Ar jig rig sistemėlei reikia rišti fluorokarboninį pavadėlį? Jei spiningaujate avižadrėbiui skirta įranga ir naudojate uodo snapo storio pintas gijas, jis nebūtinas. Tačiau žuvaujant su storesniais pintukais pavadėlis pravers jau vien todėl, kad įstrigus svareliui ar užsikabinus kabliukui už kliuvinio, nepaliksite vandenyje gero gabalo pinto valo, o ir žuvys į masalus, kurie pririšti prie skaidrios gijos, žiūri drąsiau. Bent jau teoriškai...
Kita vertus, fluorokarboninės gijos pavadėlį galima pritaikyti kombinuotam gaudymui, kada tos pačios valo atkarpos gale yra jig rig sistemėlė, o aukščiau jos pririšamas kabliukas drop shot principu. Kiti žvejai „perskelia“ pasaitėlį į dvi dalis ir virš segtuko su kabliuku ir svareliu ant sprindžio ilgio atkarpos riša papildomą kabliuką – tai bus jig rig ir paternoster derinys.
Mano nuomone, jei jau kalbame apie „taškinį“ gaudymą, pirmasis variantas universalesnis. Antrasis atvejis labiau tinka gaudymui upėse, stovinčiame vandenyje pavadėlio „atšaka“ gali būti nebent labai trumpa – vos kelių centimetrų.
Ant atskirų kabliukų galima kabinti ir visiškai skirtingus masalus ir tai yra privalumas, kuomet ieškai to vienintelio, kuris tądien vilios ešerius. Gal ir sterkus, nors blausiaakių žūklėje panašūs „sudvigubinimai“ man kažkodėl nelabai pasiteisindavo, net nespėliosiu, kodėl. Ką apačioje ar viršuje nersi ant kabliuko – lervos ar žuvelės imitaciją – faktiškai neturi reikšmės. Pagal visą logiką, dugnu paprastai ropoja lervos ir šliaužioja kirminai, bet žvejojant realybė kartais būna kitokia.

Koks turi būti atstumas nuo apatinio iki viršutinio kabliuko (arba pavadėlio), griežtų taisyklių nėra. Tai nustatoma „mokslinio baksnojimo“ principu, t. y. tiesiog konkrečioje žūklavietėje bandant, eksperimentuojant. Jei žuvys dažniau arba vien tiktai kimba ant viršutinio masalo, neskubėčiau staiga keisti sistemėlę ir gaudyti klasikiniu paternoster arba drop shot. Tą patį pasakyčiau ir tada, kai jos atakuoja apatinį vilioklį – vargu ar verta tuojau pat persiorientuoti į tipinį jig rig.
Nors čia turiu omenyje ešerius, kadangi būtent jiems dažniausiai pritaikomos tokios sistemėlės. Ne sykį esu patyręs, kaip valandą ar dvi kibę palei pat dugną dryžuočiai staiga pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius ir ten ragauja masalus. Kitąsyk nutinka priešingai. Kita vertus, neretai pasitaiko, kad visą dieną, kelias dienas ar net savaitę ešeriai maitinasi tik prie dugno arba gerokai aukščiau. Tada antras kabliukas trukdys, ypač traukiant žuvį ar sistemėlę į krantą – bus didesnė rizika įsegti sistemėlę į kliuvinį.
Paternoster principą, kada ant papildomo pavadėlio rišamas dar vienas kabliukas, spiningautojai kartais taiko ir žvejodami su galvakabliais arba ofsetinėmis galvutėmis.

