Tais laikais, kuomet atsirado pirmieji silikoniniai viliokliai, atrodė, jog išeitis, kaip sugauti paslaptingą drumstaakį plėšrūną, rasta. Užtekdavo pačių paprasčiausių spalvų ir modelių, kad spiningo galiuką supurtytų nestiprus ešerio pusbrolio smūgis. Vėliau situacija keitėsi: reikėjo vis daugiau eksperimentuoti su spalvomis, bandyti įvairiau traukti silikoninius masalus, išmėginti naujus modelius ir t. t. Galiausiai atėjo tokie laikai, kada dažnai lankomuose vandens telkiniuose (pavyzdžiui, Kauno mariose) pradėjo kibti tik nedideli sterkai, dažną spiningautoją varantys į neviltį.

Be abejo, ne visuomet būna tokia liūdna situacija. Tačiau laukti, kada išauš ta sėkminga dienelė, – daugeliui meškeriotojų ne pats protingiausias (ir maloniausias) sprendimas. Daugelis tiesiog pamiršta ar net nenori prisiminti, jog kol nebuvo minkštauodegių „žuvelių“, patyrę spiningautojai šių žvynuotųjų sugaudavo ir neišvaizdžiomis vartiklėmis. Dėl kasdieninių rūpesčių, matyt, užmirštama ir tai, jog sterkas gyvena ne tik Kauno ar Kuršių mariose bei žemupyje, bet ir kituose iš pažiūros „nesterkiniuose“ vandens telkiniuose.

Niekuomet nemėgau ir nemėgstu vadinamųjų „kolchozų“, kur susirenka žuvų trokštantys žmonės. Čia neegzistuoja nei padorumo normos, nei tolerancija. Mane kur kas daugiau traukia paslaptingos žūklavietės, kuriose nėra nei konkurencijos, nei itin atsargių žvynuotųjų. Deja, tokių eldoradų, matyt, jau ir su žiburiu nerasi, todėl lieka tenkintis tuo, ką turime. 

O sterkų mūsų ežeruose ir upėse yra ne taip jau mažai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tik didžiausias kaltininkas esant nekibai – stereotipinės nuostatos apie drumstaakius ir jų gyvenimo būdą. Iš tiesų sterkas mėgsta akmenuotą dugną, prietemą bei padugne plaukiojančias žuveles (išimtis – tik tamsiu paros metu). Bet juk anaiptol ne vien guminukais galima žūklauti dideliame gylyje!

 


Žūklė vartikle

Šis renesansą išgyvenantis masalas daugeliui asocijuojasi tik su salačiu, na, geriausiu atveju su lydeka. Visgi priklausomai nuo dydžio ir svorio gali tikti gaudant visas žuvis, ne išimtis ir dygliapelelkis. 

Šiems pasalūnams skirtas geležėles skirstau į dvi pagrindines grupes. Pirmosios – tai platokos, nemažai išgaubtos vartiklės (klasikinis pavyzdys – „Jūra“). Šie masalai paprastai būna nemaži ir pakankamai sunkūs, kad būtų galima patikrinti solidžias duobes. Šiuos vilioklius paprastai naudoju uždambiuose (tik kur kas aukščiau nei garsiosios sterkinės akmenų sangrūdos), ten, kur dėdulė Nemunas savo galinga tėkme sukuria sūkurius.

Kaip žvejojama tokiose vietose? Be abejo, daugelis veiksnių (apšvietimas, vandens skaidrumas ir pan.) pakoreguoja taktiką, pavyzdžiui, jeigu atvykus paaiškėja, jog vandens lygis stipriai pakilo, tada niekuomet neskubu masalų skraidinti link kito kranto. Iš pradžių patikrinu gilesnes priekrantes, kur status skardis leidžiasi į tamsią gilumą. Būtent čia, jei jau kimba, tai tikrai svarūs egzemplioriai. Tose pačiose vietelėse po įvairiomis šakomis papuola ir neprastų aštriadančių, netikėtai užpuolančių „auką“ paskutinėmis sekundėmis.

 


Gaudymo technika visiškai paprasta. Užtenka vartiklę išlaikyti norimame gylyje, retsykiais jai leidžiant laisvai grimzti (valas tuo metu privalo būti įtemptas). Gana dažnai pasitaiko, kad sterkas nervingai blaškosi, bet rimčiau kabintis neketina (tai matyti iš spiningo galiuko: būna trumpi ir duslūs timptelėjimai). Tokiu atveju pravartu užkabinti kitos spalvos masalą, galima jį patrūkčioti nedidele amplitude.

