Šiais laikais žvejų nenustebinsi sakydamas, kad eini gaudyti spiningu taikiųjų žuvų, kurias prieš kelis dešimtmečius žvejojo tik dugnininkai ir plūdininkai. Ir ne todėl, kad plėšrūnių pas mus kardinaliai sumažėjo (o gal veikiau išaugo spiningautojų skaičius?), tiesiog tokia žūklė vis labiau populiarėja. Tam yra priežastys, nes reikia pripažinti, kad ji yra išties labai azartiška ir turi savitos egzotikos. Turbūt būtų banalu pradėti rašinį apie tai, kas buvo seniau ir kaip yra dabar, nes ultralight, avižadrėbio, nanodžigo gerbėjams, kurių daugumą sudaro naujosios kartos meškeriotojai, šie pasakojimai nebeįdomūs. 

Nors gal klystu, nes kai kuriuos masalus (ypač savadarbius), kurie buvo taikomi šio subtilaus spiningavimo ištakose, galima sėkmingai taikyti ir dabartiniais laikais. Bent jau išbandyti dėl įdomumo. Na, o žūklės taktika, šių vilioklių, kaip, beje, bet kokių kitų, pravedimo technika labai smarkiai priklausys nuo turimos įrangos. Juk įrankiai taikomi prie masalų (arba priešingai), todėl dabartinis tokio žūklavimo gerbėjas paprastai neapsiriboja vienu spiningu ir vienos rūšies viliokliais, ypač, kuomet jis žvejoja dar ir karpines žvynuotąsias. Bet apie tai – vėliau...

Taigi vieniems žvejams šitoks spiningavimas yra įprastas, bet gana keista, jog kiti meškeriotojai, kada vadinamosios baltosios žuvys pačiumpa dirbtinį masalą, net ir dabar neretai tai laiko atsitiktinumu. Jeigu kalbama apie sprindines vartikles ar Nr. 4 sukriukes, tada visiškai sutinku su šia nuomone. Tačiau, kaip minėjau, vis daugiau meškeriotojų pradeda domėtis pačiais mažiausiais masalais, kurie yra tinkami ne tik ešerių žūklei. 

 


Norint perprasti taikiųjų žuvų gaudymo spiningu subtilybes, į šį reikalą būtina investuoti gana daug laiko. Jei tai bus tik atsitiktinis nedidelio vilioklio pasvaidymas į kairę ir į dešinę, teks konstatuoti, jog išvis jokios povandeninio pasaulio gyventojos neįmanoma pergudrauti dirbtiniu masalu. Žinoma, ne mažiau svarbus ir tikėjimas tuo, ką darai. 

Ir dabar dar daug žvejų pašaipiai žiūri į spiningautojus, gaudančius ultralight ar dar lengvesnės klasės įrankiais. Neva tai tik vaikų žaidimas. Bet kiekvienas renkasi tai, kas jam arčiau širdies. Todėl jei jūsų tikslas praplėsti savo, kaip spiningautojo, akiratį ir patirti naujų įspūdžių – taikiųjų žuvų žūklė gali būti puikus pasirinkimas.

Karpinių žvynuotųjų gaudymas dirbtiniais masalais nėra jau toks sunkus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tereikia žinoti kai kuriuos dėsningumus ir... pasikliauti sėkme. Ir dar pripažinti, jog gamtos procesai nuo mūsų ne visuomet priklauso.

Sunku pasakyti, kodėl traukiamą sukriukę netikėtai atakuoja solidi kuoja ar kita visiškai „neplėšri“ žuvis. Vis dėlto dažnas net nenumano, kokia arši kova vyksta vandens platybėse. Čia dažnai galioja principas „Jei ne aš tave, tai tu mane prarysi“. Nereikia būti ichtiologu, jog suprastum, kad beveik visos žvynuotosios vienaip ar kitaip plėšikauja.

 


Tarkim, kad ir aukšlė. Ši žuvelė šiltu metų periodu dažnai minta į vandenį įkritusiais vabzdžiais, įvairiomis muselėmis. Juk niekas specialiai neateina ir nešeria vandens gyventojų grūdais. Viską tenka susirasti pačiam. Arba kaitrią vasaros dieną pažvelkite, kas darosi po vandens lelijų lapais: kuojos, raudės ir kitos žuvys net čepsi rinkdamos pačius įvairiausius gyvius. Taigi sąvoka „neplėšrūnas“ yra gana sąlyginė. Antra vertus, ne kartą ir pačiam teko matyti, kaip smulkių žuvyčių būrelį nuolat atakuodavo ne kokie išverstakiai dryžuočiai, o visai padorios raudės ar strepečiai.

Tad kodėl kartais taikiosios karpinės ima smaguriauti mailiumi? Į šį klausimą aiškaus atsakymo nėra. Ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai tampa kasdienybe. Keletą pavyzdžių dabar pabandysiu išnagrinėti.

Verta atsiminti, jog tuoktuvių išvargintos žvynuotosios nori kuo greičiau atgauti jėgas, o tai padaryti galima tik ryjant daug kaloringo grobio. Dėl šios priežasties ponerštinis taikiųjų žuvų gaudymas spiningu yra ne tik sėkmingas, bet ir emocionalus. Visgi sunku atrasti tą laiko tarpą, kada geriausiai kimba. Tai gali trukti tik keletą dienų, po kurių vėl viskas stoja į savo vėžes. Be to, net ir pataikius atvykti tuo geru laiku, laimikiai nepasipils kaip iš gausybės rago, jei naudosite standartinę spiningavimo techniką, apie kurią irgi kalbėsiu.

