Jaučiu, kad žuvis ne tokia ir smulki, bet kažkaip keistai priešinasi – neplaukia į šalį, nesiveržia į platesnius vandenis, o sukinėjasi vietoje ir spaudžiasi prie dugno. Spaudžiasi taip, kad galiu jausti, kaip pintas valas braukia akmenis. Tikrai ne lydeka. Bet salatis irgi taip nesielgia, juolab kibimas visai ne „salatinis“. Po truputį prisitraukiu artyn. Savo akim netikiu – sterkas! Ir dar toks neprastas (vėliau svėriau – 2,3 kg).
Sunku patikėti ne todėl, kad užkibo sterkas, tačiau kad jis griebė sukriukę. Esu pagavęs besisukančiomis blizgutėmis šių plėšrūnų, bet tai buvo vasarą, o dabar juk vėlus ruduo, juolab kad į tą pačią vietą jau spėjau po kelis kartus įmesti tinkamesnius blausiaakiams masalus – guminukus, ir dar išbandžiau jų bene septynis ar aštuonis. Beje, bet kokie metaliniai masalai, atvėsus vandeniui, nežinia kodėl praranda buvusį kibumą. Lydekoms šiuo atžvilgiu dar būna išimčių, tačiau sterkai ir ešeriai juos tokiu metų laiku čiumpa labai retai. Žodžiu, netikėtas ir malonus siurprizas.
Šaukiu Raimundą, pakėlęs aukštyn rodau savo laimikį. Bičiulis darbuojasi ant kitos nelabai nuo manęs nutolusios dambos, todėl girdi. Užkibo ant sukriukės? Geras... Bandysiu ir aš! – šūkteli.

Vėl mėtau tą patį masalą. Deja, neilgai, nes gal kokius tris sykius užmetus įsegiau sukriukę į kažkokį šiekštą, bandžiau bristi – per gilu – ir nutraukiau. Gaila – oranžinių liko tik viena, turiu po kelias salotines ir raudonas.
Kalbu apie kūnelių, muselių bei rėželių spalvas ant vidinės tos blizgutės lapelio pusės – taip yra suderintas šių sukriukių dizainas, tai Pontoon21 Synchrony serijos masalai su priešdėliu TB – Tungsten Body. Nenoriu labai plėstis aprašinėdamas, kadangi dabar su volframiniais kūneliais tokių sukriukių niekur pas mus nebegausi (šįsyk rašau esamuoju laiku), nors Lenkijoje ir Latvijoje dar yra.
Ir man beliko tik nuotraukos – paskutinį modelį „palaidojau“ gal prieš kokius penkis sezonus. Tačiau pas mus rastume labai panašių. Jei pažiūrėtume į Lucky John Bonnie Blade ir Lucky John Trian Blade besisukančias blizges, jų lapelių spalvinimo tipažas praktiškai toks pats, kaip minėto modelio.
Kadangi Synchrony pasunkintos volframu (yra ir su klasikiniais kūneliais), tai vedamos prieš tėkmę arba ramiame vandenyje labai greitai pasiekia dugną. Tiesą sakant, aš taip ir stengiuosi daryti, nes puikiai suprantu, kad, nepaisant santykinai nedidelio gylio (bus gal 2 m), plėšrūnai vis tiek plaukios žemutiniame vandens sluoksnyje – ne vasara juk. Ypač sterkai.

Tad vos tik sukriukė paliečia dugną, iš karto pradedu sukti ritę – lėtai, bet šiek tiek greičiau už tėkmę, svarbu, kad masalas slinktų padugne. Sukriukė „užsiveda“ lyg ventiliatorius net ir traukiant visai lėtai pasroviui – tai jau išbandyta. O paskui plaukia kartais net bakstelėdama lapeliu per akmenis, dugno iškilimus. Tačiau toks vedimas yra pavojingas, nes masalas gali greitai įsikirsti net į šiurkštesnį akmenį.
Padovanojęs Neptūnui sukriukę, kitos nebandau – vėl mėtau guminukus. Veltui. Tada bandau vartiklę – gal kokia lydeka susigundys. Žuvys nereaguoja. Tačiau nuo dambos nesitraukiu jau ilgiau nei pusantros valandos, nes matau, kad ir mano kolegoms nekimba – kokio velnio keisti vietą?
Galop neišlaikau ir vėl išsitraukiu iš kišenės „stebuklingą“ dėžutę su sukriukėmis. Oranžinės tikrai nebandysiu, bet gal pamėginti raudoną ar žalią?... Ir čia man už akių užkliūva kitokio tipo sukriukė. Ją man padovanojo Vilniaus parduotuvės Ekstreme Fishing (net nežinau, ar tokia dar Vilniuje tebėra) šefas. Tiesiog brukte įbruko – imk, kibi, aš ežere su ja lydekų kalną pritraukiau. Na, tokių „pritraukiau“ esu girdėjęs ne kartą, ypač tada, kuomet bandoma parduoti lig tol dar nematytus masalus.

Iš tiesų tai nieko naujo: ta sukriukė turi masyvų ir didelį žuvelės formos kūnelį, kuris primena pilkerį, o dėl to jau tampa panaši ne į sukrę, bet į kažkokį hibridinį masalą. Buvau jų išbandęs ne vieną, tačiau nė sykio neteko ką nors pagauti. Šitą blizgutę irgi kelis kartus mėčiau Nemune, bet taip „probėgšmais“ – porą kartų švysteliu ir atgal į masalinę – netikiu, todėl ir negaudau.
Nelabai tikiu ir tąsyk, nors ji čia labai tiktų – skęsta dar giliau nei tos su volframiniu kūneliu tradicinės sukriukės, o užmesti tiesiog fantastiškai lengva. Jei volframu pasunkintas besisukančias blizgutes galima sviesti lyg kokius akmenukus, tai šita oru lekia kaip raketa. Ji, suprantama, gerokai sunkesnė, lapelis ne toks gaubtas, nelabai platus, tad traukti jau reikės greičiau. Bandau tą „raketą“...
Ir vėl naujas siurprizas. Kelis kartus užmetęs naująjį masalą į tą pačią vietą, nusviedžiu jį toliau ir giliau. Tik pradedu vynioti valą – bumt – žuvis! Dabar tai jau tikrai lydeka, galiu spėti neklysdamas. Tiesa, spiningas visiškai naujas, todėl ne visai orientuojuosi, kokio ji galėtų būti dydžio. Ištraukiu – ne mažesnė nei sterkas (aštriadantė svėrė 2,4 kg). Puikią vietą radau, nes bičiuliai kažin ar ką pagavo.

Kadangi jau beveik įvykdžiau „dienos normą“, galiu leisti sau eksperimentuoti. Po kurio laiko, nesulaukęs kibimo, nupėdinu krantu tolyn prieš srovę. Dabar jau bandau įvairius voblerius, egzotinius guminukus, kartais pamėtau vartiklę. Sukriukių specialiai nesvaidau, nors tikiu, kad galiu jomis dar kažką pagauti.
Tačiau tie eksperimentai gana greitai nusibosta – nugali azartas. Vėl bandau laimę ta hibridine sukriuke, kurios net nežinau pavadinimo. Beje, neseniai bandžiau ieškoti google paieškose gretindamas vaizdus, tačiau taip ir nesuradau. O šio masalo, suprantama, irgi jau neturiu – liko tik nuotraukoje ir prisiminimuose.
Ir lydekos jį čiumpa. Tiksliau lydekėlės, nes vargu ar aštriadantės sveria daugiau nei 0,5 kg, bet, atrodo, nesvarbu, kur mesi – du ar trys pravedimai ir kaukšt... Tiesą sakant, net neskaičiavau, kiek jų užkibo. Na, bet ne su vaikais iš taip toli atvažiavau pažaisti – reikia bandyti pagauti ką nors stambesnio.

Vėl nutariu išmėginti klasikines sukriukes, bet prieš tai gerai ištyrinėju dugną guminuku. Dabar jau gaudau blizgute su baltu lapeliu ir kūneliu, kurio spalva raudona lyg prinokusi vyšnia, modelio dydis – Nr. 2.
Pirmas užmetimas, ir ant kabliuko spurda eilinė antrametė mažylė, kuri dar tik ruošiasi tapti lydeka. Svaidau sukriukę vis giliau, giliau... Yra! Ir vėl kažkoks keistas laimikis, nes suka ratus palei dugną.
Išsitraukiu – karšis! Bet ir diena – siurprizas po siurprizo. Besisukančiomis blizgutėmis esu pagavęs pačių įvairiausių žuvų, tačiau karšio tame sąraše kol kas dar nebuvo. Suprasčiau, jei jis čiuptų „nulinukę“, tačiau čia juk visai padori sukrė. Gal plačiašonį suviliojo ta vyšninė kabliuką dengianti muselė, nes jos spalva panaši į uodo trūklio lervą? Galiu tik spėlioti...
Visgi meteorologai neklydo. Jei pagavus sterką lietus pradėjo tik purkšti, tai dabar lijo jau stiprokai, be to, pakilo ir vėjas. Beje, jis pakeitė kryptį ir kibimas visiškai liovėsi. Masalais nesidomėjo netgi mažylės lydekos. O ir pavargau, slankiodamas nuo dambos ant dambos. Jei oras būtų geras, tai dar nieko, tačiau dabar viskas sudrėko, net mano abu žiebtuvėliai (visada turiu ir atsarginį) ir degtukai. Užsimaniau parūkyti, bet... deja.

Ant vienos dambos randu neseniai atvažiavusius meškeriotojus, kurie žvejoja gyva žuvele. Paprašau ugnies – jie nerūko. Kaip kimba? Visai nekimba, vyniosim meškeres ir trauksim namo, nes lietus tik smarkėja.
Man grįžus, prie mašinos ėmė rinktis ir bičiuliai. Jei rytą dar kažkas kažką pagavo (ne itin sekėsi, vos viena kita kilograminė lydekaitė čiupo masalus), tai dabar – absoliutus štilius. Nėra reikalo mirkti lietuje – važiuokime namo.
Tiesa, reikėtų dar pasakyti, kad ne tik aš tą dieną spiningu pagavau karšį. Dar vienas iš mūsų taip pat sukriuke (po pavykusio eksperimento dauguma irgi ėmė bandyti tokius masalus) sugundė plačiašonį, berods 1,5 kg svorio. Manasis svėrė 1,7 kg.
Išvyką prie Nemuno dambų tąsyk pavadinčiau tikrai vykusia (bent jau man), nes per palyginti trumpą laiką sužvejojau tris skirtingas žuvis tokiais masalais, kokiais nesitikėjau pagauti. Netgi lydekos tokiu metu jau beveik negraibsto sukriukių, nes tai pernelyg agresyvūs viliokliai, bet veikiausiai dar pakankamai šiltas upės vanduo pakoregavo jų pasirinkimą. Ir dar vienas dalykas – nuo to karto patikėjau sukrių su pasunkintais žuvelės formos kūneliais kibumu. Jau vėliau jie man padovanojo ne vieną svarią žuvį.
Visgi vienas dalykas tada labai sujaukė nuotaiką. Lyjant negalima normaliai fotografuoti, todėl daugumą nuotraukų teko tiesiog ištrinti, o dalį likusiųjų matote straipsnyje.
Romualdas Žilinskas





































































