Kalbantis apie taikiųjų žuvų žūklę spiningu, tarp žvejų prasideda gana aršios diskusijos, kada kalba pakrypsta apie masalus. Vienas tvirtina, kad geriausiai tinka miniatiūrinė cikada ar smulki vartikliukė, kitam nieko veiksmingesnio už guminuką nėra. Dėl šios priežasties piršti savo nuomonės nesirengiu, tačiau pirmą kartą siūlau į ežerą plaukti vakarėjant. Nurimus šurmuliui pakrantėse, sidabražvynės po truputį apleidžia tankius nendrių sąžalynus. Štai tada jos azartiškai čiumpa Nr. 00–0 sukriukes, papuoštas neįmantria musele. 

Pasitaiko atvejų, kad žuvys griebia vabzdžius nuo pat paviršiaus. Tada net pačiame paviršiuje besisukanti blizgutė būna ignoruojama. Tokiu atveju padėtį gali ištaisyti mažas tamsus vobleriukas, turintis nedidelį liežuvėlį, įklijuotą beveik stačiu kampu. Dėl jo vilioklis nepaneria net 10 cm ir traukiamas palieka mažų bangelių virtinę. Patikėkite, daug adrenalino plūsteli į kraują, kada paskui masaliuką išvysti sėlinančią kur kas didesnę bangą...

Kaip jau esu minėjęs, raudei aršumo tikrai netrūksta. Pasitaiko, jog ji sugriebia ir Nr. 2 sukrę. Visgi, pririšę mažesnį vilioklį, vargu ar prašausime pro šalį – juk raudė turi anaiptol neplačią burną.

Žūklė bus kitokia, jei tikitės suvilioti tuziną kuojų ar nepasotinamų plakių. Šios dvi žuvų rūšys gal ir nėra labai panašios, tačiau žūklaujant jas spiningu, galioja beveik vienodos taisyklės.

 


Visų pirma masalai. Pagrindinis vilioklis – labai mažas tvisteris. Suvilioti šias žuvis galima ir kitais tokiam spiningavimui skirtais „mikro“ masalais, tačiau geriausi, mano nuomone, bus „coliniai“ tvisteriukai ir smulkios silikoninės kirmėlytės. Jei manote, kad jūsų turimi ešeriniai masalai tiks ir sausašoniams ar rasvaakėms, tai klystate. Todėl neturint atitinkamo dydžio tvisterių, kurie tenkins plakius bei kuojas, jų galima pasigaminti patiems.

Šiam reikalui aš naudoju 2,5–3,0 cm ilgio vilioklį. Nukirpęs beveik visą kūnelį, palieku tik uodegėlę. O kad ji skleistų stipresnius hidroakustinius virpesius, dalį uodegos paprasčiausiai nugnybiu. Kartais tenka imtis ir manikiūrinių žirklučių, kuriomis masaliuką sumažinu iki juokingai mažo dydžio. Taip daryti verta, nes pasitaiko atvejų, kada ir keli milimetrai lemia, ar tądien pavyks grįžti namo su puikiu laimikiu. 

Kadangi itin mažų galvakablių ir ofsetinių galvučių žūklės prekių parduotuvėse dabar labai didelis pasirinkimas, patarčiau geriau rinktis, nors ir brangesnius, bet kompaktiškesnius volframinius – ant jų kabliukų užmautas „silikonas“ sudarys mažesnio masalo įspūdį,  o ir bus jautresnis, lengviau pasiduos žvejo manipuliacijoms. 

Taupant pinigus ar neradus tinkamų (kai kurie žvejai juk labai išrankūs), galima palandžioti po savo poledinės žūklės reikmenų dėžę. Čia tikrai rasite nedidelių volframinių „akučių“, turinčių kilpelę valui praverti. Jei jos dar ir įvairiomis spalvomis pamargintos, tai geriau ir būti negali.

 


Kiek teko pastebėti, sidabražvynės dirbtinį masaliuką atakuoja lėtai grimztantį netoli dugno. Taigi stengiuosi, kad mano siūlomas skanėstas kuo ilgiau skęstų. Todėl spiningą laikau vertikaliai, jį trūkčiodamas nestaigiais, nedidelės amplitudės judesiais. Jeigu rezultatas jūsų nedžiugina, verta pamėginti ir džigauti. 

Šiuo atveju vilioklis ant dugno paliekamas gulėti kelias sekundes. Tada švelniai trūktelite ir vėl darote pauzę. Taip gaudoma tik tuose telkiniuose, kuriuose nėra daug vandens žolių. Mano manymu, šis atkaklus minėtų masalų vilkimas dugnu žuvims asocijuojasi su vėžiagyviu, kuris bando sprukti nuo pražūtingų nasrų. O patys gerai suprantate, ką tokiu atveju daro visada alkanas povandeninio pasaulio gyventojas...

Upėse gyvenimas vyksta kur kas greičiau. Čia viską koreguoja ėdesį atnešanti srovė, dėl to spiningauti tekančiame vandenyje iš dalies yra lengviau. Žuvys įpratusios reaguoti staiga, nes žino – uždelsi sekundę kitą, ir gardus kąsnelis bus nuplukdytas tolyn. Tuo nepasinaudoti būtų neprotinga. 

