Manyčiau, kad visa tai ką pasakojau ir dar pasakosiu, turi praktinę reikšmę net ir tiems spiningautojams, kurie perka brangius masalus, tarkim, japonų gamybos voblerius ir jų kabliukų net nesiruošia keisti. Tačiau nesiruošia, nereiškia, kad nebus priversti. Nes vėliau pastebi, kad žuvys prastai pasikerta arba greitai nusipurto traukiamos į krantą. Esmė tame, kad ne visi tokie masalai pritaikyti mūsų žvynuotosioms, pavyzdžiui, plačiaburniams šapalams arba kietažabčiams sterkams, ešeriams, kadangi jų kabliukai pernelyg smulkūs. 

Arba nutinka dar blogiau – kabliukai atsilenkia varginant stambų laimikį. Ir tokiu atveju juos tenka keisti. O kabliukų keitimas yra opus reikalas, nes vilioklių balansas smarkiai priklauso nuo jų svorio ir (ar) dydžio. 

Yra buvę atvejų, kad pakeitus kabliukus masalas tapo tik kibesnis, tačiau dažniau nutinka priešingai. Kad išlaikytume daugmaž tokį pat (arba visai nepakitusį) vilioklio plūdrumą, neišsiderintų masalo judesiai, visų pirma tenka orientuotis į keičiamų kabliukų svorį – idealiu atveju jis privalėtų būti toks pats, kokį buvo parinkę gamybininkai. Deja, retai kas kabliukus sveria, o tiksliai atspėti jų masę gali tik turintys labai didelę patirtį žvejai.

Taip pat nereikėtų pulti kabinti daug didesnių kabliukų, net jei jų masė bus panaši į ankstesniųjų ar net yra tokia pati. Aš netinkamus paprastai keičiu vienu numeriu didesniais kabliukais, kurie yra iš vos plonesnės, tačiau labai tvirtos „spyruokliuojančios“ vielos. Kitas variantas – kad nepadidėtų kabliukų masė, kuomet juos keisime didesniais, pasirinkime modelius su trumpesniais koteliais. 

 


Kažkiek papildomo svorio galima „nuimti“ pakeitus žiedelius į mažesnius, plonesnius. Tačiau tai gana rizikingas dalykas, nes geros kokybės žiedelių pas mus nusipirkti reta, todėl tokius patobulinimus dažniausiai daro tik turintys didelę patirtį spiningautojai. Kabliukus labiausiai įpratę keisti lašišų gaudytojai, žvejojantys mažais vobleriais šapalus, žuvaujantys velke.

Beje, masalo masė gali ir sumažėti, jei užkabinsime lengvesnius, nei buvo lig tol, kabliukus. Tai irgi turi įtakos vilioklio panirimo gyliui, plūdrumui, animacijai ir panašiai. Kaip ir pirmu atveju, šitie pakeitimai dažniau ką nors išderina nei pagerina.

Už kitus žvejus negaliu garantuoti, tačiau aš pakeistų trišakių neišmetu. Žinoma, sulankstyti, buki, prastos kokybės ir man nereikalingi. Tačiau jei keičiu juos tik dėl to, kad jie per maži (labai retai – per dideli), ateityje randu, kur senus kabliukus panaudoti ir taip sutaupau eurą kitą. Todėl dažniausiai perku tik pačius smulkiausius ir pačius didžiausius trišakius.

Trišakio kabliuko svoris pirmiausia priklauso nuo vielos diametro, gylių, kotelio ilgio, linkio pločio. Didelę reikšmę turi ir plieno rūšis, jo apdorojimas, nes gali būti tankesnis ir kietesnis, o tai reiškia, kad sunkesnis lydinys. Arba metalas bus per daug minkštas, todėl ir kabliukas – lengvas, tačiau gana greitai atsilenkiantis. Skirtingi gamintojai naudoja skirtingos sudėties plieną, todėl vienodo dydžio kabliukai gali skirtis savo mase. 