Nemanykite, jog šiurkščiažvyniai laikosi tik uždambiuose. Šios minties atsisakiau tada, kai kartą pamačiau, kad kolegos visai rimtą laimikį suviliojo ir priešdambiuose. Savaime suprantama, jog damba dambai nelygi, ir perspektyvios bus tik tos vietos, kur netoliese - nemenka duobutė. Štai ties skardžio kraštu ir laikysis žuvys. Tik nuostoliai čia nemaži, nes pati srovė geležėlę paneša po styrančiais žagarais.

Dar kai kas man jau ne kartą paliudijo nemenką vartiklių efektyvumą – tai tirštas rytinis rūkas (dažnas reiškinys, ypač rudenį). Vos tik pirmieji šviesūs pašvaistės lopinėliai nuveja į užmarštį tamsią naktį, virš vandens iškyla tiršta kaip dūmai rūko siena. Tokiu metu daugelis spiningautojų (ypač vyresnės kartos) mano, jog žuvys dar kurį laiką nekibs. Ir jie, užuot gaudę svarų sterką, šnekučiuojasi prie rytinės kavos puoduko. 

 


Visgi būtent dabar (dėl kokių priežasčių – neklauskite) yra tikrai didelė tikimybė pagauti trofėjinį egzempliorių. Nors daugeliui atrodys keista, tačiau šiai situacijai, ko gero, pats tinkamiausias vilioklis pasirodė esanti balto metalo „Jūratė“ (kai kada pamarginta mėlynu rašikliu). Ši vartiklė puikiai pasiteisino už dambų esančiose duobėse, zonoje tarp sūkurių ir grįžtamojo srauto.

Visai kitaip elgiuosi, kada vandens lygis nėra aukštas arba, esant potvyniui, dėl neaiškių priežasčių plėšrūnai vengia priekrantės zonos. Tokiu atveju tinkamesnės antrajai grupei priskiriamos besivartančios blizgutės. Šios daugiau ištęstos, aptakesnės formos ir primena salačiams skirtus vilioklius („Akmeną“, „Žilviną“ ir pan.), skirtumas tik tas, kad jomis išžvalgysime dugną. Gali pasirodyti keista, kad siūlau didžiųjų aukšlių skanėstus pritaikyti visai kitokioms sąlygoms, tačiau neskubėkite daryti klaidingų išvadų. Apie viską kalbėsiu nuo pradžių.

 


Taigi prieš mus – didžiulės Nemuno platybės. Žinome (arba bent jau taip manome), jog sterkų prie kranto nėra. Ir pirmokėliui tada bus aišku, jog šie plėšrūnai tūno didesniame gylyje, kiek toliau nuo kranto. Imame plačią vartiklę ir švystelime ją nuo dambos galo link vagos. Stop. Štai čia ir yra esminė klaida. Masalą galingas vandens srautas akimirksniu nuneš į šoną, o perlinkusi spiningo viršūnėlė vargu ar galės atlikti signalizatoriaus vaidmenį. 

Kur kas racionaliau išbandyti pailgas vartikles. Pirma, metimo nuotolis iškart padidėja dėl puikių aerodinaminių savybių. Antra, srovė tokį vilioklį veiks kur kas mažesne jėga ir leis pasiekti dugną daug greičiau. Savaime suprantama, jog „dirbti“ su masalu pavyks tik truputėlį tolėliau, kur vandens srautas nėra toks galingas, tačiau būtent čia ir pasipila pirmosios sterkų atakos.

Jeigu esame įpratę vartikles traukti daugmaž pastoviu tempu, tai dabar kur kas veiksmingesnis bus ganėtinai išraiškingas timptelėjimas. Iš pradžių vien tik riešu du tris kartus trukteliu. Tada lėtai traukiu masalą ir, pasiekus dugną, viskas kartojama iš pradžių. Taip, viliokliui pasiekus uždambio gilumos kraštą, vartiklę sparčiai velku į krantą, nes suneštų žagarų aplinkui – aibės. 

 


Be abejo, galima eksperimentuoti ir su pauzėmis, ir su traukimo intensyvumu ir t. t. Kiekvieno atvejo aptarti tiesiog neįmanoma, bet argi to reikia? Juk kur kas maloniau, kai kažką pats atrandi ir mintyse kyla šimtai idėjų.

Dažnam gali kilti klausimas, ar guminis masalas nebūtų čia efektyvesnis. Kaip rodo praktika, tiek riperis, tiek tvisteris padovanoja vieną kitą žuvelioką, tačiau svarūs laimikiai įrodo „geležėlių“ privalumus. Vartiklė, kilstelta nuo dugno ir paleista laisvai grimzti, itin viliojančiai sklendžia žemyn, imituodama paliegusią žuvelę, bandančią pasipriešinti srovei. Tuo tarpu silikoninis gyvis paplaukęs gana greitai sėda į dugną, nes svoriai čia reikalingi tikrai nemaži. 

Laukite tęsinio.

Nerijus Rimkūnas