Jei įdėmiai skaitėte rašinį, gali susidaryti įspūdis, kad ilgas spiningas žuvaujant drop shot stiliumi yra labiau pageidautinas, nes, galvojant logiškai, tada kampas tarp dugne gulinčio svarelio ir spiningo viršūnės bus didesnis. Deja, tenka įvertinti ir kitus veiksnius, kurie šią logiką paverčia niekais. Visų pirma tai vėjas, kuris plaikstys ore esantį valą. Būna nevėjuotų dienų ir, regis, galima tuo pasinaudoti. Ir vėl tenka sakyti „deja“, nes ilgu kotu vargu ar normaliai „išžaisi“ masalą, tam ilgesni nei 2,50 m spiningai vargu ar tiks. Suprantama, kalbu apie extra fast ir fast akcijos blankus, nes lankstesni kotai neturės reikiamo jautrumo, bus pernelyg „minkšti“ ir vėlgi kils problemų tinkamai animuoti masalą.
Kita vertus, pirmoje straipsnio dalyje pabrėžiau „taškinio“ spiningavimo privalumus, kurių bene pagrindinis – galimybė labai ribotame plote suvilioti plėšriąsias žuvis. Pasikartosiu, tai dažniausiai bus ešeriai arba sterkai, t. y. plaukiojančios būriais ir mėgstančios nelygų, šiekštuotą, akmenuotą dugną ir apatiniuose vandens sluoksniuose besimaitinančios plėšrūnės.
Tačiau yra ir vienas esminis tokio gaudymo minusas – spiningautojui reikia žinoti lokalias vietas arba mokėti itin gerai „skaityti“ vandens telkinį. Nes, tarkim, Nemuno ar kokio nors didelio ežero, tvenkinio platybėse mesti masalą bet kur arba „maždaug“ ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau atplauks bei viliokliu (nors jį galbūt keisi dvidešimt penkis kartus) susigundys laimikis, yra, švelniai tariant, naiviai optimistiška.
Aišku, tai irgi įmanoma, tačiau kur kas prasmingiau tokiu atveju žvejoti aktyviai. O jau vėliau, kuomet rasime žuvų būrį, galima bandyti laimę drop shot arba kitais būdais, apie kuriuos pasakosiu jau šioje rašinio dalyje.

Jig rig – pasirinktinai ir priverstinai
Mane jau patį juokas ima iš savo pažadų, nes gal penktą kartą vis kartoju, kad parašysiu išsamų straipsnį apie jig rig. Tikrai parašysiu, tačiau dar ne laikas, nes „auksinės“ valandos išmuš tuomet, kai vanduo dar labiau atvės – po pirmųjų tikrų šalnų. Aišku, šis spiningavimo būdas gali būti (ir būna!) rezultatyvus bet kuriuo metų laiku, visgi apogėjų toks ešerių ir sterkų gaudymas pasiekia antroje rudens pusėje.
Vėlgi, nereikia „nurašyti“ ir kitų plėšrūnių, tarkim, šapalų ar lydekų, tačiau dabar labai neįsibėgėsiu su išsamiu jig rig aprašymu, paminėsiu tik pagrindinius šios sistemėlės elementus, kadangi straipsnis labiau orientuotas į techninius spiningavimo elementus ir masalus.
Kita vertus, tie, kurie niekada nežvejojo su jig rig, to nesupras, kol nepaaiškinsiu, kaip šita sistemėlė atrodo. O ji labai elementari ir pasidaryti trunka keliolika sekundžių, tik reikia turėti apvalesnio linkio segtuką, paprastą arba ofsetinį kabliuką, ant kurio mausime guminuką, ir svarelį. Žodžiu, ant to segtuko užneriamas svarelis, o paskui per kotelio kilpelę ir kabliukas, nors galima mauti atvirkščiai, svarbu, kad kabliuko gylys būtų nukreiptas į išorę. Svarelio masė ir kabliuko dydis, bent jau teoriškai, neribojami.