Ar esate kada stebėję vandens paviršių, kada tvenkiniuose šeriami vaivorykštiniai upėtakiai? Man tai labai panašu į vandens virimą: paviršius, rodos, kunkuliuoja. 

 


Toks aršus elgesys, žinoma, atsiranda dėl konkurencijos, kuri mažame plote yra tikrai didelė. Tas pats pasakytina ir apie kitas žuvis. Jei jų koncentracija itin didelė, prasideda kova dėl menkiausio kąsnelio. Paprastai taip nutinka nedideliuose vandens telkiniuose, kur yra mažai plėšrūnų, o augimo ir dauginimosi sąlygos priimtiniausios karpinėms žuvims. 

Kad ir kaip šauniai viskas atrodytų, paprastai lazda turi du galus. Bėgant laikui ir didėjant populiacijai, žvynuotosioms pradeda trūkti ėdesio, individų vidutinis svoris mažėja tol, kol įsivyrauja nykštukinės karpinės. Todėl aptikus tokio tipo ežeriuką, galima mėginti laimę čia, nes vietinės raudės, kuojos, galimai ir karšiai ar plakiai, bus nuolat alkani, galbūt įpratę ėsti net savo ar savo gentainių mailių ir padidės galimybė, kad čiups dirbtinius masalus. 

Kitas pavyzdys yra labai didelių ir žuvingų upių deltos, kur vandens gyventojų plaukioja įspūdingi kiekiai. Čia taikiosios žuvys pasiekia įspūdingus dydžius, gėl to visiškai nesistebiu, kodėl raudės ten užkimba net ant 5–7 cm voblerių. Aišku, tai nėra taisyklė, bet tokių atvejų pasitaiko dažniau nei mūsų upėse. Nors, jei pastebėjote, pas mus tokie dalykai irgi nutinka, bet rudenį, kuomet itin stambios taikiosios žuvys, kol vanduo visiškai atvės ir ateis laikas žieminio „pogulio“, stengiasi lengviausiu būdu gauti žiemai taip reikalingų kalorijų.

 


Dar viena ne menkesnė priežastis, dėl ko žvynuotosios čiumpa žuvelę, yra solidus jų amžius ir dydis, tai tiesiogiai susiję su ankstesniu pavyzdžiu. Trofėjiniai laimikiai yra atsargūs ir įtarūs, kartu su savo jaunesniaisiais gentainiais į dosnias pakrantes retai užsuka. O tolėliau nuo kranto gerų kąsnelių ne visuomet pilna. Štai ir prasideda ilgalaikės gerų mitybos vietų paieškos. Jei tuo metu prieš nosį plaukia nors keletas nedidelių žuvelių, galimas daiktas, kad jos bus pačiuptos.

Diskutuoti, kodėl taikiosios žuvys kartais užkimba spiningaujant, galima daug. Tačiau kiekvienas atvejis savaip unikalus, todėl iš pažiūros net menka detalė gali padėti įminti šią mįslę. 

Kartą žūklavau Nemuno senvagėje. Kibo nekaip, bet viena kita žuvelė jau spurdėjo krepšyje. Staiga dėmesį patraukė nedidelis sujudimas vandens paviršiuje. Štai ir dar vienas. Akyliau įsižiūrėjęs pastebėjau, jog ten nardo keletas raudžių. Tik ilgėliau stebėjęs supratau, kas vyksta: nuo pakrantėje augančio beržo šakų stipresnis vėjo gūsis į vandenį mesteldavo keletą žalsvu apdangalu pasipuošusių kirmėlių. Jas, nieko nelaukdamos, raudonakės kaipmat pačiupdavo. Deja, net pačių mažiausių sukriukių sidabražvynėms tuokart įsiūlyti nepavyko.

Tada, labiau smalsumo vedamas, prie valo prisegiau nediduką pailgos formos voblerį, išmargintą žaliais tonais. Ir vos tik vilioklis tekštelėjo į vandenį, jį žvitriai puolė pirmoji raudė. Paskui dar viena. 

 


Toliau buvo tyla, nes šios žuvelės yra gana baikščios, ir vos tik kyla menkiausias įtarimas, jos vikriai plaukia iš įtartinos vietos. Kaip matote, ne visada sukriukė ar mažas vobleris žvynuotajai asocijuojasi su žuvele. Ir tai džiugina, nes daugėja šansų, jog žuvis mūsų vilioklį palaikys dar vienu skaniu kąsneliu.

Gaudant raudes ar strepečius, galima išsiversti šmaikščiu meškerykočiu, bet žvejojant kitas taikias žvynuotąsias, šis įrankis tiks gerokai mažiau. Gal ir bus sunkiau užmesti lengvą masalą, bet paprastai tiek kuoja, tiek plakis vilioklį čiumpa išties delikačiai, dėl to viena iš sėkmingos žūklės priežasčių yra jautrus mažo užmetimo svorio kotelis ir labai plonas pintas valas. Ne mažiau svarbu ir komfortas bei malonumas: juk sutikite, kad manipuliuoti masalus lengvu ir trumpu spiningėliu kur kas patogiau, o ir traukiant žuvį būna daugiau emocijų.

Reikia pakalbėti ir apie pačią gaudymo taktiką. Žūklavietės būna dviejų tipų – stovinčio ir tekančio vandens. Jeigu susiruošėte prie telkinio, kur nėra srovės, tai ten geriausia ieškoti raudžių. Šios raudonpelekės, mano manymu, yra gana aršios, kad būtų galima tikėtis sėkmės iš pat pirmo karto. Svarbu ir konkreti žūklavietė: ten, kur plaukios vos keletas individų, vargu ar pavyks juos greitai aptikti ir suvilioti.

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas