Sakoma, kad pats judriausias žūklės būdas yra spiningavimas. Na, gal dar ir gaudymas museline meškere, nes faktiškai laikomasi panašių žvejybos principų – arba nuolat vaikštoma krantu ir ieškoma žuvų, arba judama mažiau, nes pasirenkamos konkrečios žūklavietės, bet abiem atvejais masalas metamas, traukiamas, vėl metamas, traukiamas, kol galiausiai laimikis pakliūva ant kabliuko. Ir čia net nepriklausomai, ar naudosi vieną ir tą patį daug sykių patikrintą toms vietoms ir tam metų laikui tinkamą „topinį“ vilioklį, ar išbandysi keliolika, o gal net keliasdešimt masalų – vis tiek nuolatos mojuosi kotu ir beveik be perstojo vyniosi ant ritės būgnelio valą. 

Ar visada pasiteisina tokia spiningavimo taktika? Dažnai taip, tačiau pasitaiko atvejų, beje, ne taip ir retai, kuomet švaistymas spiningu ir lakstymas krantais ar braidžiojimas labiau vargina nei atneša realios naudos. Kartais tikrai verta pristabdyti „arklius“ ir bandyti plėšrūnes sugundyti naudojant subtilesnį (kaip vėliau pamatysite, šis išsireiškimas ne visai atitinka subtilumo sąvoką) ir mažiau judrų gaudymo stilių. 

Išsyk derėtų pasakyti, kad tokia žūklė našiausia gaudant besibūriuojančias ir arti dugno esančias žuvis – ešerius bei sterkus. Nors jokiu būdu negalima atmesti galimybės, jog nepaklius pasalūnė lydeka, iš snaudulio prabudęs šamas ar aukas persekiojantis salatis, galbūt plačiaburnis šapalas arba gražuolė meknė. Metų laikas čia nėra esminis faktorius, nors be abejo, vėstant vandeniui, praktiškai visos žuvys linkusios telktis į būrius arba bent jau labiau riboti savo medžioklės plotus. Panašiai gali nutikti ir per vidurvasario karščius, tačiau čia jau detalės, kurias derėtų aptarinėti atskiruose straipsniuose apie žvynuotųjų biologiją.

 


Kitas šios taktikos privalumas – plėšrūnės tiesiogine ta žodžio prasme išvedamos iš kantrybės, o tai reiškia, kad atsiranda didesnė tikimybė suvilioti pasyvias žuvis, kurios dėl kokių nors priežasčių visai ignoruoja arba tik „atbulais dantimis“ bando ragauti masalus. O aktyvias, suprantama, trauksime vieną po kitos (čia taip skėsčiodami rankomis žvejai pasakoja po žūklės, nors mano pasakyme yra dalis tiesos). 

Na, ir trečias pliusas, kurį galbūt reikėjo statyti į pirmąją vietą, – taip galima žvejoti ten, kur paprastai mažai kas bando laimę, o tai reiškia, kad įvairiuose šiekštynuose, akmenynuose ir panašiose žūklavietėse, kur masiškai „laidojami“ įvairių rūšių viliokliai. Tiesa, su tam tikra išlyga, nes viena – užmesti masalą ir vilioti žuvį tarp šiekštų, o antra – parsitemti vilioklį arba laimikį atgal į krantą nenutraukiant valo, nes „pakeliui“ į krantą telkinio dugne gali būti nė kiek ne mažiau, o gal dar daugiau kliuvinių. Spiningavimas iš valties šiuo atveju yra neabejotinas privalumas.

 


Pernelyg „įrėminto“ drop shot galimybės

Kas yra drop shot, manau daugumai bent kiek labiau prakutusių žvejų aiškinti nereikia. Jei pažiūrėtume į kokius nors žvejybinius žinynus ar šio spiningavimo būdo aprašymus įvairiose žūklės svetainėse, trumpai jis būtų nusakomas maždaug taip: tai yra vertikalus spiningavimas iš valties, stataus kranto, molo ar tilto, kuomet valo gale rišamas svarelis, aukščiau svarelio tvirtinamas kabliukas be pavadėlio, o ant to kabliuko maunamas silikoninis masalas. Neturėčiau prie ko prikibti, nes tokia formuluotė yra teisinga, tačiau... pernelyg supaprastinta. O ar nereikia paminėti, kad kabliuką būtina pririšti taip, kad jo kotelis su valu sudarytų statų kampą? 