Todėl ieškodamas sidabražvynių, visada keliauju upe aukštyn ir masaliuką traukiu su srove. Prastesnio kibimo dienomis tokia taktika gali ir nuvilti: apatiškos žuvys ne visuomet sugeba sureaguoti į greitai praplaukiantį blizgantį daikčiuką.

 


Esu pastebėjęs, kad didžiausia aršiai nusiteikusių žuvelių koncentracija būna tose upės vietose, kurias galima vadinti „šapalinėmis“. Tai ruožai, kur srovė greitėja, akmenų virtinės, sukeliančios verpetus, bei vietos prie statesnių krantų, šalia kurių auga į vandenį nusvirę medžiai. Tokiose žūklavietėse ypač dažnai užkimba strepečiai. Šios nedidelės žuvelės gerai reaguoja į daugelį spininginių masalų. Bet minėtos sraunumų žvynuotosios turi nedidelę burną, dėl to, jas gaudant, reikia rišti tik itin smulkius vilioklius. 

Geriausių rezultatų esu pasiekęs su Nr. 00–0 sidabro spalvos sukriukėmis, papuoštomis neįmantria juoda musele. O štai mažuose upeliuose įtikti strepečiams kur kas sunkiau. Jie lyg kokie palydovai seka vilioklius pagarbiu atstumu ir visas pastangas dažnai paverčia niekais. Tada geriausiai tiks mažytė muselė, pritvirtinta prie ofsetinės galvutės.

Ne taip jau retai sugaunamas ir žiobris. Kiek teko pastebėti, daugiausia šių žuvų spiningu sužvejojama vidutinio dydžio upėse, ypač Dubysoje ir Šventojoje. Čia šios žvynuotosios pamėgusios metalo blizges – nedidukes sukriukes bei mažąsias vartikles, puikiai tinka smulkios cikados. Nors niekada specialiai negaudžiau šių žuvų, tačiau malonūs siurprizai retkarčiais pradžiugina. 

 


Norintiems išmėginti savo jėgas gaudant žiobrius, siūlau pamėginti žvejoti netoli rėvų – prieš jas ir už jų susidarančiose nedidelėse duobutėse šalia staigesnių dugno nuolydžių. Be abejo, jei ne žiobris, tai bet kuri kita žvynuotoji tikrai neleis nuobodžiauti. Ne kartą čia esu prigaudęs puikių ešerių, šapalų bei meknių. Tuo ir malonu spiningauti mažais masalais – negali žinoti, kas juos pačiups.

Turbūt pats stambiausias laimikis, kokio galima tikėtis tikslingai gaudant taikiąsias žuvis spiningu, bus karšis. Įkirtus poros kilogramų ar dar stambesnį plačiašonį, o ypač upėje, adrenalinas pasieks aukščiausią padalą. Su iki kelių gramų testo spiningėliu ir plonu valu (tokią žūklę pamėgusių mūsiškių žvejų standartas – 0,2–0,3 PE pintukas) įveikti šią, regis, ne itin kovingą žvynuotąją, bus problemiška. Atvirai pasakius, ne visiems ir ne visada tai pavyksta. 

Geriausi masalai karšiams įvairios miniatiūrinės iš silikono pagamintos kirminų ir lervų imitacijos, kurios maunamos ant kuo lengvesnių volframinių galvakablių, ofsetinių galvučių ar avižėlių kabliukų. Kas keisčiausia, kad šios dugne besimaitinančios žuvys masalus dažnai griebia tada, kai jie dar neatsigulė arba jau pakilo nuo grunto. Visa bėda, jog šioms žuvims suvilioti reikia kuo smulkesnių masalų (nebūtinai, tačiau geriau rinktis tokius) ir kuo plonesnės gijos, bet tada teks panaudoti visą savo meistriškumą jas traukiant arba... pasikliauti Fortūna.

 


Nors ta tema rašiau atskirą straipsnį, priminsiu, kad aukšlių žūklė dirbtiniais masalais yra ne tik įdomi, bet ir išties rezultatyvi. Aptikus didesnį šių žvitrių žuvelių būrelį, geros emocijos garantuotos. Geriau jas gaudyti itin liaunu koteliu ir labai plonu (0,08–0,1 mm) monofilamentiniu valu. Šioje žūklėje ypač tinka miniatiūriniai galvakabliai su surišta musele. Šį vilioklį visados metu skersai srovės ir iš lėto traukiu į save.

Nieko blogo nenutiks, jei masaliukas retsykiais pakils į patį paviršių. Tuo momentu turbūt būna daugiausia kibimų. Verta atsiminti tik tai, jog vilioklis privalo būti kuo smulkesnis. Kitaip bus begalė tuščių stuktelėjimų. Ir nenustebkite, kai „mikrobą“ netikėtai pačiups poros kilogramų salatis. O čia ir prasideda pats įdomumas.

Tai ne vienintelės žuvys, kurios puola dirbtinius masalus. Esu įsitikinęs, jog beveik kiekvieną žvynuotąją įmanoma gaudyti spiningu. Visgi pirmą pažintį su šia be galo įdomia žūkle siūlau pradėti nuo mano aprašytų įrankių ir taktikos, tuomet neteks nusivilti.

Nerijus Rimkūnas