Drebanti „čeburaška“
Kalbėsiu, suprantama, ne apie rusiško animacinio filmo herojų čeburašką (gal jau laikas išmesti iš mūsų žvejų žodyno šitą žodį?), tačiau apie ofsetines galvutes, kurias taip pat galima pritaikyti mano siūlomam „taškiniam“ spiningavimui. Kodėl ne įprastinį galvakablį?
Todėl, kad jo konstrukcija tam netinkama – kabliukas su švinine arba volframine galvute sudaro visumą – jis nejudomai pritvirtintas prie svarelio. Užkabintas ant ofsetinės galvutės kabliuko masalas gali sukinėtis į šonus, aukštyn ir žemyn – yra gerokai judresnis. Ir tai pagrindinis privalumas, kuomet gulintis ant ežero ar upės dugno gramzdas neatkeliamas arba beveik neatkeliamas nuo grunto, o spiningo viršūnėle, maksimaliai įtempus valą, judinamas, virpinamas, drebinamas arba „šokdinamas“ taip, kad tėkmėje praktiškai nepakeičia savo vietos – staigiu judesiu pakeliamas vos kelis milimetrus ir vėl paguldomas.
Žodžiais tuos veiksmus gana sunku nusakyti, šią techniką puikiai įsisavinę avižadrėbio gerbėjai, tačiau šįsyk tai gali būti ne avižėlė ar koks nors mikro galvakablis, o solidi, gal net 20 g ar daugiau sverianti ofsetinė galvutė. Aišku, ir lengvesnė, tačiau esminis dalykas – nekalbu tik apie avižadrėbį ar ultralight stilių, bet turiu omenyje gerokai didesnį svarelių diapazoną.
Teoriškai jis gali būti bet koks, tačiau praktiškai kuo sunkesnė „čeburaška“, tuo sunkiau ją „išdrebinti“, nors ir naudosi tinkamo užmetimo svorio, akcijos ir ilgio spiningą. Esmė juk dar ir tame, kad tada ant kabliuko bus neriami ir didesni guminukai, o juos taip animuoti vargu ar prasminga. Realiai geri rezultatai gaunami su maždaug iki 3 colio dydžio silikoniniais masalais.

Suprantama, kils klausimas: o kokius masalus geriausiai tada rinktis – lervų, kirmėlių, žuvelių, vėžiukų imitacijas ar dar ką nors? Faktiškai tinka visi guminukai, o kurie bus geresni, tai jau išsiaiškinsite patys. Lygiai tas pats su animavimu – jei dabar imčiau teigti, jog, pavyzdžiui, Lucky John Hoggy Tail „fantastiniam gyviui“ reikia tankaus padrebinimo, o Lucky John Pro Nayda laumžirgio lervos imitacijai – tik lengvo pajudinimo, išsyk tapčiau panašus į „naršyklinį“ AI, t. y, teiginį padaryčiau kategorišku.
Faktas, kad vieni masalai, mūsų akimis, geriau žaidžia animuojami agresyviai, o kiti – natūraliau atrodo, kuomet trūkčioji juos plastiškiau, darai ilgesnes pauzes. Tačiau žuvims žvejo požiūris dažnai būna „giliai dzin“ ir žvynuotosios gali čiupti šokinėjantį vėžiuką arba ant dugno ramiai gulinčią žuvelę, kas, mūsų supratimu, yra lyg ir nelogiška.
Panaši situacija kalbant apie aktyvias ir pasyvias plėšrūnes. Ypač tai taikyčiau ešeriams, o jie kaip tik ir yra pagrindinis tokio spiningavimo objektas. Sakoma, kad pasyvi žuvis nori lėto masalo pravedimo, ilgų pauzių. Ir išties kartais arba neretai to nori. Bet tikrai ne visada, nes galbūt net dažniau (tokių dalykų neskaičiuoju, todėl procentaliai nelyginsiu) apsnūdusį ešerį sugundysime tik tada, kai „išvesime iš kantrybės“ jam palei nosį šokdindami vilioklį disko stiliumi arba drebindami „pagiringo bomžo“ maniera.

Tas pats ir su alkanais, aktyviai medžiojančiais ešeriais. Taip, čia logikos daug – dryžuotieji siautėja po vandens telkinį, mailius laksto į šalis, todėl ir vilioklius plėšrūnams siūlome imituodami judrias žuveles ar besistengiančias slėptis lervas. Tačiau pasitaiko, jog užmetei, įtempei valą, bet nieko net nedarai (tarkim, tuo metu prisidegi cigaretę), o dryžuotis čiumpa masalą, kuris lyg negyvas gulėjo dugne arba kabojo sustingęs vandens storymėje.
Ir griebia net geriau negu tą, kurį bandėme įvairiais būdais išjudinti. Tiesą sakant, aktyvią žuvį su pasyvia galbūt lyginti nereikėtų, todėl pastarąjį pavyzdį veikiausiai derėtų padėti į išimčių „lentyną“, kadangi šiuo atveju jos reakcijų diapazonas į masalų animavimą gerokai platesnis.
Jeigu reikėtų rinktis tarp jig rig ir animavimo su ofsetine galvute naudojant žuvelių imitacijas ir įvairias lervas, kirminus bei panašius sutvėrimus (atkreipkite dėmesį – kalbu tik apie „taškinį“ spiningavimą), aš pirmuosius masalus veikiau kabinčiau ant jig rig, o likusius – ant ofsetinių galvučių kabliukų.
Ne visada būčiau teisus, bet dažniau, manau, kad taip. Nors animavimo principas, jei įdėmiai skaitėte visas tris rašinio dalis, yra praktiškai toks pats, tačiau masalų judesiai skirsis dėl sistemėlių konstrukcijos. Kodėl rinkčiausi būtent taip, dar kartą neaiškinsiu, nes tektų kartotis – tikiuosi, susivokėte patys.

