Užsimink mažiau žvejojančiam lašišines žuvis meškeriotojui apie kiršlių žūklę ir tas tik rankomis numos – grynai muselininkų žuvis. O ir užauga ne kažin kokie – jei sveria kilogramą, tai jau tikras milžinas, kokių mūsų vandenyse vargu ar rasi. Kitaip ir būti negali – su tokiais nasrais tik museles ir rankioti, kažin ar didesnį laumžirgį įveikia...

Kaip žinia, kiršliai išties rankioja į vandenį nukritusius vabzdžius, skleisdami vos pastebimus ratiliukus, kurių pasirodymo su širdies virpuliu laukia tikras muselininkas. Kiršlio snukutis pritaikytas tik nedideliam grobiui – tai ne šapalo žabtai, galintys apžioti teniso kamuoliuką. Patikrinę jų skrandį, dar kartą įsitikinsite, kad didžiąją raciono dalį sudaro dugniniai bestuburiai, surinkti nuo dugno nelabai išrankiai, – apsiuvos net su visais nameliais prarytos, moliuskai irgi su kiautais. 

Bet rasite ten ir vieną kitą šlyžiuką, gružliuką ir net kiršliuką, mat didesni kiršliai mėgsta paskanauti žuvų. Ir čia nieko nuostabaus – daugelis žuvų, taikiomis vadinamų, ypač artėjant rudeniui, tampa plėšriomis ir noriai atakuoja mažų žuvyčių tuntus, nes taip lengviau pasisotinti, ikrams brandinti reikalingų medžiagų sukaupti. Rudenį, upėtakiams, šlakiams ir lašišoms neršiant, kiršliai su malonumu rankioja jų ikrus, kurie lieka neužkasti, o pavasarį renka kitų, vėliau už juos neršiančių žuvų ikrus. 

 


Dar paauglystėje, kai eidavau šapalauti į Šventąją, įsitikinau, kad taparai (tarminis kiršlio pavadinimas), kaip ir plačiaburniai, mėgsta vabzdžius. Gaudydavome šapalus savotiška museline – sudurtu lazdyno meškerykočiu su dvigubai už jį ilgesniu valu. Kad jis neskęstų, užmaudavome plūdę iš žąsies plunksnos spaiglio. Ant kabliuko kabindavome žiogelius. Juos dažnai sugriebdavo kiršliai. Vėliau, įsigijęs klijuoto bambuko muselinę, ėmiau juos žvejoti dirbtinėmis muselėmis.

Požiūrį į tariamai taikingą kiršlių būdą pakeitė viena vėlyva rudens diena. Nuvažiavęs prie Siesarties, tenai, kur Šešuola savo vandenis įlieja, ilgai bandžiau visokiausiomis muselėmis sugundyti didžiapelekius, kurie retkarčiais iškildavo į paviršių ir rankiojo mažus juodus vabalėlius, lengvo vėjelio nupurtytus nuo pakrantės alksnių. Nors nuo muselių raišiojimo net pirštai įskaudo, niekaip jiems neįtikau. 

Galop suvyniojau valą, susidėliojau museles ir, atsisėdęs ant parvirtusio stuobrio, įsipyliau iš termoso karštos kavos. Siurbčiodamas nenuleidau akių nuo vis dar pasirodančių ratiliukų. Vienoje vietoje, kur srautas įsilieja į sietuvos duburį, į paviršių vis iškildavo didelio kiršlio šešėlis. Jis dingo tik tada, kai toje vietoje suverpetavo vanduo – kažkoks plėšrūnas bandė gal jį, gal kitą žuvelioką sugriebti. Išsitraukęs spiningą, prikabinau savo darbo sidabrinę sukriukę su raudonų siūlų kuteliu ant trišakio. Antru metimu vesdamas blizgutę duburio pakraščiu, pajutau smūgį. 

 


Iš karto supratau, kad tai ne lydeka ir ne ešerys, – žuvis bandė sprukti pasroviui, paskui pasuko į srautą. Mano nuostabai nebuvo galo, kada pamačiau ant blizgės kabliuko besimuistantį didelį kiršlį! Netrukus jis buvo mano rankose – visi trys kabliuko geluonys buvo surakinę jo žiotis – taigi jis „savanoriškai“ griebė, o ne atsitiktinai užkabintas. 

