Tai nutiko ne šįmet, ne pernai, tačiau lygiai prieš trylika metų paskutinėmis spalio dienomis. Per tą laiką buvo ne viena panaši žūklė (ką čia šneku, išties juk visos jos skirtingos...), visgi šitą tuomet užrašiau, todėl iš praeities neišdilo nė viena smulkiausia detalė – juk kai daug žvejoji, imi painiotis savo prisiminimuose. 

Kita vertus, meškeriotojams būdinga bent šiek tiek „užkelti kartelę“, o dar ir sulig kiekvienais metais laimikių svoris bei kiekis vis paauga. Įdomiausia, kad šios transformacijos vyksta nejučia, todėl faktiškai kiekvienas meškeriotojas galėtų galvą guldyti, jog „tada ir ten“ viskas buvo tiktai taip ir ne kitaip. Mano požiūriu, tai natūralu ir nieko smerktino nematau – tiesiog mes taip sutverti...

Iki Nemuno dambų ties Viešvile Kauno meškeriotojams važiuoti toloka. Kalbu ne vien apie atstumą bei laiką, ir kuro kainos kartais verčia atidėti tokias keliones, jei tik yra informacijos, kad prie dambų niekas nekimba arba kad laimikis tikrai nevertas brangios kelionės. Gal todėl pastaruoju metu šiose vietose žvejų ne tiek daug, kaip būdavo prieš keletą metų, o tie, kurie atvažiuoja, paprastai kooperuojasi po kelis, kad sumažintų kelionės išlaidas.

Tiesa, yra dar viena meškeriotojų grupė. Pastarieji čia atvyksta kelioms dienoms, neretai – penktadienio vakare ir būna prie vandens iki sekmadienio popietės. Tačiau dažniausiai šie žvejai gaudo dugninėmis, rečiau – plūdinėmis karšius, šapalus, žiobrius ir kitas karpines žuvis.

 


Kadangi tą rudenį tose vietose dar neteko pažvejoti, Raimundo ir Artūro kvietimui negalėjau atsispirti. Ar kas nors kimba prie dambų? Lyg ir kimba, lyg ir ne, žinios pasenusios, tad nutarėm nuvažiavę patys įsitikinti. Tiesa, vykstam ne trise, o penkiese ir Raimundo mašinoje vos išsitenkam, nes bagažinė tokia prigrūsta, kad savo spiningus tik šiaip ne taip sukišome. 

Puikiai žinau tų vietų specifiką – krantuose krūmynai, brūzgynai, dilgėlynai, durnaropynai ir kiti „-ynai“, tačiau takų nėra arba jie per savaitę jau spėję užželti. Ir visai nesvarbu, kad dabar spalio pabaiga – ten žolė tokia aukšta, kad ji, palijus lietui, sugula ir visiškai paslepia buvusius takus. Be to, jei vandens lygis aukštas, neįmanoma bristi tarpudambiais, žodžiu, po poros valandų „pasivaikščiojimo“ jau imi lekuoti it šuo. 

Aišku, gali atsistoti prie vienos dambos ir visą dieną ją „šukuoti“, tada netgi kuprinę ar perpetinį krepšį nusimeti, šalia pasidedi. Bet iš tokio spiningavimo paprastai naudos nebūna, kadangi negali žinoti – žuvys nekimba todėl, kad... tiesiog nekimba ar jų čia nėra, nes kažkas tas vietas kruopščiai „peržegnojo“ visais įmanomais dirbtiniais masalais. 

Na, gal perdedu, paprastai tokiu metų laiku prie dambų žvejojama guminukais ir bene devyni dešimtadaliai čia atvykstančių tik juos ir tenaudoja. Gal koks vienas kitas meškeriotojas pabando dar vartiklę sušlapinti ir tik labai retai kas pasiryžta spiningavimui vobleriais. 

 


Vasarą dažniau naudoja įvairesnius vilioklius, kadangi yra tikimybė pagauti salatį, šapalą, meknę, tačiau dabar jau vėlus ruduo ir pagrindinis žūklės objektas – lydekos. Tiesa, dar sterkų pasitaiko, bet tai veikiau atsitiktiniai laimikiai, nes juos gaudyti reikia toliau nuo kranto, o ten akmenų sangrūdos, tad masalų nutraukiama daugybė (įvertinkite faktą, kad gylis pakankamai didelis ir tėkmė smarki – reikia masyvesnio galvakablio). 

Kita vertus, sterkai kaprizingi, ne itin apsimoka gaišti laiką juos gundant, daug didesnė tikimybė pagauti lydekų. Aštriadantės gali kibti įvairaus dydžio, todėl su įranga „smulkintis“ nereikėtų. 