  


Dar vienas veiksnys įtakojantis kabliuko svorį – jo paviršiaus dengimas. Nikeliavimas, alavavimas ar kitos antikorozinės dangos prideda labai nedaug masės, tačiau kai kuriais atvejais skirtumas irgi juntamas, ypač jei kabliukas yra mažas ir iš storesnės vielos (stora viela – didesnis paviršiaus plotas).

Dvišakių kabliukų viela, plienas, terminis apdorojimas, paviršiaus padengimas faktiškai nesiskiria nuo trišakių. Todėl visa tai, ką kalbėjau apie trišakius, tinka ir pastariesiems kabliukams: vieni modeliai būna standesni ir gali lūžti, kiti – elastingesni ir „spyruokliuojantys“, dar kiti – lengvi, minkšti ir dažniau atsilenkiantys.

Esminis skirtumas yra konstrukcinio, bet ne technologinio pobūdžio. Dvišakis turi tik dvi atšakas, todėl visas apkrovimas pasiskirsto kitaip nei trišakyje. Traukiant žuvį dažniausiai dirba viena atšaka, o kita lieka laisva. Dėl to dvišakiai kartais būna daromi iš vos storesnės vielos arba su truputį ilgesniu gyliu, kad geriau laikytų žuvį.

Dar viena detalė – dvišakiai kabliukai dažniau naudojami ten, kur daug kliuvinių, dėl to jų forma kartais būna labiau „uždara“, smaigaliai šiek tiek pasukti į vidų. Dvišakiai kabliukai dažniausiai kabinami ant cikadų, nes tai susiję su šių masalų konstrukcija. Cikados yra labai plokščios, smarkiai virpančios, nors ir metalinės, tačiau ne itin sunkios, visgi greitai skęsta ir dažnai kontaktuoja su dugnu.

 


Dvišakius pagal paskirtį galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji – trumpakočiai, jie dažniausiai skirti dirbtiniams masalams. Kadangi jų kotelis trumpas, tokie kabliukai būna kompaktiškesni, lengvesni, todėl mažiau keičia masalų balansą ir menkiau kabinasi už kliuvinių. Dažnai jų gyliai būna kiek pasukti į vidų.

Antroji grupė – ilgakočiai dvišakiai. Paprastai jie skirti įvairioms sistemėlėms arba natūraliems masalams. Ant jų veriami stambūs sliekai, žuvies išpjovos, kartais gyvos ar negyvos žuvelės. Ilgesnis kotelis leidžia patogiau užmauti natūralios kilmės masalą ir geriau pakirsti kimbančią žuvį.

Tarp ilgakočių dvišakių rasime du konstrukcinius tipus. Vieni jų yra praskečiami – tokių kabliukų atšakos nėra standžiai sujungtos, todėl jas galima šiek tiek praplėsti ar suglausti. Šie dvišakiai labai patogūs mauti vidutinio dydžio silikoniniams masalams. Yra dar vienas privalumas – kada masalas užnertas taip, kad kabliuko kotelis sutampa su guminuko išilgine kūno ašimi, gyliai išlindę į išorę vienodu atstumu ir nukreipti į viršų, silikoninis vilioklis gerai laiko pusiausvyrą vandenyje ir nevirsta ant šono.

 


Kitas dvišakių tipas – standūs ilgakočiai dvišakiai. Jų šakos sujungtos labai tvirtai, dažnai atrodo lyg būtų suformuotos iš vienos vielos – panašiai kaip trišakio kotelis. Tokių kabliukų praplėsti beveik neįmanoma. Jie standesni, tvirtesni, todėl dažniau naudojami spininginėse sistemėlėse, kuomet keletas kabliukų maunami į vieną stambų silikoninį masalą.

Esu turėjęs, o gal dar kažkur tebeturiu (verčiu savo atsargas, deja, nesurandu...) dvišakių kabliukų su savotiškai vingiuotais gyliais. Ši netradicinė forma, pasak gamintojų, turi kelias praktines priežastis.

