Lapkričio viduryje pamatyti prie upės sėdintį dugnininką – retas atvejis. Jei taip nutinka, paprastai šalia meškerių rymo koks nors žvejys sportininkas arba besispecializuojantis tokioje žūklėje meškeriotojas. Kad tai minėto „kalibro“ žuvų gaudytojai, galima suprasti pažiūrėjus į jų įrangą, jaukus, masalus, drabužius, gaudymo techniką ir, suprantama, laimikį. Aš dabar nekalbu apie, tarkim, Nevėžio duobes ar atskiras Nemuno žemupio žūklavietes, kur susirenka žiemoti tuntai žvynuotųjų – čia susirenka gana „marga liaudis“ ir daugiau ar mažiau žvynuotųjų sumeškerioja beveik visi.

Pagrindinės priežastys, kodėl drėgnas ir šaltas vėjas nupūtė nuo pakrančių žvejus, yra kelios. Pirmąją jau paminėjau – prastas oras. Antroji – labai trumpos dienos. 

Ir štai čia išsyk galima būtų įterpti gana svarbią pastabą – paros laikas tokiu metu nėra labai svarbus rodiklis. Jei rudens pradžioje dienos ir nakties skirtumas neretai siekdavo dešimt ar net daugiau laipsnių, kas galėjo turėti (ir neretai turėdavo) įtakos žuvų aktyvumui, tai dabar tie temperatūriniai skirtumai kuriam laikui daugmaž išsilygino. 

Aš kalbu apie apniukusį orą, kada purškia lietus, krenta dulksna, o dangus atrodo lyg tris mėnesius neskalbta paklodė. Toks yra tipinis lietuviškas lapkritis, bent jau jo pirmoji pusė, nors kartais panašūs orai užsitęsia net iki Naujų metų. Paradoksalu, tačiau būtent tokiomis sąlygomis apsnūdusios žuvys geriau arba bent jau tolygiau masalus ragauja visą parą. 

 


Kur ieškoti žuvų?

Prieš rašydamas šį straipsnį visų pirma galvojau apie karšius, tačiau riebi kuoja ar kilograminis šapalas (beje, plačiaburniai net šaltame vandenyje gali priešintis ne ką menkiau nei vasarą) veikiausiai irgi nebus „išbrokuoti“ meškeriotojų. Kita vertus, kas galioja karšiams, faktiškai liečia visas karpines žuvis – jos lindi giliausiose vandens telkinio vietose. Logiškai mąstant, tai gerokai apribotų žvynuotųjų paieškas – pakaktų išsimatuoti ar nuo seno žinoti giliausias upių vietas ir gali būti tikras, kad ten rasi kam pasiūlyti masalą. Kibs ar ne – čia jau kitas dalykas, bet galiausiai vis tiek juk rasi būdą, kaip primasinti laimikį.

Deja, taip nėra. Nežinia, kodėl žuvys pasirenka tik konkrečias duobes ar upių vagos vietas, kur susirenka tuntais, nepaisant jų rūšies. Įtikinamo paaiškinimo šiam fenomenui kol kas nesu girdėjęs, bet faktas, jog taip nutinka neatsitiktinai. Spėju, kad priežasčių yra ne viena, tačiau visa virtinė, ir visos tos priežastys turi sutapti.

Tokiu atveju nepamainomas pagalbininkas būtų vadinamasis „dyperis“, kuriuo net nuo kranto gali išsimatuoti ne tik gylį, tačiau ir pamatyti žuvų sankaupas. Bet ne visi tokius echolotus turi. Ką tada galima patarti? 

Ieškoti vietų, kur upės tėkmė ne pati greičiausia, o veikiau lėtesnė už vidutinę, tolygi, dugnas leidžiasi į gelmę palaipsniui arba smarkiai išreikštomis pakopomis, gruntas nei kietas, nei minkštas – kažkas tokio „mišraus“ su nuosėdų sluoksniu. Ir tai nebūtinai bus koks nors išskirtinis upės ruožas – niekuo neypatinga tiesioji, kur kitu metų laiku vargu ar susigundytum užmesti meškerę.

 


Nepaisant tokio neapibrėžtumo, tekančiame vandenyje žvynuotųjų „bazavimosi“ vietas vis tiek surasti lengviau nei dideliuose ežeruose. Kai kuriuose tokio tipo vandens telkiniuose yra ištisi plotai, kur tokiu metų laiku nebent pūgžlys viliokliu susigundys, karpinių rūšių žuvų nė su žiburiu nerasi, tuo įsitikinau ne kartą. Įdomu tai, jog plakiai upėse kartais tarsi iškrenta iš bendro konteksto ir pakliūva ant kabliuko net ir ne tose mano apibūdinamose žūklavietėse, ko nenutinka ežeruose. Kita išimtinė žuvis gali būti žiobriai, suprantama, jų stovinčio vandens telkiniuose nerasi.

Vadinamieji kriauklynai (tai, suprantama, labiausiai būdinga Nemunui) ant kažkurios vagos šlaito dalies yra geras ženklas. Beje, dalis žvejų mano, kad moliuskai savo kolonijas sudaro tik kietame dugne, kur gana greita tėkmė. Tikrai nebūtina sąlyga. Kaip ir tai, jog žuvys šaltame vandenyje guli dumblo pataluose. Panašūs dalykai dažniausiai rašomi perkeltine prasme, nereikia to suprasti tiesiogiai. 

Tinkamose žiemojimui duobėse žvynuotosios neretai išsidėsto visuose vandens sluoksniuose, nors, aišku, tokie dalykai nutinka ne visur, ne kasdien, bet tai nėra koks nors išimtinis reiškinys. Kita vertus, vargu ar karšiai lapkritį sugalvos kilti į paviršių, tačiau šapalai, kuojos – kodėl ne. 

 


Įranga, jaukai, masalai ir visa kita

Nors karšiaujant šiuo metų laiku didelėse upėse neretai tenka masalą užmesti labai toli, bet didelio testo dugnines siūlyčiau palikti namuose. Ne todėl, kad jos mažiau jautrios, nors tai irgi yra šiokia tokia priežastis, tačiau naudosime plonus valus, pavadėlius, sąlyginai lengvas šėryklėles, tad reikės ir subtilesnių įrankių. Dar vienas pastebėjimas – geriau „minkštesnės“ nei standžios, kurios dabar, kaip ir tokio tipo spiningai, tapo labai madingos. 

Ir vėl esmė tame, kad neretai „nusiploninsime“ ir „nusimažinsime“, sakyčiau, netgi nepadoriai, kas karšių gaudyme atrodo nerealus dalykas. O plonas valas ir pavadėlis, maži kabliukai ir bus tas raktas, kuris atrakins karšių gerkles. Paaiškinsiu.

Kuomet žuvys yra labai vangios ir masalus ragauja tarsi atbulais dantimis, dažnai juos tik apčiulpia ir išspjauna, reikalingi itin menki kąsniai ant kabliuko. Mano pasiūlymas būtų trys, dvi, o prastai kimbant – vos viena uodo trūklio lerva. Tinka ir „pinkos“, galima bandyti šių dviejų vilioklių „sumuštinį“ – tarkim, ant kabliuko nerti porą „dzikų“ ir „matilį“. 

Kaip matote, jau patys masalai reikalauja mažų kabliukų. Ir, pabrėšiu, pagamintų iš plonos, lengvos vielos, kad atrodytų natūraliau, žuvys masalo nesibaidytų, o trūklių lervos neįštežtų pamautos ant kabliuko smaigalio.

Kaip atsarginį, nors ir retai naudojamą variantą pasirenku smulkius sliekus. Pasitaiko, kad karšiai užsigeidžia ir tokio masalo. Arba, kai kimba dažniau nei įprasta – tada sliekais yra galimybė sugundyti stambesnį egzempliorių. Ant kabliuko veriu iki trijų vienetų sliekų. Beje, kabliuką tokiu atveju jau tenka persirišti – anksčiau naudojamas bus per smulkus. 

 


Mažam lengvam kabliukui reikia ir plono pavadėlio. Aišku, niekas nedraus jį rišti prie storesnio valo, bet jau sakiau – karšiai dabar labai kaprizingi, tad deriname viską taip, kaip... ir dera. Žodžiu, pavadėlį rišu iš 0,10–0,12 mm storio monofilamentinio valo. Vėlgi stengiuosi pasirinkti minkštesnį, tampresnį. Minkštas, nes mažiau kels įtarimo žvynuotosioms ragaujant masalą, o tamprus, kadangi turės didesnę amortizaciją, kada teks traukti pakankamai stambią žuvį – bent jau šiuo aspektu kompensuos savo plonumą ir mažą išlaikymo svorį. 