Kad kiršliams ne tik muselės patinka, įsitikinau ir vėliau, spiningaudamas Kolos pusiasalio upėse ir ežeruose. Tą kartą buvome apsistoję prie Belousichos – gaudėme siomgas. Kartą, grįždamas iš aukštupio, pailsėti prisėdau uolos užuovėjoje ant ežerėlio kranto, iš kurio į Belousichą virveno upeliukas. Prisėdau ir… užmigau. 

Nubudęs pamačiau keistą vaizdą: ežeriuko paviršių skrodė į įvairias puses siuvantys nedideli juodi pelekai. Kas tai per žuvys – įžiūrėti negalėjau. Nelabai tikėdamasis ką nors pagauti, vis dėlto prisegiau mažą sukriukę ir švystelėjau. Berods, trečią kartą traukdamas, pajutau nestiprų truktelėjimą. Užkirsta žuvis plaukė tai į vieną, tai į kitą šoną. Mano nuostabai, ištraukiau gal pusės kilogramo syką, tvarkingai sugriebusį sukrės trišakiuką, papuoštą raudonais siūlais. Dar pasišvaistęs, sugavau antrą, o po kiek laiko – trečią tokį pat sykį.

  


O vėliau juodieji pelekai kaip pagal komandą dingo. Pabandžiau traukti blizgę prie dugno ir neapsirikau – smūgis buvo kur kas stipresnis nei sykų. Žuvis gana stipriai priešinosi gelmėje, kol pakėliau į paviršių. Ir vėl išsižiojau – iš vandens pasirodė didokas kiršlio pelekas, o netrukus ir pati žuvis gulėjo ant pakrantės brukmienojų. Nuo to karto ne vieną kiršlį blizge sugundžiau ne tik tame ežeriuke, bet ir upėje. 

Grįžęs iš kelionės, pabandžiau blizgute kiršlį sugundyti Šventojoje – pavyko. Antrą kiršlį sugavau Neryje, Zūbo rėvoje. Taigi puola kiršliai blizges! O kodėl – paaiškinti daug sunkiau, nes blizgės, kad ir mažos, neprimena jokio vabzdžio ar lervos.

Dar didesnę sumaištį galvoje sukėlė žūklė Suomijoje. Tą kartą žvejojome Simojokio ir Ijokio upėse, kurios savo vandenis plukdo pietiniame Laplandijos pakraštyje. Kaip jau įprasta Suomijoje, ramesnės tėkmės ruožuose kone po kiekvieno metimo užkibdavo tai lydeka, tai ešerys. Nusibodus su tais plėšrūnais žaisti, patraukėme prie slenksčių, tikėdamiesi sugundyti kokį upėtakį ar lašišą. Deja, ir čia ramybės nedavė aštriadantės – pasirodo, ir jos sugeba slenksčių sraunumose medžioti. O gal pamėgo kiršlieną, nes čia jų daugiau, nei kitų žuvų? 

 


Bičiulis Algimantas, braidęs prie kito kranto, vietoje blizgės prikabino nedidelį rausvą 5 cm vobleriuką. Lėtai traukdamas prieš srovę tarp slenksčio akmenų, ištraukė didelį kiršlį. Paskui antrą, trečią. Ir visi jie atakavo tą voblerį. Pakeitęs blizgę vobleriu, kiršlius ėmė traukti ir Vasilijus. 

Nutariau paeksperimentuoti ir tose pačiose vietose gaudžiau museline ir spiningu su blizgute. Blizge sugundžiau tris kiršlius, o museline – vos vieną, nors museles rinkausi pačias patikimiausias. Tokia pati sėkmė lydėjo ir Ijokio upėje – kiršliams labiau patiko vobleriai nei muselės. Buvo antroji rugpjūčio pusė. Bėda tik ta, kad juos atakuodamos lydekos labai dažnai nurėždavo valą – teko naudoti plono pinto valo pavadėlius. O štai prie sukriukės vietoj trišakio prikabinus strymerį, kiršliai dažniau atakuodavo. 