Jei atkreipėte dėmesį, paminėjau apvalaus linkio karabiną, nes tada kabliukas su masalu turės didesnį laisvumą. To reikia, kadangi masalas juda karabino kilpele, kai pakeliame nuo dugno svarelį ir staigiai jį nuleidžiame – kabliukas su guminuku karabino viela pasikelia į viršų ir leidžiasi žemyn. Kitąsyk pakanka kilstelėti tik porą centimetrų arba, jei tai lašo ar kitoks labiau ištęstos formos gramzdas, jį pastatyti stačią ant grunto.
Tuo metu masalas įgauna horizontalią padėtį arba atsistoja uodega į viršų, o nusileidęs karabino viela žemyn, gula ant dugno. Visa tai trunka sekundę, dvi, tai priklauso nuo guminuko plūdrumo, dydžio, formos, tėkmės, karabino dydžio, svarelio masės ir formos, kiek aukštai ir kaip staigiai buvo pakeltas gramzdas, žodžiu, čia niuansų begalė ir, kaip sakiau, apie tai derėtų kalbėti išsamiai atskirame rašinyje.
Aš dabar kalbu būtent apie tą „taškinį“ gaudymą, nes su jig rig galima ir džigauti arba tiesiog vesti masalą aukščiau dugno, vilkti gruntu ir panašiai. Bet čia jau būtų animavimas iš kitos „operos“, tad nenukrypsiu. Mūsų atveju masalas tiesiog vos vos šokdinamas vietoje arba tik judinamas – įtempus valą spiningo viršūnėlė virpinama, trūkčiojama ir panašiai. Man tokiais atvejais labiausiai pasiteisindavo ištęsto lašo formos svareliai, o ne kokie nors specializuoti jig rig gramzdai, ne šratai, kurie tokiam spiningavimo būdui, beje, mažiausiai tinka.
Čia išsyk randu paralelę su anoje dalyje aprašytu drop shot – užmetimo nuotolis turėtų būti ne itin didelis, jį riboja žūklavietės gylis, kranto aukštis, spiningo ilgis ir panašūs dalykai, apie kuriuos jau rašiau, todėl nesikartosiu.

Kad aprašymas apie jig rig turėtų bent kažkokios naujos informacijos, o nebūtų pirmosios dalies pasikartojimas, įspėsiu, jog ši sistemėlė yra viena kibiausių... šiekštams. Net nežinau kodėl, veikiausiai tai lemia jos konstrukcija, nes, tarkim, ofsetinės galvutės arba galvakabliai su tokiais pačiais masalais kažkodėl mažiau kabinasi už kliuvinių.
Aišku, jig rig neklius, kol juo animuosime vilioklį vienoje vietoje, bet juk teks sistemėlę ir ištraukti, nes galbūt norėsime pakeisti masalą ar permesti jį į kitą „tašką“. Tokiu atveju siūlyčiau staigiai kilstelėti svarelį nuo dugno ir traukti jį auštesniuose vandens sluoksniuose.
Be abejo, čia ofsetiniai kabliukai bus privalumas, nes mažiau kabinsis už kliuvinių, bet kartu ir minusas, kadangi žuvys pasikirs prasčiau. Ir tai galiu garantuoti. Todėl aš labiau linkęs naudoti paprastus kabliukus, nors jie turi ir dar vieną neigiamą savybę – minkštesnio silikono guminukai „nusismaukia“ nuo kabliukų kotelių, nepadeda net specialūs kabliukų ranteliai, užkarpėlės, pastorinimai ir panašūs dalykai.
Sakysite, kad minusų daugiau nei pliusų – geriau ofsetinis kabliukas. Gal tai tik mano įsitikinimas, gal aš pernelyg konservatyvus, bet atsargiai pareikšiu, jog ofsetinių kabliukų gerosios savybės yra pernelyg išaukštintos ir juos priskirčiau jau minėtam mados „klyksmo“ scenarijui.
Spiningaudamas su jig rig pastebėjau dar vieną dalyką – masalą žuvys praryja ne taip giliai, kaip, pavyzdžiui, gaudant su to paties svorio ofsetinėmis galvutėmis („čeburaškomis“) arba galvakabliais. Pastarąsias stambus ešerys ar sterkas dažniau susigrūda giliai į gerklę nei jig rig svarelį kartu su masalu. Spėju, kad esmė vėlgi sistemėlių konstrukcijose ir gramzdų formoje. Todėl paprastas kabliukas šiuo atveju patikimesnis pakertant ir varginant (žuvis rečiau atsikabina) laimikį.