Menu, vienais metais rugsėjo pradžioje ten spiningavau. Oras dar šiltas – sukaitau, pavargau vaikščiodamas nuo ryto, deja, niekas nekibo. Reikia pasakyti, kad tose vietose daug dažniau ką nors pagauni, nei lieki nosį nukabinęs, bet... 

Kai nuotaika visai nukrito, o saulė pakilo kone į aukščiausią tam metų laikui zenito tašką, iš pažiūros „eiliniuose“ vienas šalia kito esančiuose uždambiuose kažkokius du (veikiau – dvi) monstrus vieną po kito buvau pakirtęs. Pintas valas plonokas, todėl teko ilgai „žaisti“. Traukiu, vedžioju, o nuo dugno negaliu pakelti. Privedu prie kranto, tačiau žuvis vėl į duobę grįžta. Vargau vargau, kol galiausiai galvakablio kabliukas atsilenkė. Antrąsyk – lygiai tas pats... Nieko nuostabaus – juk didžiausios žuvys visada pasprunka.

 


Nepaisant vėlaus rudens specifikos, tąsyk daug guminukų neėmiau. Puikiai žinojau, kad mano kolegos žvejos būtent jais, tad specialiai „statymą dariau“ ant voblerių. Iš tiesų, man tų žuvų buvę nebuvę, labiau norėjosi naujus masalus išbandyti ir nuotraukų padaryti. Todėl jei bičiuliams kibs, o man – ne, ne taip jau ir blogai. Be to, prieš pat kelionę labai sėkmingai velkiavau, laimikių buvo tikrai neprastų (juk galima ir man kartais pasigirti, ar ne?).

Pasiėmiau dar ir kelias vartikles bei dėžutę su sukriukėmis. Atvirai pasakius, jomis jau kurį laiką negaudžiau, nes ten, kur pastaruoju metu žvejojau – gilu. Suprantama, kad netinkamos žūklės sąlygos šiems masalams buvo, o ir dabar blizgutes turėjau tik todėl, kad nedidelė dėžutė tilpo į liemenės kišenę ir vietos tikrai neužėmė. Kaip ir sakiau, vaikštant prie dambų nepageidautina labai apsikrauti, nes po to teks gailėtis. Jau vien fotoaparatas sveria apie porą kilogramų. Atrodo – juokas, bet kai patąsai jį pusdienį, taip ir norisi trenkti į krūmus.

Sėkmingai pravažiavę pasienio užkardą, prie upės buvome pačiu laiku – vos švito. Nors ir savaitgalis, tačiau kitų žvejų nebuvo matyti. Jau vėliau pastebėjau už kokio pusantro kilometro prie vienos dambos įsitaisiusius meškeriotojus. Kiek supratau, jie žvejojo gyva žuvele. Tiesa, pasieniečiai sakė, kad kažkur ties ta upės atkarpa turėtų būti ir vienas karšiautojas, kuris ten sėdi dar nuo penktadienio (mes važiavom šeštadienį). 

 


Tai, jog buvome praktiškai vieni, šiek tiek nustebino. Nejau niekas nekimba? O gal žvejus išgąsdino orų prognozė, kuri žadėjo lietų visai dienai? Būtume žinoję (tiksliau – patikėję), kad taip ir nutiks, veikiausiai net nebūtume čia trenkęsi. Bet panašius orus didžiai gerbiamas Naglis Šulija žadėjo ir kelias dienas prieš tai, o jie buvo ne tokie... Nukrapnodavo lyg nuo kunigo krapylos, tačiau tik tiek. Manėm, jog ir šį sykį atsitiks kažkas panašaus. Rytą iš tiesų nelijo, visgi kilo įtarimas, kad kritulių sulauksime – labai jau šilta, kaip vėlyvą rudenį tokiu paros metu.

Vos išlipę iš mašinos vyrai puolė persirenginėti. Po to... pusryčiauti (!?). Na, jau ne – aš nulėkiau prie Nemuno, bet ne prie artimiausios (ji, beje, pati didžiausia), o prie kitos – toliau esančios mažesnės dambos. 

Važiuojant konsultavausi su bendrakeleiviais. Kai kurie iš jų šiose vietose buvo žvejoję prieš porą savaičių ir dar anksčiau, pagavo lydekų, tad buvo įdomu, kuo jie plėšrūnes viliojo. Kad guminukais, tai suprantama, tačiau kokiais? Kokio dydžio, kokiais modeliais, natūralių spalvų ar žaliais, salotiniais? Aišku, čia, o ir apskritai visame Nemune žemiau Kauno, tokios spalvos silikoninės žuvelės yra pagrindinis masalas. Įdomu tai, kad kai kurie žvejai kitokių nė nebando, net neperka. 