Kitais metais, važiuodami į Norvegiją, sustojome paspiningauti Torniniokio upėje, kuri skiria Suomiją nuo Švedijos. Joje kiršlių begalės – ir švedai, ir suomiai juos ten gaudo tiesiog samčiais nuo specialių tiltelių arba „paternosteriais“. Griebtų jie ir voblerį, bet pro ešerius ir lydekas neįmanoma jo pratempti – šios plėšrūnės greičiau atakuoja nei kiršliai. Čia geriau tiko muselinė, nes kiršliai per daug nesirenka muselių, nors labiausiai jų apetitą žadino tamsios nimfos ir šlapios muselės. 

 


Daugelis spiningautojų yra sugavę kiršlių spiningais, tačiau tai dažniausiai būna atsitiktinumas. Juk išties nei sukrė, nei juo labiau vobleris neprilygsta didžiapelekiams nei muselei, nei dugnu šliaužiančios lervos, o vis vien jas griebia. Dažniau upėtakius gaudantys spiningautojai, ypač Skandinavijos upėse, jau seniai įsitikino, kad kiršliai gali sugriebti ir didokas blizges. Tačiau ne visas – mat jie išrankūs. Kaip, beje, ir voblerius. 

Kadangi Algimantas Suomijoje vobleriais kiršlius gundė ne vieną kartą, paprašiau pasakyti savo pastebėjimus, nuomonę apie tokios žūklės ypatumus. Jo įsitikinimu, labai svarbu voblerį traukti tam tikrame aukštyje nuo dugno, nes dugną brūžinantis ar paviršiumi slenkantis vobleris didžiapelekių negundo. Nesvarbu, koks žūklavietės gylis, bet vobleris būtinai turi judėti per 20–40 cm virš dugno. Patogiausia tokį aukštį išlaikyti metant skersai srauto ir palengva įžambiai traukiant prie savęs. 

Kadangi vobleriukai labai lengvi, tenka naudoti labai ploną pintą valą – vos 0,04–0,06 mm. Jei reikia nusiųsti toliau, plaukiojančius voblerius keičia palengva skęstančiais – jie šiek tiek sunkesni. Tačiau kad ir kokie jie būtų, turi „dirbti“ labai intensyviai. Kodėl?

 


„Gerai įsižiūrėkite, kaip stiprioje tėkmėje prieš srovę plaukia mažos žuvelės – tankiai tankiai virpindamos uodegytes. Taigi ir vobleris turi panašiai virpėti. Manau, kiršlys jį griebia manydamas, kad tai yra gyva žuvelė. Nors kiršliai laikosi ir stiprioje srovėje, dažniausiai griebia ten, kur ji šiek tiek susilpnėja. Tokios vietos gali būti ir aukščiau, ir žemiau slenksčių, už dugno riedulių. Apskritai Suomijos upėse norint sugauti padorų kiršlį, reikia voblerio, nes blizges, kad ir kokios jos būtų, dažniau atakuoja lydekos ir ešeriai“, – teigė Algimantas. 

Yra nuomonių, kad kiršliai atakuoja žuveles arba į jas panašius dirbtinius masalus skatinami įgimto lašišinėms žuvims agresyvumo. Tačiau tai daro ne tik lašišinės žuvys, bet ir nemažai karpinių žuvų. Iš to galima daryti išvadą, kad tai ne agresyvumo išraiška, o paprastas mitybos instinktas. Šventojoje, Merkyje, Akmenoje spiningu kiršlius sugundyti pavykdavo aukščiau sukrės ant trumpų pavadėlių pririšus du vidutinius strymerius. Įdomiausia tai, kad tada kiršliai museles griebdavo vos ne prie kojų, kada gaudydavau įsibridęs, – kelis kartus netgi mačiau juos plaukiančius paskui blizgę. 

Žodžiu, iš čia pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad ir didžiapelekius galima sugundyti spininginiais masalais arba derinti juos su muselėmis. Tik nepamirškite, kad kiršlius mūsų žūklės taisyklės draudžia žvejoti nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d.

Ričardas Adamonis