Yra ir dar vienas niuansas renkantis masalus. Kaip žinote, jie gaminami iš nevienodo kietumo ir skirtingo plūdrumo silikono. Įvairioms lervų imitacijoms, kirmėlėms labiausiai „limpa“ įvairūs smulkūs padrebinimai, vos juntami tankūs trūkčiojimai. Lervos paprastai turi kojeles, uodegėles, ūselius ir kitas smulkias detales, o kirmėlių kūnelis dažniausiai būna su giliais ranteliais (jos atrodo lyg susuktos spirale) ir smaila uodega.
Šių grupių masalai visiškai nepanašūs savo išvaizda, bet animavimo technika dažniausiai taikoma kone identiška. Ir vieniems, ir kitiems guminukams didelę reikšmę turi silikono plastiškumas – kuo jis minkštesnis, tuo geriau.
Plūdresni ir lengvesni (esu apie tai rašęs – silikono plūdrumas nuo svorio nepriklauso) guminukai tiek gaudant su ofsetinėmis galvutėmis, tiek jig rig sistemėle irgi yra privalumas, kadangi jie lengviau išjudinami, o plūdrūs dar ir ilgiau skęsta, tokie viliokliai ne taip smarkiai „prilimpa“ prie dugno. Kartais, jei kabliukai labai lengvi, netgi gula ant grunto pakėlę užpakalinę kūnelio dalį ir, reikia manyti, labiau krenta žuvims į akis.

Ofsetinės galvutės pavadinimas tarsi sako, kad jai reikalingas ofsetinis kabliukas. Aš labiau pratęs gaudyti su paprastu (ak, koks esu nešiuolaikiškas...). Apie abiejų rūšių kabliukų privalumus ir neigiamas savybes šiame rašinyje jau kalbėjau, bet nepaminėjau dar vienos detalės, kuri pasimato būtent žvejojant su „čeburaškomis“ ir darant ilgesnes pauzes, kas „taškiniame“ spiningavime irgi kartais taikoma. Ir tada išryškėja dar vienas ofsetinio kabliuko minusas.
Kadangi jo linkis visada yra po masalo pilvu, pauzės metu žuvelė arba lerva gula ant šono, ypač jei gruntas yra kietas ar būna bent šiokia tokia tėkmė. Regis, smulkmena, bet gal ir ne visai, nes jei ilgesnį laiką masalo nejudiname (žuvį viliojame pasyviu animavimu), tokia vilioklio pozicija plėšrūnei gali pasirodyti įtartina.
Kažkokioje svetainėje (dabar jau nepamenu kokioje), skaičiau, kad užmautas ant paprasto vienšakio kabliuko guminukas plaukia smaigaliu žemyn. Totali nesąmonė arba aš kažkaip ypatingai traukiu silikoninius masalus, kad jie man neapvirsta. Aišku, jei kreivai užmausi, jei „čeburaškos“ segtuką apversi aukštyn kojom ir dar įversi priešingai (kalbu apie išcentruotas galvutes), gal taip ir nutiks.
Ir dar taip gali būti, kada masalas aktyviai trūkčiojamas vienoje vietoje, bet daromos ir pauzės – tuo metu dažniausiai jis atsigula ant dugno normaliai, bet kartais visgi apvirsta. Tačiau tik kartais, o su ofsetiniu kabliuku visada guli ant šono. Užmovus ant dvišakio reikėtų ypač pasistengti, kad guminukas išverstų pilvą į viršų...
Romualdas Žilinskas





































