Nesuprantu tokių dalykų. Net ir prie tų pačių dambų esu gaudęs įvairių spalvinių variantų guminukais. Taip, tiesa, kibo ir ant žalių, salotinių mėlynomis, juodomis nugarėlėmis. Bet kai aštriadantės ilgesnį laiką jų negriebdavo, eksperimentuodamas surasdavau (arba ne) ir tokių riperių, kurie tą dieną žuvis gundydavo dar geriau. Tarkim, labai „paklausūs“ vienais metais buvo gelsvai žalsvi (sunkiai nusakoma spalva – pats dažydavau spiritiniais rašikliais) su blizgučiais ir su rudomis nugarėlėmis. Galiu garantuoti, kad tikrai kibesni už tradicinius žalius ir salotinius.

 


Taigi ateinu prie vandens ir matau – Nemuno vanduo nusekęs, kaip tokiu metų laiku, net labai žemo lygio. Reiškia, kad lydekos bus nutolusios nuo kranto, teks žvejoti ne ramiuose uždambiuose ar priešdambiuose, bet kur nors arčiau vagos. Kita vertus, dabar rytas, oras, kaip ir sakiau, šiltas, toks buvo visą savaitę, mailius glausis irgi prie krantų, todėl neatmestina prielaida, jog ir plėšrūnai vis dar medžioja seklumose. Taip pamąsčiau prieš užmesdamas masalą. 

Pradėjau spiningauti, suprantama, guminukais. Na, taip – tais „topiniais“ žaliais, salotiniais. Bet užmečiau juos gal kokius dešimt kartų. Ką aš darau – nesąmonė... juk rytas ankstus, o dar ir labai apniukę, vargu ar tinkamas masalų spalvas renkuosi, tokie tiks nebent įdienojus. Žodžiu, reikia kažko „natūralesnio“. Pakeičiau silikoninius masalus – bandau pieno baltumo, balto perlamutro, pilkšvais šonais ir juodomis bei mėlynomis nugarėlėmis. Deja, jokios naudos. 

Prie šalimais esančios dambos jau matau vieną iš savo bendrakeleivių, tai – Raimundas. Ant kitų dambų ir tarpudambių, dešiniau nuo manęs, pradeda rikiuotis ir kiti kartu atvykę žvejai... 

Reikėtų pasakyti, kad būtent dešiniau, t. y. pasroviui, išsidėsčiusios didelės dambos, einant prieš Nemuno tėkmę jos kuo tolyn, tuo vis mažesnės, o galiausiai visiškai prapuola – lieka tik nedideli akmenuoti kranto kyšuliukai. Kodėl nuėjau būtent į tą pusę, o ne prie smarkiai į Nemuno vidurį įsiterpusių dambų, kur yra ir gilios duobės, ir platūs tarpdambiai? 

 


Jau daug kartų minėjau, kad nemėgstu didelių žvejų susibūrimų. Aišku, kitąsyk tai gerai, nes matai, kokiu masalu žuvį pagavo tavo kolega ir lengviau orientuotis pačiam renkantis vilioklius. Bet yra ir kita medalio pusė. Paprastai būtent prie tų dambų ir eina visi spiningautojai. Nors pagautų lydekų vietą po dienos kitos vėl užima jų gentainės, bet kitąsyk tai gali užtrukti ir ilgiau. 

Žodžiu, tos dambos jau yra tikrintos ir pertikrintos. Ir nors teoriškai renkuosi prastesnius žūklei plotus, tačiau paprastai būnu teisus – čia yra mažiau aštriadančių, bet jos ir masalų mažiau mačiusios, ir ne tokios baikščios. O ir stambių egzempliorių (galėčiau lažintis) būtent „prastesnėse“ vietose dažniau pasitaiko, nes stambios lydekos ne tokios mobilios kaip smulkesnės, ir jas pagavus plotas gali ilgai likti be didžiosios šeimininkės.

Praėjo geras pusvalandis, tačiau man nė kepšt. Mėtau guminukus prieš dambą, nes jaučiu, kad ten yra nuolydis, ties kuriuo sukasi tėkmė, šalia – povandeninių žolynų miškas, todėl ir žūklavietė turėtų būti nebloga. Po to lyg koks Dievo pirštas pakaušin duria – o jei taip ėmus ir pabandžius sukriukę? 

Guminuko net nededu į masalinę, numetu sau prie kojų ir prie karabino segu Pontoon 21 sukriukę volframiniu kūneliu. Imu su balto metalo lapeliu ir oranžiniu kūneliu bei tokios pat spalvos musele blizgutę. Pirmas metimas – nieko, antras – op! Yra! 

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas