Trišakiai kabliukai neturi vienos visuotinos klasifikacijos, kaip, tarkim, sukriukių lapeliai. Skirtingi gamintojai paprastai naudoja savus modelių numerius ir aprašymus, tačiau praktiškai trišakius galima suskirstyti pagal kelis pagrindinius konstrukcinius požymius: vielos storį, formą, kotelių ilgį, gylių aukštį, užkarpėlių tipą ir paviršiaus dengimą.

Pagal vielą trišakiai dažniausiai grupuojami į plonos, vidutinės ir storos vielos kabliukus. Plonos vielos trišakiai naudojami lengviems masalams – dažniausiai mažiems vobleriams ar smulkioms blizgėms. Jie lengviau prasiskverbia į žuvies audinius, bet yra mažiau atsparūs didelėms apkrovoms, lūžta ar linksta traukiant stambesnį laimikį. Vidutinės vielos kabliukai laikomi universaliais ir montuojami ant daugelio dirbtinės kilmės masalų. Storos vielos trišakiai skirti itin stiprioms žuvims arba jūrinei žūklei, jie yra sunkesni ir standesni, ypač tvirti. Deja, atskirti ploną vielą nuo vidutinės ar vidutinę nuo storos sudėtinga – tai labiau empirinės sąvokos, o vielos storį žvejai vertina atsižvelgdami į savo praktinę patirtį.

Tačiau žvejams derėtų įsidėmėti, kad vielos storis pats savaime neapibrėžia kabliuko tvirtumo – ar jis lūš, ar atsilenks pirmiausia priklauso nuo plieno sudėties ir terminio apdorojimo, o ne nuo diametro. Tą patį galima pasakyti ir apie kabliuko aštrumą. 

 


Tarkim, jei plienas užgrūdintas pernelyg kietai, kabliukas bus labai aštrus ir standus, bet kartu ir trapus – tokie kabliukai gerai įsminga, tačiau viršijus tam tikrą apkrovos (jėgos) ribą gali tiesiog lūžti. Po grūdinimo atliekamas dar vienas svarbus etapas – atleidimas, tai yra pakartotinis kaitinimas žemesnėje temperatūroje, kurio metu sumažinamas plieno trapumas ir suteikiama daugiau elastingumo. 

Jei atleidimas didesnis, kabliukas tampa ne toks kietas, nelūžta, tačiau jis gali atsilenkti. Būtent dėl šio balanso net tų pačių firmų skirtingi modeliai gali labai skirtis savo savybėmis, todėl vieni bus „kietesni“, aštresni, bet greičiau lūš, kiti – „minkštesni“, tačiau lengviau atsilenks, atbuks.

Vis dėlto yra ir trečias variantas, kurį žvejai vertina labiausiai – tai kabliukai, kurie atsilenkia tik iki tam tikros ribos ir vėl grįžta į pradinę formą. Tokie „spyruokliuojantys“ kabliukai rodo, kad plieno grūdinimas ir atleidimas suderinti optimaliai, nes pasiektas geras kompromisas tarp kietumo ir elastingumo, todėl kabliukas gerai įsisega į žuvies žabtus, nelūžta, nesideformuoja.

 


Pagal formą trišakių kabliukų linkis gali būti skirtingas. Vienų kabliukų jis yra beveik apvalus, sudarantis tolygų puslankį. Kitų linkis pusapvalis ar net kampuotas, todėl gylys atrodo ilgesnis. Kai kuriuose modeliuose linkis sąlyginai platus – tokiuose kabliukuose tarpas tarp kotelio ir smaigalio bus didesnis. Kiekvienas išlenkimas turi savų privalumų ir minusų, nors vertinimas irgi yra nevienareikšmis, nes žvejų nuomonės išsiskiria, todėl jų dabar neaptarinėsiu.