Beje, ir ilgį, nes ilgesnio nei 1 m dabar nenaudoju, veikiau trumpesnį, kadangi sistemėlė turi būti maksimaliai jautri. Įdomu tai, jog esant labai prastam kibimui, kartais pakanka vietoje 0,10 mm diametro pavadėlio pririšti to paties ilgio 0,08 mm valo atkarpą ir karšiai masalą čiumpa.

Tokiu atveju ir pagrindinis valas parenkamas „į temą“. Tai reiškia, kad jis turėtų būti 0,13–0,15 mm diametro. Visgi plonas pintukas geriau, nes apšalus žiedeliams, kuomet tenka toli sviesti masalą su šėryklėle, vienagyslis gali nutrūkti. Ir štai čia labai praverčia lankstesnė dugninė, nes vėlgi – pinta gija neamortizuoja žuvies smūgių, tačiau tai kompensuoja meškerykotis ir mažiau priveržti ritės stabdžiai, tad galima įveikti stambesnį laimikį. 

Aišku, jei netyčia smulkų masalą Nemuno platybėse čiuptų poros kilogramų šapalas, lanksčia meškere jį suvaldyti sunkiau, bet juk nesakau žuvauti su pagamintu iš stiklo pluošto (o dar tokių yra?) „botagu“, kalbu apie normalias iš kompozitinių medžiagų padarytas dugnines, kurių testas yra maždaug iki 80 g.

Šėryklėlė nedidelė, jos svoris apie 30 g. Geriau uždara nei atvira, kadangi jauką reikia pateikti kiek galima „glausčiau“ ir pačiame dugne, stengiantis, kad prievilo ilgai neišskalautų tėkmė. Vėlgi plonas valas čia turės reikšmę, nes sąlyginai lengvą šėryklėlę tėkmė mažiau stums iš numatyto užmetimo taško. Nors aš labiausiai mėgstu paternoster tipo sistemėles, dabar darau išimtį ir renkuosi slankiojančią valu šėryklėlę, šiuolaikiniams meškeriotojams žinoma in line pavadinimu.

 


Kaip supratote, jaukas turėtų būti gana lipnus, kartu ir smulkus. Tinkamiausi tamsios spalvos prievilai, gali būti juodi, tamsiai žali, tamsiai rudi. Neretai naudoju bazinį jauką be jokių priedų, nors galima įmaišyti ir kelis žiupsnius džiūvėsėlių, nors jų padauginti nederėtų. Tačiau gyvų priedų, o tai bus tos pačios uodo trūklio lervos, pinkos, nereikėtų gailėti. 

Taip pat nenaudoju ir jokių papildomų kvapų. Nesakau, kad jie yra blogai, paprasčiausiai tokių papildų pasirinkimas priklauso nuo karšių nusiteikimo ir konkrečios žūklavietės. Todėl kam rizikuoti, jei galima žuvims siūlyti tai, ką jos praris net būdamos visiškai vangios ir bet kokiame vandens telkinyje. 

Kita vertus, šitaip „nusiploninus“ ir „nusismulkinus“ visada yra nemažai galimybių, kad masalą čiups smulkios kuojos ir plakiai. Nesakau, kad taip nenutiks, juolab, ką jau minėjau, vienoje žiemavietėje gali būti pačios įvairiausios karpinės žuvys. Dėl to, jei atkreipėte dėmesį, siūliau jaukinti labai koncentruotai – radote, kur kimba karšiai, „užsiklipsuokite“ valą ir nesvaidykite šėryklėlės į šonus. 

Gaudymas dugnine lapkritį turi vieną bjaurų bruožą – šį mėnesį ne tik drėgna, tačiau ir šalta. Spiningautojai bent jau vaikšto ir kraują pravarinėja. O čia sėdi, sėdi... Vienintelis apšilimas – jei gerai kimba. Tačiau trys ar keturi karšiai per vieną žūklę – jau geras rezultatas. Todėl tenka rengtis šiltai, patogiai, trumpiau tariant, drabužiai, apavas dažnai kainuoja brangiau negu visa įranga. Visgi galima sutaupyti. Na, taip – pasidairius po Salmo parduotuves, kur pasirinkimas didelis, o nuolaidos netgi dažnesnės nei karšių kibimas lapkritį...

Romualdas Žilinskas