Šiaip jau tipinis spiningavimas su jig rig – sistemėlės traukimas „žingsneliais“, kuomet pavirpiname masalą viename dugno plotelyje, paskui patraukiame metrą ar du, vėl pavirpiname, darome pauzes ir panašiai, žodžiu, žvejyba labai primena džigavimą.
Ir štai čia gal net šiek tiek paironizuosiu, nes tuoj prasidės, o veikiausiai jau prasidėjo, Nevėžio ešerių „smaugimo“ sezonas. Tuomet prie garsiosios šios upės duobės ir į jos pakraščius suplūs minios spiningautojų. Deja, žūklavietė ribota, todėl norintys pasismaginti tokia žvejyba, turės ramstytis pečiais. Dauguma spiningaus jig rig sistemėlėmis, na, bent jau pusė žvejų tai tikrai. Jei dar pridėsime sėdinčius krantuose plūdininkus, dugnininkus, nori to ar ne, tačiau teks gaudyti ešerius būtent tuo „taškiniu“ principu, nes kitu atveju trauksi ne ešerį, o šalia žuvaujančio kolegos valą.
Spiningavimas su jig rig sistemėlėmis man labai patinka, mėgstu tokį gaudymą, todėl atskiriems atvejams naudoju ir skirtingus spiningus. Ir tai normalu, nes, tarkim, galiu žvejoti ešerius jau minėtoje žūklavietėje kone avižadrėbio lygmens kotu ir naudoti visai lengvą vos kelių gramų svarelį. Tačiau pakeitęs spiningą galiu kur nors Nemuno vagoje ar ežero gelmėje šiuo būdu vilioti sterkus, nes čia jau reikės keliolikos, o gal ir keliasdešimt gramų masės gramzdo.
Todėl trys skirtingi kotai (lengvam, vidutiniam ir sunkiam jig rig), manau, yra visai neblogas pasirinkimas, nors aš asmeniškai jų turiu daugiau. Ir tai ne kokia nors snobizmo apraiška, man tiesiog patinka kiekvienam spiningavimo būdui naudoti kuo optimaliau suderintus įrankius, kada nereikia keisti ričių, pervynioti valo ir t. t.

Tik nereikia galvoti, kad gaudymui su jig rig būtini kokie nors specialūs „džigriginiai“ spiningai. Tam tinka ir paprasčiausi džigavimui ar tvičingavimui skirti extra fast ar fast akcijos kotai, kuriuos čia pat žūklavietėje galite panaudoti pagal tikslinę jų paskirtį. Kaip ir anksčiau minėtu atveju su drop shot, reikėtų orientuotis į vidutinį ir vos didesnį jig rig sistemėlės užmetimo svorį.
Noriu pasakyti, kad jei jūsų spiningas yra, tarkim, nuo 2 iki 12 g, tada viename taške geriausiai „išžaisite“ masalus naudodami maždaug 6–10 g svarelius. Aišku, daug kas priklausys nuo konkretaus meškerykočio ilgio, jautrumo, valo storio, žūklės sąlygų, bet dabar kalbu labiau apibendrintai.
Trumpesnis kotas, vėlgi kalbant bendrąja prasme, bus geriau. Tačiau pasakoju apie gaudymą nuo kranto. Todėl aš visai sėkmingai su 10–18 g svareliais „džigriginu“ naudodamas net ir 2,74 m ilgio Tict Ice Cube (testas 0,8–21 g) spiningą. Subtilesniam gaudymui jau imu 3–12 g užmetimo svorio 2,24 m ilgio Lucky John One Sensoric kotą.
Kuomet tenka ešerius tiesiog „išprievartauti“ su smulkesniais masalais ir visai lengvais svareliais, tada padeda 2,24 m ilgio Tict Inbite (užmetimo svoris 0,8–7 g) modelis. Gal nevardysiu viso savo arsenalo, čia tik keli pavyzdžiai. Faktas, jog kuo lengvesni bus svareliai, tuo trumpesni spiningai, nors, kaip matote iš pavyzdžio, tokia nuostata nėra labai griežta.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas





































