Gylių ilgis taip pat nevienodas. Vienų trišakių gylys sąlyginai ilgas – smaigalys labiau nutolęs nuo pradinio lenkimo taško. Šie kabliukai geriau laiko pakirstą žuvį, tačiau dažniau gali „pasigauti“ valą užmetimo metu ar sukibti su ant mažo voblerio esančiu kitu kabliuku. Yra modelių su labai trumpais gyliais – jie mažiau kabinasi už pašalinių objektų, vizualiai atrodo kompaktiškesni, tokie kabliukai būna šiek tiek lengvesni.

Atsižvelgiant į kotelių ilgius, trišakiai paprastai skirstomi į trumpakočius, vidutinio ilgio ir ilgakočius modelius. Pirmų dviejų tipų kabliukai paprastai naudojami vobleriams ar kitiems masalams, kur svarbus mažesnis kabliukų svoris ir vengiama tikimybės, kad kabliukai susikabins vienas su kitu. Ilgakočiais kabliukais geriau pasikerta žuvys, juos žvejai dažniau naudoja įvairioms sistemėlėms. Tačiau gamintojai gali pritaikyti ir kai kuriems dirbtiniams masalams, tarkim, vartiklėms, kai kurių rūšių sukriukėms, netgi vobleriams su dviem ar trimis kabliukais, jei modeliai yra ištęsto kūnelio – minnow tipo.

 


Trišakių užkarpėlės gali skirtis savo forma, dydžiu, atsilenkimo kampu nuo smaigalio. Yra ir kabliukų visai be užkarpėlių, jie dažniausiai naudojami sportinėje žūklėje arba tada, kai žvejai nori žuvį paleisti kuo mažiau sužeistą.

Veikiausiai pastebėjote, kad būna trišakių, kurie turi vos lenktus į vidų gylius, yra ir su lenktais į vidų smaigaliais bei pusapvalėmis barzdelėmis, žodžiu, trišakių kabliukų įvairovė labai didelė, nors iš pirmo žvilgsnio mažai patyrusiems žvejams taip neatrodys. Šie skirtumai atsiranda ne dėl mados, bet turi prasmę. Trišakių geometrija dažnai koreguojama tam, kad suderintų trys dalykus: kaip greitai ir giliai kabliukas įsikabina į žuvies žabtus pakirtimo metu, kaip jis laikosi traukiant laimikį ir kaip lengvai kliūva už įvairiausių meškeriotojams nervus gadinančių kliuvinių.

Kada gyliai šiek tiek lenkti į vidų, kabliuko smaigalys atsiranda arčiau kabliuko centro. Tokia forma sumažina tikimybę, kad kabliukas užsikabins už šakų, žolių ar akmenų. Be to, jis mažiau linkęs užsikabinti ir už paties masalo korpuso, liežuvėlio, ant nosies esančio žiedelio ar už kito trišakio. 

 


Kita trišakių konstrukcija – kabliukai su į vidų palenktais smaigaliais. Tokia forma irgi sumažina atsitiktinius masalo kliuvimus už kerplėšų, akmenų, tačiau svarbiausia – kabliukas ypač giliai įsminga, tad žuvis turi mažiau galimybių nusipurtyti traukiama į krantą. Dėl pastarosios priežasties kai kurių kabliukų užkarpėlės būna ne tiesios, o pusapvalės ir gana didelės. Labiau prigludusi prie smaigalio užkarpėlė leidžia smaigaliui geriau įsmigti pakirtimo momentu, mažiau žaloja žuvis traukimo metu, išimant kabliuką, nors tikimybė, kad laimikis atsikabins, bus didesnė.

Paviršiaus padengimas – dar vienas trišakių (nors galima sakyti, kad visų kabliukų) skirtumas. Jie gali būti juodi, bronziniai, nikeliuoti, alavuoti arba dengti įvairiomis antikorozinėmis dangomis. Spalva dažniausiai susijusi su apsauga nuo rūdžių ir mažina trintį, todėl kabliukas lengviau įsminga, nors kai kurie žvejai mano, kad ji turi ir tam tikrą vizualinę reikšmę žuvų kibimui. Aš tam linkęs pritarti, nes gaudant tokias atsargias žuvis, kaip šapalai, meknės, kontrastuojantys su masalo papilve ar pernelyg blizgūs kabliukai skaidriame vandenyje gali išbaidyti potencialų laimikį. 