Beje, ką tik radau vienoje AI generuotoje svetainėje eilinę nesąmonę: „Kabliukas turi būti 90 laipsnių kampu nukreiptas į viršų“. Arba, iš kur pradedantysis spiningautojas žinos, kad šią sistemėlę derėtų konstruoti iš atskiros fluorokarbono atkarpos, o po to tvirtinti prie pagrindinio pinto valo? Šitie dalykai yra drop shot pradžiamokslis ir tačiau net ir seni spiningavimo „vilkai“ pirmiausiai pradėjo vaikščioti su sauskelnėm, o tik vėliau užsimovė bridkelnes. Įdomiau kas kita.

Visų pirma, jei jau kalbama apie krantą, tegul ir labai statų, drop shot tikrai nebus vertikalus spiningavimo būdas, nes kitu atveju teks masalą nuleisti tiesiog žemyn nuo spiningo viršūnėlės, nes toliau užmetus „vertikalumas“ dings. 

 


Kitos „auksinės mintys“ yra užuominos, kad drop shot netinkamas spiningauti srovėje, nes... tada negalėsime žvejoti vertikaliai. Nelabai supratau – o kas trukdo gaudyti iš valties ar prieplaukos, tarkim, Nemune šiuo principu, jei prisirišime tokios masės svarelį, kurio tėkmė nepajėgs ridenti dugnu? Čia aš turiu omenyje būtent tikrąją vertikalią žūklę, kada vilioklis nuleidžiamas stačiai į vandenį. 

O jeigu išties, tai vertikalumas šiuolaikiniame drop shot akcentuotinas tik viena prasme, kurią jau minėjau – kabliukas pririšamas taip, kad jo kotelis būtų vertikalioje padėtyje valo atžvilgiu. Beje, tam yra netgi specialūs mazgai drop shot knot, populiariausias – palomar knot. Nuotraukoje sistemėlė galbūt nelabai gerai matosi, nes drop shot sistemėlė rišama ant fluorokarboninio valo atkarpos, o ši gija yra skaidri. Piešinyje, kuriame rodoma, kaip surišti palomar mazgą, manau, viskas yra aiškiau. 

Kaip pagrindiniai, o kai kur net vieninteliai „tikri“ masalai gaudymui drop shot įvardijami specialūs guminukai, kurie panašūs į mums gerai žinomus riperius, tačiau su nusmailėjusiomis iki siūlo pločio arba plokščiomis, kartais dvigubomis (skeltomis į dvi dalis) uodegėlėmis. Jie netgi turi specialius pavadinimus, tarkim, pin tail, split tail, fork tail ir panašiai. 

Vėl nesusilaikysiu – radau ten pat netgi pažertą „perlų“, kad įprastiniai riperiai tam netinka (ryškios AI „haliucinacijos“). Tiesa, kai kur drop shot aprašuose tuo neapsiribojama ir žiūrima plačiau, tad minimi silikoniniai sliekai, lervų imitacijos, šliužai, kirmėlės ir panašiai. Dar kitur galima rasti supaprastintus masalų vardijimus – tiesiog silikoninės žuvelės ir kiti iš silikono pagaminti viliokliai. 

 


Pastarasis variantas, mano galva, teisingiausias, nors teoriškai, o galbūt ir praktiškai (nebandžiau, tad negarantuosiu), vietoje silikono gali būti naudojami, tarkim, iš porolono padaryti masalai. Nes esmė juk yra ne kas bus užkabinta ant kabliuko, tačiau kokiu principu surišta ši sistemėlė ir kokia jai taikoma spiningavimo technika, kurios pagrindinis principas – svarelis tėra atramos taškas, nuo kurio tįsta valas iki spiningo viršūnės, viršūnėlė judinama, virpinama neatkėlus gramzdo iš vietos, o įtemtu valu tarsi styga rankos judesiai persiduoda masalui.

Iš šių išvedžiojimų nereikia suprasti, jog minėti tipiniai drop shot masalai yra tik gamintojų reklaminiai paistalai, jie išties sukonstruoti taip, kad labiausiai tinka būtent tokiai spiningavimo technikai. Ir tikrai ne vien tik iš valties. Kur ir kada šitie viliokliai bus nepamainomi gaudant nuo kranto, neturiu vienareikšmės nuomonės (prie tos temos dar grįšiu), nes daug ką gali lemti vandens telkinių tipas, konkrečios žūklavietės, metų laikas ir dar daugybė veiksnių. 

Galiu pasakyti tiek, jog kai kuriais atvejais gerų rezultatų pasiekdavau su paprastais riperiais (beje, tipiniai „dropšotiniai“ silikoniniai masalai irgi retsykiais juos pranokdavo džigaujant, ypač gaudant sterkus), o dar geresnių – su kai kuriomis lervų modifikacijomis. Ir ši tendencija ypač išryškėdavo spiningaujant tėkmėje, nes iš minkšto silikono pagamintų riperių uodegos lankstydavosi nuo tekančio vandens, įvairių lervų ūseliai, kojelės, plaukeliai pakankamai viliojančiai virpėdavo ir net nejudinant masalo sugundydavo ešerį ar sterką. Tačiau taip nutinkavo gana retai, visgi būtent trūkčiojimas spiningo viršūnėle priversdavo masalus judėti „įtikinamiau“.  

 


Apie drop shot sistemėlę jau užsiminiau, bet noriu tarti dar kelis žodžius. Vėlgi kai kur rašoma, jog ši sistemėlė gera tuo, kad galima greitai keisti kabliuko padėtį, t. y. jį pakelti įvairiu atstumu nuo dugno. Na, nežinau, kaip įvertinti tą „greitai“, nes išties juk kabliukas pririštas stacionariai, tvirtai ir norint jį nuleisti ar pakelti, tenka iš naujo rišti sistemėlę. 

Todėl tam derėtų pasiruošti iš anksto kelias sistemėles, nebent žuvaujate gerai žinomoje vietoje ir esate tikri, kad žuvys bus pakilusios į tam tikrą vandens lygį. Aš taip kalbu, nes teoriškai (tačiau ne visada praktiškai) kabliuką su masalu gali pakelti nuo dugno (svarelio) ir 20 centimetrų, ir metrą, čia kažkokių „geležinių“ taisyklių nėra. 

Kodėl ne visada praktiškai? Esmė tame, kad visi šie atstumai smarkiai kinta priklausomai nuo užmetimo nuotolio, gylio ir žvejo padėties. Elementaru – kuo toliau užmesi, kuo seklesnė žūklavietė, kuo lėkštesnis krantas, tuo mažesnis kampas bus nuo spiningo viršūnės iki gramzdo. Galimas atvejis, kuomet minėti 20 cm ir metras realiai beveik nieko nepakeis, nes valas tols tokiu mažu kampu, kad masalas vis tiek bus visai arti dugno. Ir čia derėtų pasakyti dvi pastabas, kurios galbūt ir yra esminės spiningaujant drop shot nuo kranto.

Jei šiam spiningavimo būdui žuvaujant iš valties neretai rekomenduojami lazdelės formos ar bent jau labiau ištęsti svareliai (nors nebūtinai, gali būti ir apvalūs, visgi pirmieji yra drop shot „klasika“), tai gaudant nuo kranto geriau tinka „riebaus“ lašo arba šrato formos gramzdai. Ir tai suprantama, kadangi tokių svarelių stabilesnis, kompaktiškesnis atramos taškas ir juos mažiau išjudina tėkmė, o jei spiningaujama stovinčiame vandenyje – bangos, kurios veikia valą. Dar vienas šių formų privalumas – apvalesni gramzdai mažiau keis padėtį, bus labiau tarsi prilipę prie dugno ir tada, kuomet žaisime masalu – t. y. patys trūkčiosime valą.

 


Mano supratimu, norint normaliai animuoti masalu su tokia sistemėle, užmetimo nuotolis turėtų būti sąlyginai nedidelis. Koks tas nuotolis, priklauso nuo kelių faktorių, kuriuos reikėtų sumuoti. Jei vanduo stovintis arba labai lėtai tekantis, jei krantas statesnis, valas plonesnis, svarelis sunkesnis – užmetimo atstumas didėja, priešingu atveju jis tik mažės. Realiai aš apsiribočiau iki maždaug 25 m, na, gal 30 m nuotoliu. 

Ypač neigiamai drop shot jautrumą (galimybę žaisti masalu, kibimo identifikavimą, savalaikį pakirtimą) įtakoja stipri tėkmė. Bet tai nereiškia, kad greitoje srovėje negalima taip spiningauti nuo kranto. Aišku, jei sviesite masalą skersai upės srauto, valas riesis lanku ir užmetimo nuotolis tada gali būti tik labai nedidelis tinkamam animavimui, galimai sieks vos 10–15 m. 

Ir taip kartais esi priverstas daryti, nes atsistoji ant kranto skardžio, kur prie pat yra tinkamas gylis, esi beveik įsitikinęs, jog čia yra žuvų. Visgi tokiu atveju aš jau geriau atsistočiau priešais skardį tegul ir lėkštesniame krante, bet masalą sviesčiau toliau ir labiau pasroviui – patikėkit, naudos jautrumo atžvilgiu bus daugiau. 

Apskritai žvejojant upėse su drop shot ir panašiomis „taškinėmis“ sistemėlėmis (apie jas rašysiu straipsnio tęsinyje), laikausi principo sviesti masalus ne didesniu nei 45 laipsnių kampu, nes tada galima naudoti ir mažesnės masės svarelį.

Bus daugiau.