Nepamenu, kokios firmos minėti dvišakiai, tačiau atsimenu ką apie tuos kabliukus skaičiau – neva šitaip išlankstyti dvišakio gyliai geriau laiko minkštą dirbtinį masalą. Kai gylys nelygus, silikoninis vilioklis mažiau slysta kabliuko atšakomis. Nemanau, kad taip yra, tai veikiau reklaminiai „paaiškinimai“, nes bet kokiu atveju teisingai ant dvišakio užmautas masalas remiasi į abi tokio kabliuko atšakas ties jų linkiu, todėl gylio forma, ilgis ir panašios detalės neturi jokios reikšmės.

Kita šio netipinio gylio teigiama savybė – geresnis žuvies laikymas ją traukiant, toks dvišakis labiau tinka, kai masalui naudojamos gyvos ar negyvos žuvelės, jų išpjovos. Taip yra, nes „išvingiuotas“ kabliuko gylys žuvies kūne turi daugiau atramos taškų, nei tiesus arba šiek tiek palinkęs į vidų dvišakis, todėl neišsiplėšia iš laimikio žabtų, ant jo geriau laikosi masalas. Dėl šito fakto nesiginčysiu. 

 


Bet ir vėl suabejosiu teiginiais, jog toks kabliukas mažiau kliūva už žolių ir kerplėšų, turi tvirtesnius gylius, nes jie specialiai išlenkti ties didžiausią apkrovą patiriančiomis kabliuko vietomis. Skeptiškai į visa tai žiūriu dėl to, kad tokių atveju dauguma dvišakių būtų gaminami būtent šiuo principu. O dabar juos vargu ar rasite net google „vaizduose“, kur yra aibė įvairiausių dvišakių kabliukų nuotraukų.

Jei tų „vingiuotų“ dvišakių kabliukų daug kas nėra matęs, tai nelygių gylių dvišakių, kur viena atšaka ilgesnė, o kita trumpesnė, veikiausiai regėjote. Tokie kabliukai nelabai paplitę, tačiau nėra ir labai reti. Jų konstrukcija susijusi su masalo darbu vandenyje ir kabliuko padėtimi to masalo atžvilgiu. Ilgesnis gylys paprastai nukreipiamas žemyn, o trumpesnis lieka arčiau vilioklio korpuso. 

Pasak gamintojų, tuo siekiama, kad ilgasis gylys būtų toliau nuo masalo kūnelio ir žuvis lengviau už jo užsikabintų. Tokia konstrukcija taip pat sumažina kabinimąsi už kliuvinių, nes trumpesnė atšaka, esanti arčiau masalo, rečiau užkliūva už dugno, žolių ar akmenų. 

 


Panašus principas naudojamas ir kai kuriuose trišakiuose kabliukuose. Kartais vienas trišakio gylys būna ilgesnis už du kitus. Jie naudojami kaip galiniai kai kurių voblerių kabliukai, rasite tokių nestandartinių trišakių Rapala modeliuose. Ilgesnis gylys paprastai nukreipiamas žemyn, kad smaigalys būtų toliau nuo voblerio pilvo ir lengviau pasiektų žuvį. 

Tai leidžia suderinti du dalykus: geresnį žuvies pakirtimą ir mažesnę tikimybę užsikabinti masalui už kliuvinių. Tačiau firmų kataloguose šie nestandartiniai trišakiai ir dvišakiai dažniausiai neišskiriami kaip atskiros kabliukų rūšys, nesu matęs jų pirkti ir pakuotėse.

Kaip matote, trišakių ir dvišakių kabliukų įvairovę (paminėjau tikrai ne visus modelius, jų variacijas – nusibostų skaityti) lemia ne viena savybė, bet visas konstrukcinių elementų rinkinys. Būtent dėl aukščiau išvardytų priežasčių vienos firmos kataloge galima rasti kelias dešimtis skirtingų kabliukų variantų.

Romualdas Žilinskas