Tačiau būna ir priešingas variantas – viliojant ešerius, vienas iš juos gundančių akcentų yra smarkiai blizgantis arba raudonas kabliukas. Kai kuriems vobleriams, žieminėms blizgutėms netgi specialiai raudonai nudažau trišakius ar bent jau jų kotelius. Todėl gaminami netgi ryškūs, tarkim, oranžiniai, trišakiai su specialia polimerine danga, kuri gelmėje atspindi ultravioletinius spindulius, trumpiau tariant, šviečia. Kaip papildomas dirgiklis spiningaujant gali būti ir žieminėse blizgėse ar švytuoklėse kabinamas trišakis su „akute“ – tokius kartais naudoju sukriukėms.

 


Reikėtų tarti kelis žodžius apie balto metalo trišakius, kuriuos žvejai dažnai keiksnoja dėl prastos kokybės. Balto metalo tviskesį suteikia nikelio, alavo arba kitokio metalo danga. Iš tiesų šie kabliukai gali būti netgi labai kokybiški. Kai kurie (paprastai pilkšvo alavo atspalvio) yra naudojami sūriame vandenyje, kas rodo itin gerą jų apsaugą nuo korozijos, tvirtumą ir aštrumą. 

Deja, „balti“ kabliukai gali būti ir patys prasčiausi – buki ir greitai atsilenkiantys. Jie labai pigūs, nes gamyboje naudojamas minkštesnis plienas ir taikomas prastesnis terminis apdorojimas. Paprastai tokie kabliukai montuojami ant masinės gamybos pigių masalų. Bent jau aš juos skiriu pagal svorį vos paėmęs į rankas – kaip taisyklė šie trišakiai padaryti iš vidutinio storio ar netgi storos vielos, tačiau yra labai lengvi ir ypatingai blizgūs, kone veidrodiniai.

Tamsiai rudi trišakiai dažniausiai turi vadinamąjį bronzinį padengimą. Tai viena seniausių kabliukų paviršiaus apdorojimo rūšių. Tokie kabliukai paprastai gaminami iš vidutinio storio vielos, jų kietumas paprastai būna vidutinis – pakankamai tvirti, bet ne ypatingai atsparūs korozijai, tad ilgiau pabuvę vandenyje ar laikomi drėgnoje dėžutėje gana greitai pradeda rūdyti. Be to, jei plienas užgrūdintas per kietai, gali ir lūžti. Šie trišakiai irgi naudojami pigesniuose masaluose, gana dažnai būtent tokius kabliukus randu pakabintus balziniuose vobleriuose, jų būna pirkti ir atskirose pakuotėse arba po vieną.

 


Tiesa, nereikėtų rudos spalvos kabliukų nuvertinti, nes tarp jų pasitaiko ir labai kokybiškų – daug kas priklauso nuo gamintojo. Tarkim, esu turėjęs (ir tebeturiu) rudų VMC modelių, kurie yra aštrūs, nerūdija, labai tvirti, tik jų viela gal kiek storoka ir kabliukai gana sunkūs. Senesnieji šios firmos gaminiai kaip taisyklė turėdavo savo išskirtinį „veidą“ – ilgesnius nei vidutinio ilgio kotelius, labiau akcentuotą („statesnį“) linkį.

Juodi kabliukai šiais laikais yra patys populiariausi. Tokia spalva paprastai atsiranda dėl oksidavimo arba įvairių tamsių antikorozinių dangų. Juodas paviršius turi ir praktinį privalumą – jis mažiau blizga vandenyje, todėl laikomas universaliu „apginkluojant“ praktiškai visų rūšių dirbtinius vilioklius. Tačiau ir tarp juodų kabliukų kokybės skirtumai gali būti dideli, tai priklauso nuo jau minėtų gamybinių niuansų. 

Koks būtų mano patarimas renkantis kabliukus? Atkreipti dėmesį į kainą ir firmą gamintoją – šių dviejų rodiklių suma beveik šimtu procentų užtikrins kokybę.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas