su ilgomis pauzėmis ir taip visapusiškai įtikti vangiai plėšrūnei.

Veikiausiai patys pigiausi ir bene populiariausi masalai lydekoms yra įvairių rūšių silikoniniai viliokliai. Nors gal perdėjau, nes vasarą jų įvairovė gerokai sumenksta dėl elementarios priežasties – aštriadantės pernelyg šiltame vandenyje būna pasyvios, jų maitinimosi ciklai trumpi, tad norint pataikyti į „taktą“, reikia kažko natūralesnio, kas medžiojančioms aštriadantėms sukeltų mažiausią įtarimą.
Ir tuomet, didžiausia tikimybė suvilioti lydekas yra klasikiniais riperiais bei tvisteriais. Tiesa, rudenį populiarus agresyvus džigavimas dabar veikiausiai nerodys daug teigiamų rezultatų. Nors jo atmesti negalėčiau vien dėl agresijos, kuri, logiškai mąstant (yra ir realių praktinių pavyzdžių), lydekoms „kerta“ per šoninę liniją. Visgi, mano nuomone, taip animuojamų guminukų judesiai bus per greiti.
Todėl geriau rinktis lengvesnius galvakablius ar ofsetines galvutes, o ant kabliuko mauti pagamintus iš minkštesnio silikono, su platesniu uodeginiu peleku riperius, plačiauodegius tvisterius (geras variantas yra dviuodeliai). Jais derėtų žaisti plastiškiau, daryti ilgesnes pauzes, kilnoti nebūtinai daužant į dugną, o vesti laiptuota trajektorija vos aukščiau grunto ar tik lengvai jį paliečiant. Priekrantėse pakankamai rezultatyvus ir monotoniškas traukimas viduriniuose sluoksniuose, kuomet galvučių masė būna sumažinta iki minimumo.
Sakysite, kad tai būdinga vėlyvam rudeniui, kai vanduo tampa labai vėsus. Ir tai bus tiesa, aš juk sakiau, kad situacija dabar panaši – per šaltas ir per šiltas vanduo mažina plėšrūnių aktyvumą, jos būna vangesnės. Skirtumas tik tas, jog dabar lydekos labiau linkusios čiupti mažesnius silikoninius masalus.

Be abejo, nereikėtų visiškai atsisakyti įvairių stambesnių (sąlyginai stambesnių, ne „ešerinio“ dydžio) vabzdžių lervų ar kokių nors „fantastinių“ sutvėrimų, kurie turi daug galūnių, taip pat silikoninių vėžių, varlių. Bet vėlgi, jų panaudojimas priklausys nuo konkrečių vandens telkinių ir pravedimo technikos – tektų labai plėstis, jei imčiau smulkiai pasakoti.
Pamiršau dar poperius, volkerius, kitokius paviršinius masalus (tarkim, iš kieto plastiko pagamintas plūdrias, su lanksčiomis „galūnėmis“ varles), kurie dažniausiai naudojami būtent šiltuoju metų laiku, juos derėjo paminėti pirmiausiai. Gal kam nors pasirodys, kad tokie viliokliai lyg ir neatitinka vasarinių lydekų fiziologijos, nes tada plėšrūnės ieško vėsesnio vandens, kuris būna giliau, bet ne paviršiuje. Išties viskas yra sudėtingiau.
Visų pirma, tokiais viliokliais spiningaujama sekliuose vandens telkiniuose, kur aštriadantės bet kokiu atveju tupi negiliai. Antra, nereikia manyti, kad vanduo visada būna vėsus tik gelmėje. Juk per naktį jis ima vėsti nuo paviršiaus, tik po to lėtai leidžiasi į apačią.
Na, o trečia, po plačialapiais augalais yra pavėsis, tad jei ežeras ar tvenkinys ne visas apaugęs vandens vandenžolėmis, tokia „apžėlusi“ jo dalis galimai bus vėsesnė, čia plėšrūnės slėpsis nuo saulės, ras slėptuves pasalai ir gali būti pakilusios į aukštesnius vandens sluoksnius. Beje, tokiose vietose ir šiaip nėra didelės gelmės.

Kaip ir žadėjau, bandžiau įrodyti (pavyko ar ne, ne man spręsti), kad praktiškai visi mūsų žvejų naudojami populiariausi spininginiai masalai tinka nuo vasaros šilumos „alpinėjančioms“ lydekoms. Ir nėra geriausių ar blogiausių vilioklių, juo labiau – konkrečių modelių tų firmų, kurios sugebėjo pasinaudoti Google ir AI silpnybėmis bei „prastumti“ savo produktus į „viršutines informacijos lentynas“.
Taip pat turėkite omenyje, kad ne visą vasarą aštriadantės bus vangios. Tačiau apie tai jau rašiau ankstesniuose šio ciklo rašiniuose, nesikartosiu. O kada plėšrūnės suaktyvės, nematau didesnių problemų joms įsiūlyti bet kurios rūšies vilioklį, jei, suprantama, mokate juo naudotis.
Aišku, net dabartiniu atveju derėtų apie viską kalbėti gerokai plačiau, išsamiau, papasakoti apie masalų spalvinius variantus, nuosekliau aptarti pravedimo būdus, bet tai padarysiu aprašydamas atskiras masalų grupes. Gal greitai, gal vėliau, nieko konkretaus nepažadu...
Romualdas Žilinskas





































































